Iš ryto išklausai žinių, kad susivoktum, kokiame pasaulyje gyveni. Ar bent susikurtum iliuziją, kad žinai. Žmonių pasaulyje daugėja, o žinios praneša tik apie žūtis, mirtis ir prapuolimus. Jei kasryt girdi, kad nukrito lėktuvas, autobusas į tarpeklį, kad fašistai subadė juodaodį ir taip toliau – pasijunti bejėgis ir pagalvoji: jei radiją išjungtum, gal visa tai liautųsi?
Kai prieš porą savaičių pabudęs išgirdau sakant, kad nebėra rašytojo, muziko, poeto, dailininko, skulptoriaus, perfomansų atlikėjo, instaliacijų kūrėjo, žmogaus orkestro, kultūros veikėjo Dmitrijaus Prigovo, su kuriuo prieš kelerius metus poetiniame Druskininkų rudenyje teko bendrauti, nusprendžiau – šito jau per daug. Nebesiklausysiu radijo, bent naktimis.
Nes juk jei ne tas žinojimas, visai kitaip skaityčiau jo eilių rinktinę, kuri kaip tik šalia lovos dveji metai mėtosi, ir kurios niekaip neįveikiu – ne dėl to, kad nepaskaitomas, priežastis kita – 600 puslapių.
Pažadą sau sulaužiau nepraėjus nė savaitei. Tik perėjau prie vietinės stoties.
Vieną rytą praneša: nebėra kino kritiko Sauliaus Macaičio, kitą – Ingmaro Bergmano, trečią – Michelangelo Antonioni. Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad I.Bergmanas ir M.Antonioni pasitraukė tą pačią dieną, bet taip susiklostė, kad radijas nekrologus skaitė padieniui. Matyt, toks iš anksto suplanuotas scenarijus. Jie, matyt, per dideli, kad išsitektų išeiti pro duris tą pačią dieną.
Kai išgirdau žinią apie I.Bergmaną, gerokai nustebau. Prisimenu, kažkada šiemet su draugais virtuviniame pokalbyje apie kiną, kalbai pasisukus apie produktyviojo švedo asmenybę, visi pokalbio dalyviai buvome tikri, kad I.Bergmanas seniai miręs.
Pasirodo, gyveno kažkur nuošalioje saloje Baltijos jūroje, užsidaręs savo vidiniame pasaulyje.
Panašiai ir su M.Antonioni – kas gali pagalvoti, kad klasikas, pradėjęs sukti juostas daugiau nei prieš pusšimtį metų, gali būti gyvas. Buvau pamiršęs, kad teko matyti vieną paskutiniųjų darbų – kino novelę bendrame su Stevenu Soderberghu, Kar Wai Wongu 2004-ųjų metų filme „Eros“.
M.Antonioni paskutinėmis dienomis lankė kitas garsus režisierius Wimas Wendersas. Kino kritikams gera proga paskelbti, kad autorinio kino epocha baigėsi. Iš gyvųjų liko kelios pavardės – Jeanas-Lucas Godard'as, Alainas Resnais ir... Kai išeis, sužinosim.
Tarsi ir atsirastų kam kurti autorinį kiną, tačiau jo svoris ir vieta šiuolaikinėje kultūroje kardinaliai pakitęs.
Tokio statusą, kokį turėjo I.Bergmanas, M.Antonioni, kaip ir Federico Fellini, Luisas Bunueli, Andrejus Tarkovskis ir kiti, susikurti vargu ar įmanoma. Kinas, kaip ir to meto literatūra, filosofija, palietė didžiąsias universaliąsias temas, vertybes, vienijančias žmoniją, o tiksliau – konstatavo jų nunykimą, susvetimėjimą.
Be jų kūrinių XX amžiaus idėjų istorija neįsivaizduojama. Anot praėjusias epochas ir vardus apraudančių kritikų, dabar postmodernizmas (kaip ir mainstreem'as ar šių dienų avangardas) maitinasi perdirbdamas praėjusių epochų idėjas. Autorinis kinas nors ir neišnyko, tačiau mutavo. Stebime stovintį vandenį, kuris neteka, bet kyla.
I.Bergmaną ir M.Antonioni vienija tai, kad abiejų scenarijus galima imti į rankas ir skaityti kaip literatūros kūrinius. Keletas I.Bergmano romanų yra išversta į lietuvių kalbą.
Pasijausčiau veidmainis, jei pradėčiau kalbėti su patosu ir apie I.Bergmaną, ir apie M.Antonionį. Jie man aktualūs tiek, kiek sugebėjo įtikinti kartu su jais išėjęs S.Macaitis, iš kurio knygų „Šviesos sukurti“, „25 kino seansai“, „100 žymiųjų pasaulio filmų“ ir nuo sovietmečio kauptų „Kino“ žurnalų, kuriame jis publikuodavo straipsnius, ne viena karta mokėsi kino kalbos pradmenų ir gaudytis kontekstuose.
Stabtelėjus ir pagalvojus, jei ne S.Macaičio, kuris paveikumu ir kino proceso aprėptimi Lietuvoje neturėjo lygiaverčių konkurentų, straipsniai ir knygos, vargu ar būčiau ieškojęs ir žiūrėjęs daugelį „privalomų“ klasikų filmų, vargu ar būčiau ištvėręs beveik visą I.Bergmano filmų retrospektyvą per televiziją.
Tiems, kam kinas yra beveik šventas dalykas, reikalingos bent kelios kertinės dogmos, kad nereikėtų blaškytis interpretacijų begalybėje, bent vieno aiškaus metodo. S.Macaičio vertybiškai angažuota kritika buvo tas tvirtas pagrindas, autoritetas. Kai kurios interpretacijos mokyklos teigia, kad kūrinys be suvokėjo negali egzistuoti. Galbūt be S.Macaičio įdirbio neegzistuotų I.Bergmanas. M.Antonioni – tai tikrai, bent man. Paprastai kritikai ir kultūros puoselėtojai lieka šešėly, nors be jų pasišventimo vargu ar liktų išgirsta bent pusė to, kas norėta pasakyti meno kalba. Visada turi būti kas išverčia.
I.Bergmanas, M.Antonioni ir dešimtys kitų didžiųjų turėtų jaustis skolingi už sėkmingą tarpininkavimą. Nes kas, jei ne kritikai, sukuria mitus, kad kažkas yra amžinas? I.Bergmano filme „Septintasis antspaudas“ yra scena, kur riteris žaidžia su mirtimi šachmatais. Kas laimės – aišku. Loginiais žaidimais laiko neišloši. Reikia gudrauti. Kaip pergudrauti aklas jėgas, turėjo užmačių pradžioje minėta asmenybė – D.Prigovas, kuris taip pat susijęs su kinu – buvo aktorius. Įsimintiniausias vaidmuo – režisieriaus Aleksejaus Germano stalinistinės epochos baisumus atkuriančiame 1998 m. filme „Chrustaliovai, mašiną!“, kuriame vaidino psichiatrijos ligoninės gydytoją. Beje, KGB „iniciatyva“ D.Prigovas lankėsi panašioje gydykloje 1986 m., tad patirtis nenuėjo veltui.
Poetas senokai rengė planą, kaip apžaisti mirtį.
Kas yra nemirtinga? Kūryba, bent jau taip sako idealistai. 2005-aisiais D.Prigovas jau buvo sukūręs apie 36 tūkst. eilėraščių. Turėjo idėją įkurti internetinę svetainę, kurioje po jo mirties 100 metų kasdien pasirodytų po naują eilėraštį. 100 metų yra apie 36,5 tūkst. dienų. Spėju, kad D.Prigovas viršijo tą skaičių. Bendraujant su D.Prigovu, neįmanoma buvo nepastebėti, kaip jo akys laksto į šalis, kaip fiksuoja smulkiausias aplinkos detales, kad vėliau jas transformuotų į kūrinius – neaišku tik forma – plastika, muzika, poezija.
Dabar, kai poeto tam tikru pavidalu nebėra, kažkur virtualioje erdvėje prasidėjo šimtmetį užsitęsiantis visų jo eilių publikavimas. Po šimto ar daugiau metų, kai metalinis diktoriaus balsas iškilmingai per transmentalinį radiją praneš, kad baigėsi D.Prigovo eilėraščių publikavimo procesas pasauliniame tinkle, koks nors jaunuolis, turintis ambicijų pažinti poeziją, nusistebės – nežinojau, kad jis buvo miręs.