Kaip paprastai tokiais atvejais, Rusija griebėsi šantažo ir ne bet kokio, o ir branduolinio. Taip pat pareiškė, jog reikšmingai stiprins savo karines pajėgas Baltijos regione, tarsi tokių čia dar nepakaktų. Kad būtų įtikinamiau, ėmėsi grubiai pažeidinėti Švedijos oro erdvę, skraidinti atominį ginklą galinčius nešti orlaivius, nors ir tai – ne ypatinga naujiena, tačiau naujų provokacijų iš jų pusės, beveik neabejotina, bus daugiau.
O Suomijos ketinimą prisijungti prie NATO Kremlius apskritai pavadino „istorine klaida“. Šių dienų kontekstas liudija, kad tikroji istorinė klaida gali būti užtrukęs Suomijos, o ir Švedijos neutralumas, nepaisant jų artumo su Aljansu demokratinių vertybių požiūriu bei kariniu aspektu. Nes Rusijos veiksmai, kaip byloja istorija ir dabartis, nuo kaimyninių šalių noro sugyventi taikiai visiškai nepriklauso ir jos imperinių siekių juolab nestabdo. Greičiau priešingai.
Tik vieningas ir stiprus Vakarų atsakas, aiški ir nedviprasmė pozicija gali atgrasyti agresorių, kuris visuomet sugalvos kad ir patį absurdiškiausią pretekstą įsiveržti į svetimą teritoriją. O kartais ir be jo. Tokia imperinės Rusijos prigimtis, bunkerinis jos lyderių mąstymas, to jiems reikia autokratijos bei diktatūros įtvirtinimui tariamų priešų, kuriuos jie patys sukuria, apsuptyje. Kad Rusija neva negali būti valdoma demokratiškai, tebetiki jos inteligentai, kūrėjai, mokslininkai, trūksta šiuo klausimu vaizduotės net disidentams, išskyrus vieną kitą išimtį.
Neabejotina, kad visa Rusijos diplomatija su nuolat nusišnekančiu jos vadovu priešaky šiuo metu aktyviai ir, aišku, destruktyviai veikia, bando įtikinti Aljanso šalių politikus NATO neplėsti, nepriimti Švedijos ir Suomijos ar bent jau šį procesą kaip nors užvilkinti. Atrodo, pirmąja šios veiklos „auka“ tapo Kroatijos prezidentas Zoranas Milanovičius, pareiškęs, jog Madrido viršūnių susitikime jis vetuotų Suomijos ir Švedijos prisijungimą prie NATO.
Neatmestini ir Vengrijos lyderio Viktoro Orbano kokie nors panašūs politiniai viražai, juolab, kad jam Aljanso Rytinio flango Baltijos jūros šalių saugumas greičiausiai nerūpi. Tiesa, grįžtant prie Kroatijos atrodo, kad ir savo šalyje prezidentas neturi palaikymo tokiai pozicijai, nes ir pats suabejojo, ar jo nurodymų vetuoti paklausytų net šios šalies ambasadorius prie NATO.
Kaip žinia, NATO šalių ambasadorių formatas Briuselyje yra vienas svarbiausių, formuojant bei ruošiant Aljanso sprendimus, šiuo atveju, Madrido viršūnių susitikimui. O kokie nors vieno ar kito ambasadoriaus susilaikymai realiai stabdytų procesą, nors, įvertinus visus aspektus, atrodytų, jog Švedijos ir Danijos įstojimas į Aljansą tėra formalumas ir jokio pagrindo juo abejoti nėra.
Abejonių dėl pareiškimo narystei yra ir kai kurių Švedijos politinių jėgų viduje, kas šiuo atveju nėra itin netikėta, nepaisant to, kad šį sprendimą jau palaiko gerokai daugiau nei pusė šalies gyventojų, ko niekada nebuvo nei švedų, nei suomių pokario istorijoje. Švedijos neutralumo tradicija siekia jau beveik du šimtus metų. Dalis švedų politikų galvoja, jog tai padėjo šaliai išvengti karų, užimti įvairias politiškai ir, beje, ekonomiškai naudingas pozicijas tarptautinėje arenoje.
Tačiau Rusijos karas prieš Ukrainą iš esmės sugriovė taikios Europos saugumo struktūrą, todėl vargu, ar neutralitetas šiuo metu ir net žvelgiant į ateitį turėtų kokios nors didesnės prasmės. Švedų kariniai ekspertai, matydami ir analizuodami Rusijos invaziją į Ukrainą, galvoja, jog jei šalis neprisijungtų prie Aljanso, tai konflikto su Rusija atveju gautų panašią paramą, kokią dabar Ukraina, tačiau NATO pajėgos jų kariškai, tiesiogiai ginti negalėtų.
Suomija šiuo metu, atrodo, dar entuziastingiau (net 76% gyventojų) palaiko narystę Aljanse. Tiesa, jos sienos su Rusija labai ilgos ir apginamumas nėra paprastas, galėtų kai ką iš Aljanso šalių nuo greitų sprendimų ir nubaidyti, nors NATO generalinis sekretorius Jenas Stoltenbergas jau išreiškė tvirtą paramą. Bet kuriuo atveju abi šalys, Suomija ir Švedija, greičiausiai stojimo į Aljansą procesą pradės kartu, ką patvirtina ir jų vyriausybių lyderių bendri pareiškimai.
Vis tik bet koks Aljanso plėtros atidėliojimas jau būtų tam tikra Rusijos pergalė. Tai reikštų, kad Kremliaus reakcijos bijomasi, kad tose šalyse tarp politikų ar politinių jėgų dėl įvairių priežasčių yra tam tikra parama Rusijai. Pagaliau pagrindinis Kremliaus tikslas ir yra skaldyti Vakarų vienybę pačiais įvairiausiais būdais. Todėl jokiu būdu šiuo metu nereikėtų įsivelti į nereikalingus ginčus ar kokius nors, kad ir nekaltus politinius manevrus, galinčius stabdyti NATO plėtros procesą.
Kaip nors atidėję sprendimą stoti į NATO, Suomijos ir Švedijos lyderiai taip pat atrodytų išsigandę Rusijos šantažo ar grasinimų. O trukdančios šį procesą šalys Aljanso narės – dar blogiau. Tai neabejotinai paveiktų ir Vakarų vienybę, net ir vykstant karui Ukrainoje, kas ir yra pagrindinis Putino tikslas, gal net šiuo metu jam aktualesnis už NATO plėtrą. Bijoti Rusijos, kaip liudija istorija, reiškia beveik neišvengiamus jos agresyvius veiksmus artimiausioje ateityje.
Šiandien svariausia sankcija agresoriui ir yra vieningas, be atidėliojimų Vakarų šalių sprendimas priimti į NATO Švediją ir Suomiją. Tai būtų ir pirmosios tvirtos plytos į naują saugumo architektūrą Europoje ir ne tik. Tai suteiktų vilties Ukrainai bei kitoms Rytų parnerystės, Balkanų šalims.
Nors Aljanso plėtra ir nėra tiesiogiai susijusi su Ukrainos pakvietimu į Europos Sąjungą, tačiau ir šis sprendimas turi panašių aspektų. Tai – taip pat apie Vakarų vienybę, ryžtą ir drąsą, nesižvalgymą, ką pagalvos ar pasakys Kremlius. Ir nors, anot Emanuelio Macrono, Ukrainos integracija užtruks ne vienerius metus, tačiau tai ne argumentas nesuteikti jai kandidato į Europos Sąjungą statuso, kas būtų pirmas realus žingsnis grįžtant į Vakarų šeimą, itin padrąsinantis, ir ne tik Ukrainą.
Pabaigai pranašiški Suomijos prezidento maršalo Karlo Gustavo Manerheimo žodžiai po to, kai buvo sustabdyta sovietų invazija, iš jo 1940 metų kovo 13 d. įsakymo kariuomenei: „Mes džiaugiamės, kad atliekame istorinę misiją, kurią dar reikės įvykdyti – ginti Vakarų civilizaciją: jos dalimi mes buvome nuo senų laikų. Bet mes taip pat įsitikinę, kad iki paskutinio skatiko atlyginsime savo skolą Vakarams“. Juos po pergalės prieš tą patį agresorių galėtų pakartoti ir Ukrainos prezidentas.