XX a. 7-ajame dešimtmetyje. Sovietų Sąjunga pasivijo JAV pagal branduolinių galvučių skaičių, o supervalstybių blokuose išaugo jų narių noras vykdyti nepriklausomą politiką. Vakarų bloko vienybę sutrikdė Charleso de Gaulle’io ir Vokietijos kancleris Willy’io Brandto su Ostpolitik, Rytų bloką susilpnino Albanija ir Rumunija, atitinkamai 1961 ir 1963 m. nubrėžusios savarankišką nuo Maskvos politikos kursą. Tuo pat laikotarpiu sumenko supervalstybių ekonominė galia. Sovietų Sąjungos ekonomika nuo 8 dešimtmečio žengė į krizę, o JAV ekonomika susidūrė su Japonijos ir Vakarų Europos konkurencija. Galiausiai, nuo 1965 iki 1972 m. Amerika įsivėlė į problemas Vietname, Sovietų Sąjunga - į konfrontaciją su Kinija (1) .
2008 m. Rusijos ir JAV santykiai pasiekė žemiausią lygį nuo Šaltojo karo pabaigos. Karas Gruzijoje, priešraketinės gynybos elementų (PRG) dislokavimo Čekijoje ir Lenkijoje planai, Ukrainos ir Gruzijos narystės NATO klausimo svarstymas sukėlė karštus debatus (2) apie atgimstantį Šaltąjį karą. Tačiau tais pat metais per pasaulį nuvilnijo finansų krizė, palietusi tiek JAV, tiek Rusiją, amerikiečiams ruošiantis palikti Iraką susidurta su problemomis Afganistane, o Rusijos dujų ir naftos eksporto ekonomikai kirto staigus naftos kainų kritimas. Istorija pasikartojo...
Istorijos analogijų prasme „perkrovimas“ gali būti laikomas naujuoju détente, vis dėlto, ne tiek svarbu kaip šį procesą vadiname, o kokios jo reikšmė ir tikėtinos pasekmės.
Geostrateginės derybos ir jų reikšmė
Pradėkime nuo JAV planų dislokuoti Vidurio Europoje PRG, vadinamąją JAV priešraketinės gynybos trečiąją koloną. Lenkijoje ir Čekijoje priešraketinio skydo elementų dislokavimas suprastas kaip gilesnė ne tik Prahos ir Varšuvos, bet ir Vidurio Europos regiono integracija į JAV saugumo sistemą. Šia prasme, PRG turėjo praktiškai užpildyti saugumo vakuumą Vidurio ir Rytų Europoje, atsiradusį po Šaltojo karo. Bet kai B.Obama paskelbė, kad skydas – neefektyvus, taigi jei, apskritai, bus dislokuotas, jo projektas skirsis (3) nuo to, kuris buvo numatytas Goerge’o W. Busho administracijos, regione prakalbta apie Maskvos ir Vašingtono įtakos sferų dalybas.
Kaip minėta, Vidurio ir Rytų Europos šalys turi pagrindo manyti, jog su jomis vėl žaidžiami geopolitiniai žaidimai ir klausti, ar regionas vėl atsidūrė Vakarų strateginių interesų užribyje? Tačiau regionas nėra 51-oji JAV valstija ir Vašingtono tonas linkęs keistis. O B.Obamos komanda leido suprasti, kad regiono šalių saugumas dabar priklausys nuo integracijos į transatlantines ir Europos Sąjungos struktūras, o ne nuolatinio JAV užtarimo (5) . Šia prasme, B.Obama žaidžia atviromis kortomis tiek su Europa, tiek Rusija.
JAV PRG atsisakymas, START II sutartis ir noras integruoti Rusiją į priešraketinio skydo sistemas rodo, kad Vašingtonas pasirengęs pripažinti tam tikrus Rusijos saugumo interesus Europoje, bet suderintus su Šiaurės Atlanto Aljansu, o ne vienašališką įtakos sferų braižymą. Tuo tarpu transatlantinių ryšių stiprinimas rodo, kad esminiai Europos saugumo klausimai, tokie kaip PRG ar Aljanso plėtra į Rytų Europą bei Kaukazą, JAV požiūriu, turėtų būti sprendžiami ne dvišaliu, o daugiašaliu pagrindu, sumažinant potencialas įtampas su Rusija ir tuokart neskaldant transatlantinio ryšio.
Tačiau Kremlius į Obamos détente žiūri per savo saugumo ir nacionalinių interesų prizmę. Rusija norėtų išnaudoti atsiradusią galimybę kuo labiau izoliuoti Jungtines Valstijas nuo bent dalies Europos saugumo klausimų. Situacija palanki ne vien dėl to, kad B.Obama laikosi atvirai pragmatiškos politinės linijos, o ir dėl Jungtinių Valstijų komplikuotos padėties kituose strateginiuose regionuose. Nepaisant to, kad daugelis klausimų, kuriuos dabar sprendžia JAV, aktualūs ir Rusijai, Kremliui tai, veikiau, derybiniai objektai, o ne galimybė pasirodyti atsakingu tarptautiniu veikėju.
Antai karinis tranzitas į Afganistaną. Maskvai svarbu, kad į Vidurio Aziją iš Afganistano neplistų narkotikai, imigrantai ar, blogiausiu atveju, ekstremistai. Tad Rusija suinteresuota, kad JAV misija Afganistane kryptų teigiama linkme. Bet sutikimas tranzitui buvo ne nuolaida JAV, kad Afganistano klausimas kuo skubiau spręstųsi, o derybinis argumentas dėl JAV būvimo Kirgizijoje.
Rusija gerai moka ir sovietines blefo pamokas. Pavyzdys, „Iskander“ raketų dislokavimo Kaliningrade istorija. Dmirtijus Medevedevas pasinaudojo tolimo pirmtako Nikitos Chruščiovo taktika blefuoti kur tik įmanoma. Nors apie „Iskander“ raketų panaudojimą gynybos tikslais karo ekspertai kalbėjo ir kalba rezervuotai, tai nesutrukdė Maskvai išnaudoti šio klausimo derybose su amerikiečiais, START II sutartį susiejus su priešraketinės gynybos sistemų dislokavimu (7) .
Dar puikesnė Kremliaus padėtis Vidurio Azijoje. JAV po invazijų į Afganistaną ir Iraką prarado pasitikėjimą regione. Režimai Vidurio Azijoje būgštauja, kad amerikiečiai vėl griebsis „statyti“ demokratijų, tuo tarpu su Kremliumi kalbėtis paprasčiau, racionaliau ir, kas svarbiausia, nepavojinga. Tad, regis, amerikiečiams nėra kito kelio, tik „klampoti“ į Vidurio Aziją per Rusiją. Tuo tarpu kol kas tyliai, tačiau vis giliau į geopolitinius žaidimus čia įsitraukia ir Kinija, todėl JAV padėtis komplikuota ne tik todėl, kad regionas - svarbus dėl stabilumo Vidurio Rytuose ir Pietryčių Azijoje, bet ir dėl to, kad Vidurio Azijoje, išaugus revizionistinėms galioms, kyla realus pavojus JAV hegemoninei padėčiai pasaulyje.
Kaukazas, kaip ir Vidurio ir Rytų Europa, išlaikė geostrateginę reikšmę. B.Obamos administracija, paskelbus détente, be abejo, nerodo Gruzijai tokio prielankumo, kaip Busho administracija. Tačiau tai nereiškia, kad parama Gruzijai sumenko (8) . Šia prasme, Kaukazas, priešingai nei Vidurio Azija, yra JAV koziris derybose su Rusija. Tačiau Jungtinių Valstijų pozicija nėra tokia jau tvirta, žinant Kaukaze egzistuojančius įšaldytus konfliktus, kuriais gali ir moka manipuliuoti Maskva ar galimą režimų kaitą šiose respublikose.
Ir pabaigai...
Détente 8-ojo praėjusio amžiaus dešimtmetyje žlugo, nes skirtumai tarp abiejų blokų buvo per gilūs, kad bendradarbiavimas būtų nuoširdus. Rusijos antagonizmas JAV po Šaltojo karo neišgaravo kaip rasa auštant, o sumažėjęs Amerikos dalyvavimas užtikrinant saugumą Europoje Kremliui vis dar yra siekiamybė. Nors JAV administracija geopolitinių žaidimų Europoje dabar nelaiko prioritetu, maža to, Rusiją siekia matyti savo barikadų pusėje (9) , Rusijoje atlantistų (zapadnikų – taip už Rusijos integraciją į Vakarus pasisakę rusų visuomenės ir politikos veikėjai vadinti XIX a.) pozicijos dabar nėra tokios stiprios. Tačiau ir ryškus Obamos administracijos pragmatinis diskursas dar neįrodo, kad administracija pasiryžusi iš esmės pakeisti JAV užsienio politikos-saugumo diskursą, pavyzdžiui, į izoliacionistinį.
Savo ruožtu Europa JAV strategijoje užima centrinį vaidmenį, nes čia arba Rytų Azijoje gali iškilti naujas hegemonas (10) . Šia prasme, Obamos détente gali būti suvokiamas kaip atokvėpis problemoms išsispręsti, o tada imtis vienpolės sistemos gynybos. Tačiau negalima ignoruoti fakto, kad JAV tolsta nuo pasaulinio policininko vaidmens, taigi, tikėtina, stengsis ne vienašališkai veltis į konfliktus, o tapti kritine mase juos sprendžiant. Bet net ir tokiu atveju JAV dalyvavimas visuose pasaulio regionuose vargu ar menks, ypač ilgalaikėje perspektyvoje, pasaulyje mažėjant išteklių etc.
Vis dėlto, Rusijos ambicijos dominuoti posovietinėje erdvėje arba Vidurio ir Rytų Europoje irgi turi būti įvertintos kritiškai. Tokiems tikslams įgyvendinti Kremliui reikia ne tik karinės, tačiau ir ekonominės galios. Žingsniai modernizacijos link žengiami, tačiau esminei ekonomikos pertvarkai prireiks ne tik milžiniškų lėšų, bet ir laiko.
Vidurio ir Rytų Europa – gyvybiškai svarbus regionas galių balansui Europoje išlaikyti. Tačiau G.W.Busho metais regiono „priklausomybė“ nuo JAV suveikė ne kaip svertas balansuoti Rusijos galią ar Aljanso plėtros į Rytus pagalba įtvirtinti NATO pozicijas didžiojoje dalyje Europos, o, priešingai, dėl JAV vienašališkumo ir regiono prisišliejimo prie Vašingtono tarsi padalijo Aljansą į priešiškas stovyklas. Todėl détente suponuoja, kad Vidurio ir Rytų Europos regionas turi veikti kaip sudedamoji transatlantinės sąjungos dalis, taigi integruotis ir integruoti gretimas valstybes į NATO ir Europos Sąjungos struktūras, o ne tenkintis priklausomybe nuo JAV.
Vis dėlto toks scenarijus taip pat priklauso nuo Rusijos ir JAV détente sekmės. Jei „perkrovimas“ bus laikinas, o Rusijos galios augimas kels pavojų JAV interesams Europoje, Vidurio ir Rytų Europa, dėl regiono geopolitinės specifikos, vėl pretenduos virsti „barjeru“ tarp Vakarų Europos ir Rusijos.
1. Crockatt R., The Fifty Years War. The United States and the Soviet Union in World Politics, 1941-1991, London and New York, 1996., part IV: „Détente and Its Limits, 1965-1981”, pp. 203-298, p. 203-205.
2. Pavyzdžiui, Edward Lucas‘o mintys apie Naująjį Šaltąjį karą Europoje.
3. „Plaukiojantis“ priešraketinis skydas, etc.
4. Plačiau apie Baltijos valstybių svarbą JAV strategijai Eurazijoje: Laurinavičius Č., Motieka E., Statkus N., Baltijos valstybių geopolitikos bruožai. XX a., Lietuvos istorijos institutas, Vilnius, 2005 m., p. 225-227.
5. One of the key aims of Biden’s journey was precisely to confirm the ‘normalisation’ of the relationship between the USA and CEE, thereby encouraging these countries to become partners rather than prote´ge´s of the USA, cit. iš: Nik Hyneka, Vit Striteckya, Vladimır Handla ir Michal Korana, The US-Russian security ‘reset’: implications for Central-Eastern Europe and Germany, European Security, T. 18, Nr. 3, September 2009, pp. 263-285, p. 272.
6. Sheera Frenkel in Jerusalem, Richard Beeston and Tony Halpin, Israel admits Binyamin Netanyahu's secret trip to Moscow, „The Times”, September 11, 2009.
7. Plačiau apie START II: Kramer, David J.(2010) Resetting U.S.-Russian Relations: It Takes Two, The Washington Quarterly, 33:1, pp. 61-79, p. 65-68.
8. Plačiau apie JAV “perkrovimo” politikos įtaką Gruzijai: Edilashvili Maia, Washington’s changed tone and Georgia’s NATO hopes, Lithuanian Foreign Policy Review, Nr. 23/2010, prieiga internete: http://www.lfpr.lt/uploads/File/2010-23/Edilashvili_2010_23.pdf
9. Plačiau, Pranevičiūtė Jovita, Strategic Powers in Europe: Who is In and Who is Out?, Lithuanian Foreign Policy Review, Nr. 23/2010. Prieiga internete: http://www.lfpr.lt/uploads/File/2010-23/Praneviciute_2010_23.pdf
10. Plačiau apie JAV globalaus dominavimo strategiją Urbelis Vaidotas, JAV didžiosios strategijos kaita ir jos pasekmės Lietuvai, Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2002, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2003, pp. 33-65.