Jie – kaip kokie driežai, pajutę saulę, išlindo iš savo pusrūsių ir laiptinių ir nuskubėjo link poliklinikų ir turgelių, taip pat baisesnių prekybos įstaigų ir vaistinių, kur viskas atrodo taip, lyg Antanas Sniečkus būtų numiręs ir palaidotas dar vakar, ir lyg jis toje parduotuvėje ar vaistinėje būtų ir pašarvotas. Dar šiek tiek net kvapelio, regis, yra likę nuo pagrabo, dar akis tikisi eglišakes pamatyti čia bei ten ant žemės pamėtytas, dar gal pamatysi nutrūkusią skiautę nuo juodo vainiko kaspino, su nedailiu baltu užrašu „Liūdi buvę bendradarbiai“.
Mūsų šalis, pati to nesuvokdama, yra senolių kulto įkaitė.
Tai bendras atsilikusių bendruomenių bruožas: garbinti amžių dėl to, kad jis išreiškiamas didesniu skaičiumi. Gerbti žmogų labiau dėl to, kad jo amžius didesnis, yra tas pats, kas labiau vertinti tą, kieno telefono numeryje daugiau devynetų. „Tu matei jo telefono numerį? Ten penki devynetai. Šitas žmogus žino, ką daro.“
Apie tai yra begalės patarlių, pavyzdžiui, „reikia gerbti žilą plauką“, ir visos jos vienodai beprasmės, nes gerbti reikia visus, o ne pagal odos spalvą ar pagal pirmąją pavardės raidę. O jei senolis ne žilas, o nuplikęs, tai jau ir stumdyti jį? O jei jis nusiskuto plaukus? O jei dėl kažkokių priežasčių nepražilo? Tai vis geri klausimai, apie kuriuos turite pagalvoti.
Senoliai labai mėgsta apsimesti nuskriaustais ir aiškinti, kad jie yra labiausiai nuskriausti, rausiasi konteineriuose ir šiukšliadėžėse, bet prie konteinerių aš matau daugiau jaunesnio amžiaus asmenis, tik labai murzinus, o senoliai užsiima kitokiais dalykais. Jie žiūri televizijos laidas, formuodami reitingų kreives. Būtent dėl jų televizijos studijose būna daugiau būrėjų, negu adekvačių žmonių – liguistai besišypsanti vedėja, kuri visada panaši į senolių mylimiausią dukrą, trys būrėjos, kokia nors pusprotė, išgirdusi balsus galvoje ir išvirusi iš savo vaiko šaltieną, kurią paskui pavogė ir suvalgė asocialūs kaimynai, ir maždaug keturiasdešimt atvežtinių „plojėjų“, tai yra, visiškai nebesusigaudančių kikimorų, kurių kiekvienai sumokėjo po dešimt litų ir suvežė autobusu į studiją.
Senoliai taip pat stumdosi po parduotuves, nes turi daugiau laiko, negu išmanymo apie tai, ką jie nori pirkti, ir galų gale vis tiek nusiperka ką nors su rusišku užrašu, ir dar savaitinį žurnalą, spausdintą ant tualetinio popieriaus su TV programa ir patarimais apie tai, kaip raugti kopūstus ir trinti sąnarius žiurkės taukais. Jie išrikiuoja „gyvąsias eiles“ savivaldybėse, poliklinikose ir pašto skyriuose, nes numerėlių nepripažįsta (pripažįsta tik numirėlius, bet apie tai vėliau). Bilietai su numeriukais yra iš XXI amžiaus, todėl juos atnešė šėtonas.
Ką dar? Senoliai vaikšto po laidotuves, pakasynas, keturnedėlius, pusmečio mirties jubiliejus, metines, antrąsias metines ir visokias kitokias sukaktis, susijusias su mirtimis, aptarinėja kapų paminklus, kas kaip gėlėm kapą apsodinęs, ir kaip kas tėvų nemyli. Kapinės jiems yra mėgstamiausia vieta, o numirėliai – mėgstamiausia socialinė grupė. Jie patys nuolatos ruošiasi mirti (išsitraukia šeštadienį iš spintos suruoštas įkapes, matuojasi kelis variantus, žiūri į veidrodį, klausinėja kraupstančių vaikų „ką manai?“) ir labai pyksta ant visų, kurie dar gyvi ir mirti nesiruošia.
Juos žeidžia tie, kas dėl visko nebamba ir nesiskundžia, tai yra, didžioji pusė aplinkinių.
Jiems labai patinka priminti visiems, kad ir jie kada nors bus seni (marinuotos, nykios pusamžės moterys, jau esančios bambėjimo pusiaukelėje prie senatvės, tai pareikš komentaruose prie straipsnio): „kada nors ir tu būsi senas, nepamiršk to“. Ko man apie tai galvoti? Kam man gadintis nuotaiką? Ar aš noriu būti toks, kaip jūs?
Jie labai nemėgsta jaunimo (tai yra, penkiasdešimtmečių ir jaunesnių), nes jaunimas absoliučiai viską daro blogai. Čia neišgalvota: paklauskit, kad šiais laikais geriau, negu buvo. Aš pabandžiau. „Tai kad niekas, viskas tik blogyn.“ Sakau, tai nejaugi nieko nemato geresnio šiais laikais, palyginti su praeitimi. „Nu kad ne.“ Ir jie, po velnių, balsuoja rinkimuose.
Bet ne tik tai. Jie balsuoja ir renka mums valdžią: mažai aplinkoje susivokiantys, vis dar vograujantys, kad jiems „pensija atėmė“ (niekas nieko neatėmė, ir taip moka per daug – krūvos pinigų sukčiams lieka ir į Marijampolės bei Pravieniškių pataisos namus nuolatos pristatomos), ant visų pikti, pagiežingi, jaučiantys skriaudą – jie balsuoja ir už save, ir už jus, kadangi jūs tingite nueiti į rinkimus, kol jums nepadarė elektroninio balsavimo ar kokių nors rinkimų per išmaniojo programėlę arba SMS žinutėmis. Aš kaltinu jus, jaunimą, kad dėl savo apatijos leidžiate senoliams siautėti.
Nes jie įsivaizduoja, kad yra išmintingi, tačiau daugelis yra tamsūs ir nesigaudantys, ir šviestis nebenori, nes galvoja, kad patys viską žino. Jie užsispyrę ir nieko nesiklauso. Manau, daugelį jų reikėtų samdyti į pabėgėlių centrus, greitesnei svetimšalių integracijai: senoliai neturi jokios baimės ar jautrumo kitai nuomonei (ausys pilnos vaško, tai kita nuomonė net neprisibeldžia iki jų), todėl mikliai išmokytų užsieniečius ne tik šalį mylėti, bet ir lietuviškai kalbėti. Senoliai nemoka jokių užsienio kalbų, išskyrus rusų, kuria žiūri priešiškos šalies televiziją (ir paskui balsuoja rinkimuose), tai visi juodbruviai atvykėliai būtų priversti mikliai lietuviškai išmokti, o paskui ir darbą susirasti, kad tik tie žilaplaukiai šėtonai nuo jų atstotų.
Senoliai neturi baimės, o kantrybės pilnos terbos, ir jie nebus niekam atlaidūs: jie net nuosavus vaikus gali užėsti mirtinai, o ką jau kalbėti apie atvykėlius, kuriems bus triguba griežtumo dozė. Geriausiai pasirodę senoliai galės lipti į lėktuvą ir keliauti į Gvantanamo karo bazę Kuboje, kur JAV laiko baisiausius teroro įtariamuosius. „Jūs dar nežinote, kas jūsų laukia. Ryt atvyksta kvotos grupė iš Lietuvos, ir jie išgaus iš jūsų informaciją.“
„O ne, o ne, kas tie žmonės?“
„Juos vadina „Baltosiomis Raganomis“, jos per kelias savaites sugebėjo surinkti parašus beprasmiam referendumui, kurio net pačios nesuprato – tai jus, Ahmedai ir Džamali, su jūsų planais, jos išlukštens per pusdienį.“ Kitą savaitę Ahmedas ir Džamalis jau klusniai mokytųsi šokti kepurinę ir dainuoti Nelės Paltinienės dainas.
Aš nesakau, kad senolius galima nugalėti. Jie patys nugalės viską, ką norės. Aš ir pats kada nors būsiu senas, nors gal ir ne. Antra vertus, norėčiau toks būti: tada ir aš būčiau nenugalimas, ir dar rėkaučiau ant visų, kad mane privalote gerbti, ir kad jaunimas nebe toks.
Senoliai mūsų kultūroje išties yra kaip velniai krikščioniškoje tradicijoje: jų blogus darbus, gundymus ir įtaką visi supranta, bet nieko su jais negali padaryti, nes be jų sistema neveikia. Taip jau sudėtas pasaulis, iš gero ir blogo, kad viena pusė kitą atsvertų.
