Valstybės yra kitokie veikėjai nei šeimos ir verslai. Tikimybė, kad valstybė užsidarys, bankrutuos ar pasislėps yra minimali. Įsiskolinusios valstybės paprastai negrąžina pagrindinės sumos – ji vis pratęsiama, o kreditoriai uždirba iš palūkanų.
Valstybės nuo žmonių skiriasi ir vartojimo reikšme. Jei daržoves užsiauginote sode, o ne pietavote restorane, jūs sutaupėte pinigų. Tuo tarpu valstybėje vidaus vartojimas yra svarbus biudžeto pajamų šaltinis. Jei gyventojai pinigus laiko kojinėje, maistą augina ir ruošia patys, vaikus patiki seneliams, o ne apmokamai auklei, valstybė susirinks mažiau PVM, pajamų ir kitų mokesčių.
Valstybių galimybės gauti pajamų vis siaurėja. Valstybės valdo vis mažiau turto ir įmonių, taip pat ir išgaunančių išteklius. Lieka mokesčiai.
Globalios konkurencijos sąlygomis valstybėms sunku, prireikus papildomų pajamų, kelti mokesčius. Verslai linkę mokesčius slėpti per padalinius kitose šalyse ar pirkimų klastojimą. Kad nereikėtų didinti mokesčių, bet pakaktų pinigų socialinėms išmokoms, praėjusio amžiaus pabaigoje susiformavo trečiojo kelio doktrina, kurios pionieriais laikomi britų leiboristai.
Būtent su ja reikėtų sieti Graikijos ir panašių valstybių krizę. Trečiojo kelio išpažinėjai yra ir vadinamieji populistai, kurie žada didinti socialines išmokas, bet ne mokesčius, kaip kad darydavo tradiciniai socialdemokratai. Šiandien daugelis socialdemokratų Europoje yra trečiojo kelio doktrinos pasekėjai ir mieliau kalba apie investicijų aplinką nei apie mokesčius turtingiesiems.
Įstojusi į ES, Graikija sumažino žvejybos mastus, bendra valiuta sukūrė palankesnes sąlygas importui. Daugybė ūkininkų pasinaudojo naujausioje programoje nebetęsiama „kartų atsinaujinimo“ subsidija žemės ūkiui, kuria ES remia ankstyvą ūkininkų išėjimą į pensiją – esą kad atsirastų darbo jaunimui. Sąmokslo teorijos, esą ES sąmoningai sunaikino Graikijos gamybinius gebėjimus, nepateikia svarių įrodymų, bet sudėtinis laisvos prekybos bendrąja valiuta ir subsidijų poveikis buvo toks – vis mažiau gamybos, vis daugiau nuo išorės veiksnių priklausomų paslaugų.
Liko laivynas bei turizmas. Kilus krizei, laivyno apmokestinti nedrįstama – globalizuoti verslai grasina pabėgti. Vien turizmas, nors prieš pusę amžiaus sukūrė vadinamąjį Graikijos stebuklą, yra labai nepastovus pajamų šaltinis ir negali išlaikyti visos valstybės. Mokesčiai darbo jėgai ir taip dideli: turtingi graikai jų išvengia, o vidurinioji klasė „nebepatempia“.
Į pagalbą ateina ES fondai – galima sakyti, tam tikras turtingesnių šalių mokestis postmilitaristinėms Pietų Europos valstybėms, kad jų visuomenės būtų ramios ir jose nekiltų nei kraštutinės kairės, nei kraštutinės dešinės judėjimai. Šaltojo karo metais JAV ir turtingesnės Europos valstybės buvo suinteresuotos, kad strateginių pakrančių gyventojai nesiburtų į komunistinius judėjimus, nemaištautų.
Šiuolaikinės Europos partijos plaukioja spektre tarp neoliberalizmo (valstybė nevaldo turto ir mažai perskirsto) ir trečiojo kelio (valstybė valdo nedaug turto ir kuo daugiau perskirsto). Kreditorių pasiūlymas Graikijai – išparduoti dar daugiau valstybės turto, perleisti dar daugiau savo finansinių srautų kontrolės tarptautinėms institucijoms, skolintis, kad padengtų esamas skolas, dar labiau karpyti išlaidas. Kitaip tariant, nuo trečiojo kelio slinktis prie neoliberalaus modelio.
Graikijos problemos atskleidžia trečiojo kelio modelio trūkumus, bet, kaip parodė Vilniuje apsilankiusių „Syriza“ narių pasisakymai, imuniteto doktrinai neturi ir ši Graikijos partija. „Syriza“ įkūnija graikų viltis išsaugoti ir praplėsti socialinę politiką, bet partijos aktyvistai sugalvojo daugybę pateisinimų, kodėl grąžinti valstybės galią generuoti pajamas iš mokesčių jiems nepriimtina.
Verčiau atlikti pinigų injekciją ir tikėtis, kad ekonomika išsijudins, o valstybė gaus pajamų iš didesnių jos apsukų. Viena vertus, „Syriza“ siekia sustabdyti ekonomikos nuosmukį, leisti gyventojams lengviau atsikvėpti, ramiau planuoti savo gyvenimus, leisti pinigus užuot taupius „juodai dienai“ ar ieškojus natūrinio ūkio alternatyvų. Kita vertus, vieninteliu lėšų šaltiniu tam išlieka planuojamas augimas. Būtent tai „Syrizą“ priartina prie populizmo, o ne dėmesys socialinei politikai.