Prisipažinsiu, kad ilgą laiką R. Pakso byla ir man buvo lakmuso popierėlis, liudijantis neteisingumą Lietuvoje, kai visos valstybės jėgos nukreipiamos prieš tą, kuris siekia įveikti korupciją. Bet praėjus keletui metų po apkaltos, partija „Tvarka ir teisingumas“ gavo Vilniuje valdžią ir parodė, kaip gražūs žodžiai skiriasi nuo darbų, o partijos pirmininkas R. Paksas pats asmeniškai gynė ir dengė šios veiklos kaltininką. Tada ir atsiskleidė kita R. Pakso pusė.
Po Strasbūro sprendimo, matau ne vieną negailestingą ankstesnį R. Pakso kritiką, kuris dabar jau mato tik baltą spalvą ten, kur anksčiau regėjo juodą. O R. Pakso veikloje buvo ne tik juoda-balta. Anksčiau, kai gyniau R. Paksą iki galo apkaltos dienomis, ir aš mačiau tik vieną spalvą, šviesųjį kovotojo su korupcija veidą, o draudimą iki gyvos galvos dalyvauti Lietuvos politiniame gyvenime laikiau smūgiu ne tik demokratijai, bet ir teisingumui. Dabar šis veidas gerokai patamsėjo, bet net ir dabar tolesnis draudimas tapti Seimo nariu atrodo pernelyg griežtas. Tai pasakė ir Strasbūro teismas.
Tiesa, šiame teismo sprendime nėra kalbama apie pačios apkaltos aplinkybes ir galimybę R. Paksui vėl tapti prezidentu. Anksčiau jis sakė, kad po šio teismo sprendimo ima portfelį ir grįžta į savo kabinetą Daukanto aikštėje, o dabar tik miglotai aiškina, kad jeigu būtų išrinktas Seimo nariu, o po to ir Seimo pirmininku, tai susiklosčius aplinkybėms, galėtų tapti ir šalies vadovu. Tik liko neaišku, negi R. Paksas turėjo omenyje Artūro Paulausko kelią, kuris tapo šalies vadovu tik po apkaltos, nes rinkimų laimėti nepavyko.
Po R. Pakso apkaltos per šiuos septynerius metus ne kartą teko aiškinti, kodėl abejojau šio proceso naudingumu Lietuvai, o po to, kai išaiškėjo negražūs „tvarkiečių“ darbai sostinės savivaldybėje, apie kuriuos ne kartą rašiau, girdėjau jau „tvarkiečių“ klausimus, kodėl negailiu jiems kritikos.
Istorija su Jurijaus Borisovo pilietybe, kurią suteikė R. Paksas, yra kaip du vandens lašai panaši į tą, kai pilietybę taip pat galimai už finansinę paramą rinkimuose suteikė V. Adamkus verslininkui Mansurui Sadekovui. O vėliau jis už „nuopelnus“ Lietuvai apdovanojo taip pat KGB generolą Vladimirą Jakuniną ir į aukščiausius postus užsienio bei saugumo institucijose skyrė KGB rezervistus. Kodėl? Negi negalime paklausti V. Adamkui baigus kadenciją.
Norėčiau, kad Lietuva būtų valstybė, kur nesvarstoma, koks jos vadovų žingsnis buvo santykinai blogesnis, o išsiaiškinta abiejų likusių gyvų šalies vadovų veikla. Kitas klausimas, ar tai turėtų būti daroma apkaltos būdu, ar teismo procese, šalies vadovui palikus pareigas kaip Prancūzijoje. Jeigu mūsų valstybėje būtų pabandyta išsiaiškinti visas tamsias įvairių politikų dėmes, neabejoju, kad ne vienas žmogus Lietuvoje, net ir tie, kurie su pasipiktinimu sutiko R. Pakso apkaltą, būtų patikėję, kad egzistuoja teisingumas įtakingų „baltųjų apykaklių“ atžvilgiu.
Bet taip neatsitiko. V. Adamkus be problemų baigė prezidento kadenciją. Jis nepastebėjo prichvatizacijos Vilniuje, kai miestui vadovavo jo globojamas Artūras Zuokas ir Lietuvos išpardavimo, kai ji tapo Algirdo Brazausko ir jo šeimos interesų zona. Juos vadina gerais prezidentais. Jiems statomi paminklai už mokesčių mokėtojų pinigus, skiriama renta. O ką apie teisingumą valstybėje turi galvoti visa tai matęs eilinis Lietuvos žmogus?
Nepaisant tyrimo komisijų darbo apkaltos metu, liko ne vienas klausimas ir R. Paksui, į kuriuos atsakymų dar nėra. Kodėl jis norėjo skirti J. Borisovą savo patarėju ir kas juos abu siejo? Kaip žmogus, skelbęs kovą korupcijai įlipo į „Žemaitijos kelių“ istoriją, kuri labai primena prezidento A. Brazausko elgesį „Draugystės“ viešbučio privatizavime. Tik vienam rūpėjo mylimos moters gerbūvis, o kitam – draugo interesai. Kodėl R. Paksas taip siekė priimti į Prezidentūrą ir gynė Remigijų Ačą, kaltintą kontrabandine veikla?
R. Paksas kas kartą duodavo vis skirtingus atsakymus, o kai visas bylas po apkaltos nutraukė Generalinė prokuratūra, jis pasiūlė dėl to nebesiaiškinti. Tada nežinojau, kad ir kitų įtakingų politikų, valdžios žmonių bylos Lietuvoje dažnai nutraukiamos ar nepradedamos. Pavyzdžiui, „Rubikono“ byla.
Bet po to driokstelėjo korupcijos skandalas Vilniaus savivaldybėje. Šią bylą ilgai nagrinėjo lėtaeigis teismas, nors žinios, pasiekiančios iš teismo salės, rodė, kad, kai „tvarkiečiai“ gavo valdžią Vilniuje, tai irgi prilygo klano valdymui.
Juk teisėsauga domėjosi buvusio Vilniaus vicemero, šios partijos iždininko ir dešiniosios partijos vadovo rankos galimais tamsiais darbais. Byla galėjo privesti prie partijos vadovybės indėlio į korupciją Vilniuje, todėl ji turėjo interesą, kad ši byla nutrūktų. Nors R. Paksas buvo tik eilinis savivaldybės narys, meras Juozas Imbrasas jam atsiskaitė už savo darbus. O pagrindinius klausimus kuravo E. Lementauskas: Nacionalinio stadiono (ne)statybą, kai „tvarkiečių“ valdymo laiku paskirta bendrovė ėmė statyti ir apartamentus šalia Kristinos Brazauskienės viešbučio, leidimą „Maxima“ statyti šalia Vingio parko.
O svarbiausia, kaip aiškėjo teisme, dauguma sprendimų savivaldybėje buvo perkami. E. Lementauskas pakliuvo į STT rankas ir kurį laiką jo laisvė buvo suvaržyta. Nepaisant šiam asmeniui mestų kaltinimų, R. Paksas jam sugrįžus pasiūlė partijos atsakingojo sekretoriaus darbą.
Kol kas Lietuvoje, kai teisėsauga užkabina kokio nors politiko neteisėtą veiklą, ji nežiūri, ar buvo sąsajų su partijos vadovybe ir nesidomi, ar partijos vadovai bei jų aplinka gyvena pagal pajamas, nors būtent jie dažnai lemia sprendimus savivaldybėse, Seime ir Vyriausybėje.
Artėjant savivaldybės rinkimams jaunimo auditorijoje turėjau diskusiją su norinčiu sugrįžti į sostinės mero kėdę A. Zuoku ir išdėsčiau, kodėl žmogus, kurio laiku buvo prichvatizuotas Vilnius, neturėtų to daryti. Tada A. Zuokas parodė dokumentą, liudijantį, kad tai ne jis, bet meras R. Paksas parengė „Vilniaus“ kinoteatro prichvatizaciją, tiesdamas kelią A.Zuoko atėjimui.
Prisipažinsiu, kad būdamas Prezidentūroje ne kartą girdėjau klausimą, ar galėjo aeroklubo direktorius R. Paksas nusipirkti už savo algą puikų namą Antakalnyje ir ar galėjo be jokio užnugario maža R. Pakso vadovaujama statybos kompanija iš Lietuvos gauti sandorį statybai Rusijos energetinio giganto objekte. Tada abejones vijau šalin, bandydamas įtikinti save, kad jeigu žmogus ėmė kovoti prieš klaną, tai ant jo bus pilama labai daug purvo. Dabar galiu suprasti ir A. Zuoko šalininkus, jaunus žmones, kurie kaltinimus jų remiamam charizmatiniam politikui dėl prichvatizacijos, VEKS ir kitų nešvarių projektų nuleidžia negirdomis. Taip elgiasi ir R. Pakso šalininkai, girdėdami kalbas, kad jis pats gali būti dalis politinės korupcijos.
Prisipažinsiu, kad tik po „tvarkiečių“ valdymo Vilniuje ir žinojimo, kad tada visi svertai buvo R. Pakso rankose, man nukrito rožiniai akiniai vertinant ir jo veiklą Prezidentūroje. Tada supratau tai, kas iki šiol buvo eretiška mintis: R. Paksą nubaudė už JO PATIES sandorius su J. Borisovu, „Žemaitijos keliais“ ir t.t., o Lietuvos žmonės dėl PAKSO veiksmų neteko galimybės dar prieš septynerius metus sukurti teisinę, demokratinę valstybę.
Ją buvo galima kurti duodant postūmį iš aukščiausios valdžios, bet ji turėjo dirbti garbingai ir sąžiningai, rodydama pavyzdį kitiems ir reikalaudama to paties iš kitų. Kitas klausimas, ar R. Pakso nenubaudė per griežtai, ar patys iniciatoriai buvo be nuodėmių, ar jie dirbtinai nesukūrė prielaidų savo tikslui pasiekti.
Aiškėjant naujoms aplinkybėms, pasijutau galintis į viską žiūrėti, kaip laisvas žmogus nuo bet kurių simpatijų, antipatijų vienam ar kitam politikui bei politinei jėgai. Beje, „tvarkiečių“ partijos ar libdemų nariu nebuvau. Viską išsiaiškinęs, pajutau žemę po kojomis kartu su grįžusiu noru gyventi ir kažką svarbaus, reikalingo daryti savo kraštui. Kaip Sąjūdžio metais. Tik svarbu pasiekti, kad pabustų žmonės, reikalaudami teisingumo Lietuvoje.
Šiandien jau netvirtinčiau, kad R. Paksas ir jo partija neturi nieko bendra su korupcija, o gal net ir kontrabandiniais pinigais. Ir neginčiau, kaip apkaltos dienomis, kai jo asmenyje gyniau asmenį, prisiekusį įveikti aukščiausiojo lygio korupciją. Bet visada buvau prieš tai, kad iki gyvos galvos uždrausti tokiems politikams dalyvauti šalies politiniame gyvenime, ką patvirtino ir Strasbūro teismas.
Gyvename šalyje, kur ne vienos partijos viršūnėje yra asmenų, galimai įklimpusių į politinę korupciją, bet blogį politikoje reikia nugalėti garbingais rinkimais, o ne teisiniais draudimais, kurie prisideda prie politinės kankinystės mito kūrimo ir neleidžia žmonėms suvokti, kas yra kas.