Laikui bėgant pamatėme, kad turime didžiausius kalnus neišspręstų problemų ir dabartinėje Lietuvoje. Tačiau noras žūtbūt prijungti prie Lietuvos gretimų valstybių žemes vis dėlto galutinai neišnyko. Minčių apie gretimų valstybių jurisdikcijai priklausančias teritorijas, kurias reikėtų prijungti prie Lietuvos, pasirodydavo ir vėliau, tarsi vis pakurstant tautos kovos dvasią.
Vienu iš ryškesnių šios kovos atributų tapo... Lietuvos miestų ir miestelių autobusų stotys, kur virš Kaliningrado vardo visur buvo pradėtas rašyti Karaliaučius, esą turėjęs parodyti, kad Lietuva nesusitaikė su dabartiniu šios kaimynų teritorijos statusu. Gerai tik, kad VLKK nutarime, įteisinusiame viešojoje informacijoje naująjį kaimynų valstybės teritorijos pavadinimą, buvo įrašyta, kad „pagrečiui su tradiciniais GALI BŪTI nurodomi dabartiniai oficialieji vietovardžiai“. Taip buvo išsaugotas (matyt, pasigailėjus užsienio turistų) tasai Kaliningradas, kad ir mažesnėmis nei Karaliaučiaus raidėmis.
Įdomiausia, kad šio naujausio žygio į protėvių žemes iniciatorius žodį „Karaliaučius“ straipsnyje mini vos porą kartų ir tik retoriniuose klausimuose, o visur kitur, dalykinėse mintyse rašo Kaliningrado vardą. Tai kaip čia išeina, už ką kariausime, negi už Kaliningradą?
Apie tai, kaip vyktų, tasai kad ir ne karas, bet savotiškai šliaužiantis to krašto perėmimas Lietuvos žinion, gerbiamas publicistas kalba gana lengvai iššifruojamomis poetiškomis miglomis, esą tai būtų „lyg laipteliai... į ... tautines sakralines lietuvių svajones, apie kurias garsiai šūkčioti dar nepribrendo sąlygos ir neatėjo laikas“.
Tiesa, apie tuos laiptelius Č.Iškauskas prasitaria ir šiek tiek konkrečiau, anot jo tai būtų „step by step“ tipo priemonės. Tarp jų jis mini, pvz., „nuoseklų YEZ stiprinimą“ (Ypatingąją ekonominę zoną, veikiančią Kaliningrado srityje nuo 2006 metų). Ką bendra turi toji YEZ su „sakralinėmis lietuvių svajonėmis“, autorius nepaaiškina. Kaip ir „palaipsnis Šengeno zonos migracijos lengvatų suteikimas jos (t.y. Kaliningrado srities) žmonėms“. Negi gausiau Lietuvoje pradėję lankytis kalingradiečiai taip pamils mūsų kraštą, kad patys pasisiūlys prisijungti prie Lietuvos?
Gerbiamo publicisto straipsnyje minimas Mažosios Lietuvos reikalų tarybos vadovas Vytautas Šilas piktinasi politikų pasiteisinimais, esą Mažoji Lietuva niekada nepriklausė Lietuvos valstybei. Anot V.Šilo, „šios žemės branduolį nuo seno sudarė giminingos lietuviams gentys – skalviai ir nadruviai, kurias į Lietuvos valstybę 1250 m. priėmė karalius Mindaugas. Tik 1276 m. jose įsitvirtino kryžiuočiai. Kunigaikščio Vytauto klestėjimo laikais buvo rengiamasi žygiui ir į šias žemes, kad būtų susigražintas „tėvų palikimas iki Osos upės“. Tokie štai argumentai naujajam žygiui...
Bet gal pavyktų susitarti su Rusija be drastiškų vienpusiškų priemonių, o ramių diplomatinių derybų būdu? Pavyzdžiui, sutarus, kad Lietuva pastatys butus milijonui Kalingrado rusų kur nors Smolensko srityje ir tie laimingi sugrįš į savo didžiąją tėvynę su naujų butų (o gal magaryčių pridėjus dar ir panašų kiekį automobilių) raktais. Tiesa, tie butai Lietuvai kainuotų apie 100 milijardų litų, be to tie keliauninkai, matyt, pasiimtų su savimi viską, ką tik įmanoma pasiimti. Bet juk už tai turėtume išėjimą prie Aistmarių, puikią karinę bazę Piliavoje (priminsiu žygio dalyviams, kad tai dabartinis Baltijskas), dar pusę Kuršių Nerijos su jos aukščiausia kopa, taip pat europietiškos vėžės geležinkelį nuo Kaliningrado į Lenkiją. Paskaičiuokime, gal apsimoka?
O dabar sugrįškime iš sapnų ir svaičiojimų karalijos į Lietuvos realybę – nesuvaldomą „Sodros“ finansų griūtį, nesulaikomą valstybės skolos laviną, netgi kryžiaus kelius vienodinant lietuvių kalbos egzaminą tautinių mažumų mokyklose. Beje, jei kas mano, kad inkorporuoti į Lietuvą kaliningradiečiai puls mokytis lietuvių kalbos, tai skaudžiai apsiriks. Priminsiu, kad tarpukario metais Klaipėdos krašto vokiškose mokyklose nors ir būdavo lietuvių kalbos pamokos, jos virsdavo atviru pasityčiojimu iš lietuvių kalbos ir apskritai visko, kas lietuviška. Aišku, kad panašiai būtų ir „atgautose teritorijose“ abipus Priegliaus upės.
Ką dar galima būtų pridėti? Vis naujoms lietuvaičių kartoms aiškinant apie „neteisingus“ Potsdamo konferencijos dokumentus, reikalaujant keisti valstybių sienas, žinoma, savosios naudai, arba vis primenant Vytauto laikų žygių planus į pietus nuo Nemuno deltos, lyg ir pateisinančių naujų žygių galimybę, yra ne kas kita, kaip tarpvalstybinės ir tarpnacionalinės nesantaikos kurstymas.
Remtis trylikto amžiaus istorijomis, aiškinant vienos ar kitos Europos teritorijos priklausomybę, yra tiesiog juokinga dvidešimt pirmajame. Skirtingai nuo anų laikų, laisvų neapgyvendintų ir niekam nepriklausančių žemių nėra nei Europoje, nei turbūt ir Afrikoje. Todėl kalbėti apie kokius nors Europos žemėlapio perbraižymus netinka net viešų svajonių kontekste, tuo labiau, kad jos absoliučiai nerealios. O užsiminti, kad ateis laikas, kai apie tai bus galima kalbėti garsiai (o gal ne tik kalbėti, bet ir surengti „atlaisvinimo žygį“), tai viešas tautos mulkinimas, panašus į pokario kovų agitatorių raginimus – „laikykitės, ateis amerikonai ir išvaduos Lietuvą“.
Yra tokia paprasta sąvoka „politinė realybė“. Kaip tik jos dėka vokiškos Silezijos žemės tapo lenkiškomis, vengriška Užkarpatė tapo ukrainietiška, didžioji Suomijos Karelijos dalis - rusiška. Dvidešimto amžiaus sukelti sienų perstumdymai nepatinka daugeliui – vokiečiams, vengrams, suomiams, kurių valstybės, kaip žinome, sumažėjo. Bet šis pyktis negali būti pretekstu kokio nors karingo žygio pradžiai. Tuo labiau lietuviams, nes Mažoji Lietuva niekada, nors ir gaila, Lietuvai nepriklausė. Ir jeigu ką nors galėtume kaltinti, tai ne dabartinę Rusijos valdžią, bet ankstesnius Lietuvos valdovus – nuo Vytauto gal net iki Sniečkaus, kuriam esą Maskva po karo siūlė Rytprūsių žemes. Žinoma, jei tos žemės Lietuvai taip mirtinai yra reikalingos.
Sutelkime jėgas mūsų krašto gražinimui, lietuviškos žemės juk turime visiškai pakankamai, kad tik užtektų žmonių jai puoselėti. Štai kur reikėtų nukreipti visų mūsų energiją ir gebėjimus. Ir jeigu Europa mus gerbs, tai ne už pretenzijas istorijai ir geografijai, bet už gražų kraštą, jo miestuose ir kaimuose gyvenančius darbščius žmones, jų orų ir pasiturimą gyvenimą.