Mindaugas Jurkynas. Donaldas Trumpas ir mažosios valstybės naujoje eroje

Netrukus JAV prezidentu tapsiančio Donaldo Trumpo dviprasmiški pasisakymai apie JAV gyvybinius interesus plačią autonomiją turinčioje Danijos Grenlandijoje ir Panamoje sukėlė nemažą šurmulį. Ar tai eilinė D. Trumpo priešderybinė taktika, siekiant didesnių nuolaidų JAV, ar realus iššūkis pasaulio tvarkos principų kaitai bei mažų valstybių likimui – klausimas atviras.

Mažosios valstybės kaip Lietuva turi ribotą poveikį net kaimynystėje. Jos gali tapti geraisiais pavyzdžiais, turėti nemažą švelniąją gerų pavyzdžių bei patrauklumo galią, kaip, pavyzdžiui, Skandinavijos šalys ar Šveicarija, tačiau jų poveikis įmanomas tik laikantis dabartinės tarptautinės sistemos principų. O jie remiasi tarptautine teise ir Vakarų pasaulio kariniu, kultūriniu, politiniu ir ekonominiu dominavimu.

Kas gali nutikti, jei palanki mažosioms valstybėms pasaulio tvarka keisis pagal stipresniojo poreikius? Ukraina, Taivanas, Pietų Kinijos jūra, Baltijos jūros regionas – dažniausiai minimi pavyzdžiai. Ateities nenuspėsime, o praeityje apstu mažų valstybių likimų. Senovės Romoje Markas Tulijus Ciceronas pasakė: „Nežinoti, kas nutiko prieš mums gimstant, reiškia visada likti vaiku.“ Istorija, kaip žinoma, nesikartoja. Sakoma, ji rimuojasi.

Politikos mokslininkas Matthiasas Maassas yra padaręs įdomių įžvalgų. Mažųjų valstybių skaičius po 1648 m. Vestfalijos taikos, padėjusios pagrindus suverenumo idėjai tarptautinėje politikoje, buvo 420. Iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos 1789 m. jų skaičius nukrito iki 340. Po Napoleono karų 1812 m. mažųjų šalių liko 75, o „dugnas“ – 35 mažosios valstybės – buvo pasiektas 1904 m.

Nedemokratiniai ir tarptautinės teisės viršenybės stokojantys laikai buvo rūstūs ir negailestingi mažųjų šalių suverenitetui ir santvarkos kaitai. XVIII a. tolygi didžiųjų galių pusiausvyra buvo gana palanki mažosioms galioms, nes didelių galių varžymasis neleido hegemonijos, galios varžėsi ir leido mažosioms valstybėms siekti apsaugos, užsitikrinant ją iš vienos galingos valstybės bei atgrasant kitos ambicijas. Po to Napoleonas brutaliai išnaudojo karinį hegemonijos momentą, neutralizavo Europos jėgų pusiausvyrą ir daugelio mažų šalių suverenitetą.

Po Napoleono XIX a. pradžioje mažos šalys neturėjo balso kuriant Europos Susitarimą (1815–1914 m.) ir net buvo kliūtis kuriantis didelėms tautinėms valstybėms Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Stipresnės šalys Europos Susitarime gavo Vestfalijos taikos naudą bei nesiskaitė su mažosiomis šalimis, kurių liko labai mažai. Po Europos Susitarimo pabaigos XX a. pradžioje išnyko suvaržymai tarptautiniams reikalams ir Pirmasis bei Antrasis pasauliniai karai buvo pražūtingi mažosioms šalims. Po Antrojo pasaulinio karo mažųjų šalių kiekis padidėjo iki 50, o po Šaltojo karo – iki 130.

Apibendrinant galima teigti, kad XVII ir XVIII a. Europos jėgų pusiausvyros balansas sudarė sąlygas šimtų mažųjų valstybių išgyvenamumui; XVIII a. pabaiga ir XIX a. pradžia – didžiųjų valstybių užkariavimai mažųjų valstybių sąskaita; XIX a.–XX a. pradžia – didžiųjų valstybių nacionalizmas ir kolonializmas praktiškai išnaikino mažąsias šalis. Tik XX a. Vakarų pergalės prieš SSRS Šaltajame kare nustatyta pasaulio tvarka užtikrino mažųjų valstybių paplitimą ir išlikimą.

Po SSRS griūties Lietuvos šliejimasis prie nugalėtojų ir hegemono – Vakarų – diktavo nacionalinio saugumo ir pokomunistinio virsmo logiką pagal Vakarų pasaulio politinį algoritmą. Vakarų ir ypač JAV diktuojama tarptautinė sistema tapo mažųjų valstybių išlikimo sąlyga. Istorija liudija, kad nacionalizmu diktuojama valstybių politika ir karai buvo nepalankios sąlygos išlikti mažosioms šalims. Net kylant regioninėms (Indija, Brazilija, Rusija) ar globalioms galioms kaip Kinija, balanso prieš autokratijas sąlyga reikalauja šlietis prie tų, kurie palaiko mažųjų valstybių suverenumo sąlygas. Tarptautinė teisė, demokratija, pagarba suverenumui yra Vakarų pasaulio palaikomos idėjos, palankios mažosioms šalims, o nedemokratinės regioninės galios kelia grėsmę mažųjų šalių suverenumui.

O ką daryti galimai plintant nacionalistinėms nuotaikoms net pas hegemoną? Ta proga galima prisiminti seną anekdotą apie svarstymus Seime, kaip pagerinti gyvenimą Lietuvoje po nepriklausomybės atstatymo. Kažkas pasiūlo idėją paskelbti karą Amerikai, pastebėjęs, kad po to pralaimėjusieji visada gerai gyvena, bet kažkas paklausia: „O kas nutiks, jei mes laimėsime?“

Politikos mokslininkas Lee Kuanas Yew mano, kad mažosios šalys, kompensuodamos galios stoką, turi išlikti aktualios, ką jau įrodė ne viena maža šalis. „Laimėti“ prieš hegemoną būtų galima per savo šalies Vakaruose ar net pasaulyje aktualumą su vidinės galios stiprinimu, ko pasiekė Šveicarija, Švedija, Suomija, Izraelis. Idealiu atveju, šalis turi būti reikalinga, gerbiama ir turinti erdvės naudingiems mainams su hegemonu. Lietuvai kaip labai mažai galiai šalia karingų ir pavojingų diktatūrų tai itin aktualu. Antraip, kaip sakoma angliškai, beggars cannot be choosers (liet. elgetos negali būti išrankūs) – neturintieji pasirinkimų turi tenkintis tuo, kas duodama ar... atimama.