Rusijos prezidento retorika – liūdnai pagarsėjęs keistų teorijų, nenorminės leksikos, mačo įvaizdžiui būdingų grasinimų ir makabriškų juokelių kratinys.

Todėl manęs visai nenustebino neseniai „Politico“ paskelbtas Beno Judah straipsnis, kuriame, be kitų politikų, cituojamas ir buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras, šiuo metu einantis šalies parlamento pirmininko pareigas, Radekas Sikorskis (abu šie vyrai – geri mano bičiuliai). 

R.Sikorskis prisimena asmeninį V. Putino pareiškimą tuometiniam Lenkijos ministrui pirmininkui Donaldui Tuskui per susitikimą Maskvoje: „Ukraina – dirbtinė valstybė. Lvovas – Lenkijos miestas (...), tad kodėl mums neišsprendus šio klausimo?“. Laimei, D. Tuskas nieko neatsakė. Jis puikiai žinojo, kad viskas būtų buvę įrašyta.

Iš pykčio Lenkijai užvirė kraujas. Kodėl tuo metu nei R. Sikorskis, bei D. Tuskas to nepaviešino? Kodėl jie neperspėjo Ukrainos? Jeigu tai buvo tiesa, susidūrėme su apmaudžiu pareigos nevykdymu. Jeigu ne, tai tebuvo šiurkšti fantazija.

Paaiškėjus, kad Maskvoje tokio susitikimo paprasčiausiai nebuvo, R. Sikorskis pradėjo atsiprašinėti, ėmė nevykusiai kaltinti prastą atmintį. Naujoji ministrė pirmininkė Ewa Kopacz taip pat nepadėjo – negailėjo aštrios kritikos. Galiausiai D. Tuskas pareiškė niekada gyvenime su V. Putinu apie Ukrainą nekalbėjęs.

R. Sikorsio laimei, oficialus stenografuotojas užfiksavo V. Putino žodžius (Lenkijoje, o ne Maskvoje, bet kam rūpi?), esą Lvovas buvo lenkų miestas. Dar svarbiau tai, kad šis „netikėtas atradimas“ nustebino tik pašalinius. Ne vienas Europos politikas ir taip puikiai žinojo, kad V. Putinas siūlė pasidalinti Ukrainą – toks siūlymas pateiktas ne tik Lenkijai, bet ir Vengrijai bei Rumunijai. Būtina pažymėti, kad siūlymai nebuvo oficialūs (juk šitaip V. Putino režimas savo juodų darbelių nedirba). Todėl valdžios pareigūnai turėtų būti labai atsargūs, viešindami tai, ką išgirsta pokalbiuose akis į akį.
E. Lucasas
Ne vienas Europos politikas ir taip puikiai žinojo, kad V. Putinas siūlė pasidalinti Ukrainą – toks siūlymas pateiktas ne tik Lenkijai, bet ir Vengrijai bei Rumunijai. Būtina pažymėti, kad siūlymai nebuvo oficialūs (juk šitaip V. Putino režimas savo juodų darbelių nedirba). Todėl valdžios pareigūnai turėtų būti labai atsargūs, viešindami tai, ką išgirsta pokalbiuose akis į akį.

R. Sikorskis čia ir suklydo. Veiksmingai diplomatijai būtinas pasitikėjimas, kuris neabejotinai susijęs su diskretiškumu. Taisyklė galioja net ir siaubingų žmonių pasakytiems siaubingiems dalykams. Taip pat manau, kad R. Sikorskis pasielgė neišmintingai, pareikšdamas, kad galbūt V. Putinas buvo teisus, manydamas, kad NATO dėl Baltijos valstybių į karą nesiveltų. Nervai jau ir taip įtempti iki pavojingos ribos.

Tačiau už Lenkijos ribų negirdžiu solidžių balsų, teigiančių, kas R. Sikorskį ir Lenkijos valdžią derėtų kaltinti dėl rimčiausios problemos. D. Tusko valdžia pasielgė teisingai, nereaguodama į pasibjaurėtiną ir provokacinį V. Putino siūlymą pasidalinti Ukrainą.
E. Lucasas
Manau, kad R. Sikorskis pasielgė neišmintingai, pareikšdamas, kad galbūt V. Putinas buvo teisus, manydamas, kad NATO dėl Baltijos valstybių į karą nesiveltų. Nervai jau ir taip įtempti iki pavojingos ribos.

Tikrieji skandalai neturi nieko bendro su apsimestiniu pasipiktinimu dėl R. Sikorskio pasisakymų.

Tikrasis skandalas – išpūsta Lenkijos žiniasklaidos reakcija, o tai liudija apie apverktiną absoliutizmą, įsitikinimą savo teisumu ir įžeistą savimeilę. Galbūt Lenkijos žurnalistai įsižeidė, kad vienintelis visame pasaulyje žinomas šalies politikas visada pasirengęs kalbėtis su užsienio žiniasklaida, o jiems komentarų gaili? Jeigu tai tiesa, jie greičiausiai svarsto, kodėl taip nutiko. Metų metus šalies žurnalistai apie R. Sikorskį ir amerikietę rašytoją Anne Applebaum (beje, taip pat gerą mano bičiulę) nerašė nieko gero – vien purvas, isterija ir melas.

Dar didesnio skandalo vertas faktas, kad Lenkija (kartu su Estija ir dar keliomis Europos valstybėmis) ne kartą perspėjo Ukrainą – ir Europą bei Ameriką – dėl Rusijos keliamos grėsmės. Perspėjimai buvo perduoti diplomatiniais kanalais, per slaptus pasitarimus saugumo konferencijų metu ir darbo grupių susitikimuose. Šalys nenuleido rankų atkaklaus skepticizmo ir bandymų sumenkinti akivaizdoje. Dalį tokių susitikimų stebėjau asmeniškai, žinau, kad tokių būta ir daugiau. Svarbu ne tai, kad Lenkija nutylėjo blogą lemiančius V. Putino žodžius – problema ta, kad Vakarų lyderiai nesuprato jų svarbos.

Šiuo metu Vakarai kremta svarbią praktinės geopolitikos pamoką, už kurią krauju ir ašaromis moka šimtai tūkstančių nekaltų ukrainiečių. Bijau, kad už visą kursą teks sumokėti gerokai brangiau.