Šiandien, po 30-ies metų nuo Sąjūdžio, tokia kartų kaita vien jau dėl bėgančio laiko yra neišvengiama.
Kelios pastabos apie kartas
Kartų kaita vyksta ir vyks visose srityse. Kitaip ir būti negali. Net tie, kurie gimė 1990-aisiais, šiemet jau yra ar bus 28-erių. Vis dar jauni, bet jau nemenkai suaugę ir subrendę. Beje, jei žvelgtume per technologinių naujovių prizmę, tai kaip tik tie, kam per dvidešimt ir apie trisdešimt su trupučiu, per pastaruosius 30–40 metų visame pasaulyje padiktavo daugumą dabar įprastų naujovių.
Čia tik reikia pažvelgti į Microsoft, Apple, Google, Amazon, Alibaba, tame tarpe ir lietuviškų šaknų GetJar įkūrėjų amžių, kai jie pradėjo tai, ką dabar yra padarę, ir lengvai įsitikinsime, kad jaunas amžius turi privalumų proveržiams.
Beje tiems, kuriems Nepriklausomybės atkūrimo metu tebuvo 18-a, šiandien jau yra 46-eri. Pastarieji sparčiai artėja prie pusamžio.
Jie jau yra labai svarbūs įvairiose visuomenės gyvenimo srityse. Ir ši karta, deja, yra ir didžiausio nerimo šaltinis. Galima ją ir lietuviškiau pavadinti – Gariūnų karta, nes ši karta yra skurdo ir socialinės bei politinės krizės vaikai. Ta paskutiniojo 20-ojo amžiaus dešimtmečio krizė giliausią dugną pasiekė 1992-aisiais.
Po to buvo bepavykstą lyg ir atsitiesti, bet trumpą pakilimą sugriovė bankų krizė 1995-ųjų pabaigoje, o vėliau, po kelių sėkmingesnių metų, atėjo 1998–1999-ųjų Rusijos krizė. Iš jos Lietuva išsikapstė tik 2001 metais.
Kinų patarlė, kai norima linkėti bloga, sako: „kad tu gyventum permainų laikais“. Aptariamas dešimtmetis iš tiesų buvo beveik nuolatinių sukrėtimų ir neapibrėžtumų laikas. Visomis prasmėmis.
Neabejotinai, kad tas lūžio laikas tokiuose savotiškuose laukiniuose Rytuose uždėjo itin stiprų antspaudą tuometiniam jaunimui. Ir iš esmės visam dešimtmečiui.
Šiandien stebimės, kad po kelių demokratinio gyvenimo dešimtmečių vėl turime neįtikėtinai plačią prisitaikėlių ir pataikūnų klasę. Į mūsų žodyną atėjo apibendrinantis eurokomjaunuolių terminas šių laikų karjeristams apibūdinti.
Tiek prisitaikymo, karjerizmo, individualizmo su narcisizmo bruožais, susvetimėjimo, ekshibicionizmo, lipimo per galvas, kai tikslas pateisina priemones, sunku buvo įsivaizduoti, o įžūlių vidutinybių yra aiškiai per daug. Tai, kas šokiruoja, yra sąmoningai nematoma. O šokiruoja nemažai. Bent turi šokiruoti...
Kai keliolikos knygų autorė, tarp kurių yra ir į mokyklines programas įtrauktų, Jolita Skablauskaitė miršta tikrų tikriausiame skurde ir atskirtyje. Kai žiniasklaidoje aprašoma, kaip kompozitorius gyvenąs iš 132 eurų pensijos... Pirmas jausmas, kad tai kažkoks bjauriai supainiotas laikas. Gal koks 19-as amžius, nes dabar taip neturi būti, bet yra, ir tai lietuviška tikrovė. Tada, ko gero, belieka tik sutikti su Rimu Tuminu, neseniai teigusiu, kad pragaras – jau Žemėje.
Savo ruožtu, kritiškas mąstymas, kuris padėtų bent kiek susigrąžinti realų tikrovės matymą, yra pasilikęs paraštėse.
Vietoj jo yra naujosios „tiesos monopolio“ grupelės iš socialinių tinklų sektų ar burbulų, kurios turi visus atsakymus į visus galimus ir negalimus klausimus.
Dar viena problema, kad tai pirmajai ponepriklausomybinei kartai trūksta ir išsilavinimo, nes per socialinį virsmą ji kokybiško sunkiai galėjo gauti. Nelabai buvo iš kur. Nebent pasisekė tiems, kurie ilgiau tuos metus leido Vakaruose.
Šitam kartų kaitos kontekste yra neretai prisimenama Mozės istorija, kuris izraelitus 40 metų vedžiojo po dykumą, kad išaugtų nauja karta... Istorija iš tiesų pamokanti, bet ji bando įteigti ir iliuziją, kad kartų pasikeitimas mechaniškai visuomenę pavers civilizuotesne ir padoresne.
Deja, taip nebūtinai turi atsitikti.
Apie vertybes ir ne tik
Gerai. Sustokime su šiais pamąstymais. Sugrįžkime prie Europos socialinio tyrimo. Jame nuo pat jo pradžios 2001-iais metais yra speciali klausimų grupė, skirta vertybėms analizuoti. Vertybių klausimus suformulavo garsus Izraelio psichologas Shalomas Schwartzas.
Bendrai vertybės yra suprantamos kaip esminės žmonių nuostatos, kurios pateisina ar paaiškina jų požiūrius, nuomones ir sąlygoja jų veiksmus. Vertybės atspindi ir svarbiausius socialinius pokyčius. Shalomas Schwartzas pasiūlė net 10 vertybių progrupių nuo galios, sėkmės, hedonizmo iki geranoriškumo, konformizmo, saugumo.
Kiekviena karta vertybių požiūriu yra marga ir jų ant vieno kurpalio pasodinti nei reikia, nei galima. Bet kiekvienoje kartoje svarbiausia yra esminės tendencijos, taip pat esami vertybių skirtumai ir panašumai tarp skirtingų kartų.
Šį kartą nesivelkime į palyginimus laike ar su kitomis šalimis. Pasižiūrėkime tik Lietuvą. Tai, kad toliau yra rodomas tik visuomenės padalijimas į dvi amžiaus grupes – iki 45 metų imtinai ir 46 metų bei vyresnius, – yra pasirinkimas po kelių bandymų grupuojant respondentus į keliolika amžiaus grupių. Bet po kelių eksperimentų su amžiaus grupėmis paaiškėjo, kad bene geriausiai skirtumus tarp kartų atspindi būtent pasirinktas visuomenės padalijimas pagal amžių. Kad kartais lūžiai gali būti labai staigūs, tai iliustruoja pavyzdys su rusų kalbos mokėjimu.
Tie, kam šiandien apie 36-erius metus ir daugiau, dar visai gerai žino rusų kalbą, bet tie, kam kokie 33 ar 34 metai, ją jau žymiai mažiau moka. Beje, konkrečių užsienio kalbų mokėjimas ar nemokėjimas yra svarbus socializacijos veiksnys. Antai, Lietuvoje nemažai pastangų skiriama karams su Rusijos propaganda. Bet ji labai nedaug veikia jaunąją kartą, nes ši didžiąja dalimi rusų kalbos nemoka...
Dar kartą stop ir eikime prie vertybių. Viena svarbiausių vertybių visuomenėje yra galia. Shalomas Schwartzas vienu svarbiausių jos požymių įvardijo turtą. Kartų skirtumai pagal tai yra akivaizdūs, nes tarp jaunesnės kartos respondentų save kaip panašiu ar labai panašiu į žmogų, kuriam svarbu būti turtingu, įvardijo beveik 40 proc., kai vyresnėje kartoje tik kiek daugiau nei 17 proc. (1 paveikslas).
Materializmo siekius, kurie ir taip visuomenėje gerai matomi, EST duomenys tik patvirtina. Su galios vertybėmis yra glaudžiai susijęs sėkmės noras. Vėl jaunesnė karta daug aiškiau orientuota į sėkmę nei vyresnieji. Kad veikla būtų sėkminga ir kitų įvertinta, nori beveik 60 proc. jaunesniųjų ir 44 proc. vyresniųjų.
Skirtumas nėra daugiau nei dvigubai didesnis, kaip galios atveju, bet vis viena nemažas. Kita vertus, sėkmės orientyras yra bene pati stipriausia vertybė jaunesnei kartai, nes jos siekia daugiau nei kas antras jos atstovas.
Galios ir sėkmės vertybes savotiškai vainikuoja hedonizmo poreikis: tarp jaunesniųjų gerai leisti laiką ir lepinti save siekia 44 proc., kai tarp vyresnės kartos – 23 proc. Apžvelgtos vertybės bent iš dalies paaiškina ne tik stiprias materializmo, bet ir individualizmo orientacijas ir egocentrišką jaunesniosios kartos elgesį.
Tolerancijos, geranoriškumo, konformizmo vertybių grupėje skirtumai nėra tokie dideli tarp kartų, o tolerancijos atveju abi amžiaus grupės turi labai panašius požiūrius.
Abiejose amžiaus grupėse apie 30 proc. mano, kad toleruoti kitas nuomones yra gerai (2 paveikslas). Tik tas 30 procentų yra kiek mažoka visuomenės dalis, kurią be didesnių išlygų galima būtų vadinti tolerantiška.
Kad svarbu padėti kitiems ir rūpintis aplinkinių gerove, mano maždaug trys iš dešimties jaunesnės kartos respondentų ir daugiau nei keturi iš dešimties tarp vyresniųjų. Vėl ir pagal geranoriškumo potencialą vyresnė karta lenkia jaunesniąją.
Nors konformizmas kaip vertybė yra dažnai interpretuojama su neigiamu ženklu, bet Europos socialiniame tyrime jam matuoti yra naudojamas pagal prasmę teigiamas, o ne neigiamas klausimas: „Jam svarbu visada elgtis tinkamai. Jis vengia bet kokio poelgio, kurį aplinkiniai vertintų neigiamai.“ Tokiu atveju konformizmas reiškia labiau visuomenei priimtiną elgesį, o ne iššūkius ir prieštaravimus. Jaunesnės kartos atstovų, kaip ir galima tikėtis, kiek daugiau nei trečdalis yra linkę nepaisyti visuomenės normų, kai tarp vyresniųjų beveik pusė yra linkę laikytis tinkamo elgesio.
Kadangi vertybės, be jokių abejonių, siejasi su elgesiu, pabaigai vienas pastebėjimas apie elgesį. Labai konkretus klausimas: ar balsavo paskutiniuose Seimo rinkimuose?
Kaip visada, apklausose po rinkimų kiek daugiau respondentų atsako, kad rinkimuose jie dalyvavo, nors faktiškai ateina balsuoti keliais procentais mažiau. Taip yra atsitikę ir šiuo atveju. Kita vertus, tas kelių procentų skirtumas nėra esmingai svarbus, kai lyginamas kelių amžiaus grupių aktyvumas politikoje. Vienareikšmiškai dalyvavimas parlamento rinkimuose yra geras politinio aktyvumo rodiklis ir pagal jį skirtumai tarp kartų yra akivaizdūs.
Vyresniojoje kartoje netoli 2/3 bent jau į Seimo rinkimus ateina, kai tarp jaunesniosios kartos juose dalyvauja mažiau nei pusė.
Bendras politinio pasyvumo paveikslas, ypatingai jaunojoje kartoje, yra ir jos socializacijos pasekmė. Ši karta patyrė visuotinę neoliberalių vertybių indoktrinaciją ir praktikas, kai skęstančiųjų gelbėjimas buvo vien jų pačių reikalas, matė ir patyrė naujos demokratinės valstybės socialinį neįgalumą ir panašiai.
Ir daugiau čia komentarų nelabai ir reikia. Ko tikrai reikia šalia socialinės bei politinės sistemų Lietuvoje remontų, tai, matyt, vertybinio perkrovimo link solidarumo, didesnio teisingumo ir lygybės nuostatų.
