Likus valandai iki Varšuvos, vėl mane pralinksminai, šįkart - savo monologu.
“Aš esu žemė, - pasakei, - esu sausra, nukritusi iš aukštybių kartu su mėnulio dulkėmis. Esu ta, kurią keikia sodininkas, pamatęs, kad jo obelys numetė žiedus ir užmezgė perdžiūvusias nuograužas. Esu tai, ką mato keleivių vilkstinė dykumoje, užslinkus miražui. Esu tai, ką sapnuoja vaikas ligoninėje, sirgdamas plaučių uždegimu ir kapsėdamas nuo karščio sukepusiomis lūpomis. Aš keliauju per pasaulį vieniša ir nevaisinga. Keliauju tam, kad išdžiovinčiau tavo rankas ir tavo veidą, tavo smegenis ir tavo sielą, kad iščiulpčiau tavo gyvasties syvus. Lašą po lašo…”
“Rasi pro kur? – nepatikėjęs šyptelėjau, o paskui pagalvojęs dar ir sukikenau iš savo sąmojo. – Tikrai rasi?”
Šitą pokalbį prisiminiau vakare, mudviem vaikštant po platųjį romantiškąjį Karališkąjį parką. Saulei leidžiantis, žingsniuodami Vyslos pakrante, matėme ir daugiau panašių porų kaip mudu – gal ne kiekviena iš jų priminė sutenerį ir prostitutę, tačiau tai nekliudė mums patyliukais kumščioti kits kitą ir svaidytis užgauliais komentarais. Po kiekvieno tavo pasakyto sakinio aš glaudžiausi vis arčiau ir arčiau tavęs, o, nutaikęs minutę, kuomet liaudavaisi čiauškėti, įsikniaubdavau į tavo burną savo plėšikiškomis lūpomis.
Kai grįžom į viešbutį “Solec”, kuriame užsakei apartamentus pasinaudojusi iš mulkio vokiečio pasieny nugvelbta kreditine kortele, administratorius draugiškai pasiteiravo, ar mes šį vakarą vakarieniausime. Nežinau, kas jam padarė didesnį įspūdį – mano juodasis kostiumas platintais pečiais ar tavo suknelės iškirptė, pabrėžianti delikatų krūtų dieviškumą. Tu užsisakei salotų “di mare”, aš - nepamenu - kibirėlį šalto šampano, daug mineralinio vandens ir, regis, porą cigarų. Tačiau prieš palydėdamas tave, dar grįžau į mūsų automobilį pasiimti teliūskuojančio butelio viskio ir polietileninio maišelio su kokainu, kuriuo ketinome paslėpti viešbučio “Solec” žvaigždučių trūkumą ir po lentele “Do not disturb” malšinti savo alkį ir savo troškulį, meilę ir ilgesį, mano negalią ir tavo nevaisingumą.
“Šiandien mums nereikės daugiau pinigų”, - tariau nuspjovęs cigaro dieglį nuo liežuvio, nors ir mirkiau jį viskyje – visvien žiauriai dvokė.
“Užtat reikės rytoj”, - tu mėgavaisi kokaino takeliu, išsidrėbusi fotelyje, atlošusi galvą ir užsimetusi ant akių drėgną rankšluostį su viešbučio emblema pakrašty.
“Aš tave parduosiu”, - suniurnėjau.
“Parduok. Tik, žiūrėk, brangiai.”
Vienu judesiu nusviedei rankšluostį į kambario kertę ir, staigiai atsistojusi, nuėjai į vonios kambarį. Išgirdau visa jėga paleistą vandens čiurkšlę – tu visuomet mėgai vandenį. Tai suprasdavau kiekvieną mėnesį, mokėdamas kartais net neįsivaizduojamas sumas už komunalinius patarnavimus. Nieko keisto – juk turkšdavaisi duše kartais net po tris – keturis kartus per dieną, o vakarais dar lepindavaisi karščiausioje vonioje. Lyg undinių motinėlė nardydavai jūrose, ežeruose, upėse, o išlipusi po minutės būdavai sausut sausutėlė tarytum kruopščiai nutrinta frotine antklode. Net plaukai išdžiūdavo akimirksniu, tapdami tokie patys purūs ir švelnus, kaip ir prieš įsiliedami į raibuliuojančias bangeles.
Kartais man atrodydavo, kad drėgmė tiesiog išdžiūva tavyje, o, išlipus iš vandens telkinio, tavo oda sugeria kiekvieną, net ir patį smulkiausią lašelį, neleisdama nukristi ant žemės. Tu kovojai dėl menkiausio drėgmės kiekio, siurbei jį į save, tad man ir dabar keista, kai prisimenu, kaip tave visą nutekėjusią vandenimis vežiau į kitame miesto gale įsikūrusį gimdymo skyrių. Tądien buvo ankstyvo rudens vakaras, tiktai kažkodėl į visas puses taškėsi žaibai ir gaudė automobilių sirenos. Dejavai išgulusi ant užpakalinės sėdynės, pro sukąstus dantis bjauriausiais žodžiais keikei transporto kamščius, ankštus drabužius, lietų, mane patį ir mano atsirandantį kūdikį.
Tik ryte išgirdau tavo balsą vėl be keiksmažodžių, nuo tavęs dvelkė meile ir be galo gundančiu pirmojo motinos pieno kvapu. Spaudei kūdikį prie savęs, saldžiai jį bučiavai ir kartojai, kad dėl šios naujos būtybės atsisakytum visko pasaulyje, netgi savęs, netgi manęs. Ir atsisakei… Vėliau. Prie krūtinės taip pat spausdama nuplėšytus angelų sparnus primenančių baltų lelijų puokštę… Paskui stojo gūdi naktis.
Buvo gal trečia valanda prieš sambrėškį, likus kelioms dienoms iki mūsų išvykimo, kai aš, išsigandęs sapnų ir košmarų, dar nespėjęs kaip reikiant atsipagirioti po ceremonijų ir procesijų svaigalų, prakaituota ranka sukau telefono numerį. Nesitikėjau, kad sesuo atsilieps iškart po pirmojo signalo, buvau pasiryžęs palaukti, įsivaizduodamas, kaip ji miega, saugiai padėjusi galvą ant minkštos pagalvės, o juodas telefono aparatas dar prieš suskambėdamas pradeda tiesti savo kibias rankas į ją, ištraukdamas iš miegų bei svajų pasaulio.
“Sveika.”
“Labas…” - atsiliepė neišbudintas ir vos kimtelėjęs sesers balsas.
“Kaip tu gyveni?”
“Nieko.”
“Norėjau pasiteiraut tavo asmens kodo numerio.”
“O kam tau reikia?”
“Niekam. Sakyk, koks tavo asmens kodo numeris?”
“O kam tau reikia?”
“Niekam. Noriu tavo vardu palikti savo gyvybės draudimo polisą. Jeigu kas atsitiktų. Aš planuoju išvykti.”
“Ilgam?”
“Galbūt visam gyvenimui.”
“Ar tu bent įsivaizduoji, kiek dabar valandų?” – švelniai švelniai paklausė manęs.
“Nelabai.”
“Tai gal pasikalbam ryte?”
“Ne.”
“Gerai, lukterėk minutėlę.”
Kurį laiką mano ausyje traškėjo, sesuo turbūt atidarinėjo stalčiukus, ieškodama savo asmens dokumento, truputį užtruko vartydama lapus, o vėliau jau visiškai atsigavusiu balsu ji lėtai padiktavo man vienuolikos skaitmenų seką.
“Dėkui, - ištariau. – Labanakt.”
“Tu tikrai nesiruoši sau nieko pasidaryti?“
“Nieko.”
“Juk pažadėjai.”
“Ne.”
“Nieko, nieko?”
“Ne.”
“Gal man pas tave atvažiuoti?”
“Ne.”
Paskui aš vėl ėmiausi sau įprastos veiklos – skaičiuoti danguje tas žvaigždes, kurių nesugebėjo užgožti balzgana pilnatis. Šviesus mėnesienos takas, kuriuo vieniši vilkai leidžiasi į beprotišką ir kraują stingdančią medžioklę. Dalis jų grįžta atgal pas pateles ir naują vadą, nešini gysloto grobio gabalais tarp ilčių, nuolankiai nuleidžia galvas juos pasitikusiam urzgesiui, o dalis taip ir lieka kažkur kruvinoje arenoje, tankiais kailiais susėmę medžioklių kulkas ar konkurencinėje kovoje paleistas žarnas. Vaikai, netekę savo tėvų, vadinami našlaičiais, o kaip vadinami tėvai, netekę savo vaiko, kas man pasakys? Ar jie vis dar tėvai, ar jau kas nors kita?
Ironiškai šypsojausi, tarp viskio gurkšnių žvalgydamasis pro viešbučio langą į per karą sugriautą, o dabar atstatytą Varšuvos senamiestį. Elektriniais žibintais apšviestomis gatvėmis klaidžiojo pavieniai siluetai, medžiai metė savo šešėlius ant prie didingų pastatų sustatytų automobilių…
“Nieko gražaus ten nėra”, - priėjusi pasakei ir grakščiai užsklendei sunkias portjeras, po to pareiškei, kad degi nekantrumu pasimylėti.
Nuolankiai nusekiau paskui į plačią dvigulę viešbučio lovą. Atsiguliau aukštielninkas ir abejingai stebėjau, kaip tu nusimetei chalatą, liemenėlę, kelnaites ir likai nuogut nuogutėlė. Tu įsižeidei nustumta į šalį. Apsivertei ant šono, užsidengei galvą antklode ir vaidinai, kad tuoj tuoj pravirksi. “Kas tau?” – paklausei.
Nieko neatsakiau. Tiesiog kartais mes mylimės kartu, o kartais… mylimės atskirai. Kartais mes leidžiame savo mintims ištrūkti iš realybės ir atsiduoti aistrai, o kartais esame pavaldūs bjauriam bejausmiui voratinkliui. Tačiau tai netrukdo: mes, žmonės, juk žinome milijonus pasitenkinimo būdų. Galime mylėtis iš priekio ir nugaros, apačios ir viršaus, užsimerkę ir atsimerkę. Galime tylėt ir kalbėtis, juoktis ir verkti, tuo pačiu metu būti ir kartu, ir atskirai. “Pabūkime šį vakarą atskirai, ką? – pasiūliau. – Taika?”
“Tai šiąnakt jau nemėginsi pradėti gyvybės?” – nusijuokei.
Tfu! Vos susilaikiau nesusikeikęs. Šitaip šlykščiai priminti ir tyčiotis iš gražiausių mano svajonių! Aš prisiekiau tau, kad rasiu, pro kur įeit ir išeit, tad niekas nepajėgs manęs sustabdyti. Juk dėl to ir ryžomės leistis į šią beprotišką kelionę skersai Europos, kad joje, ištrūkę iš praeities gniaužtų, pabandytume pradėti vėl viską iš naujo.
“Tu girdi??? Iš naujo!!!”
“Nešauk ant manęs. Juk sakiau, kad vaikų daugiau nebenorėsiu. Ne-be-no-rė-siu”.
“O šito… norėsi?” – parodžiau pirštu.
Ant staliuko kambario viduryje išdrabstyti salotų “di mare” ir kokaino likučiai, pustuščiai šampano ir viskio buteliai, numestas mano pistoletas odiniame dėkle, mano mylimas “Sigsauer P 226”…
Man baisu, ką tu gali pasidaryti sau ar padaryti man. Man baisu dėl to, kas darosi su mumis abiem…
…tai tęsiasi turbūt jau trečia diena – atvirai kalbant, aš nebesugebu jų skaičiuoti. Regis, penktadienis buvo tik užvakar, o mes vis dar nesugebame atsiskonėti vienas kitu, ir kuris iš tų daugelio kartų buvo pirmasis – negaliu pasakyti.
Ar šeštadienio rytą, kuomet vos tik prasibudę, puolėm vienas kitam į glėbį ir, iš įsiūčio maigydami vienas kito kūną, kandžiodamiesi bei draskydamiesi, pasimylėjome su tokia aistra, kad viešbučio kambarinė, atėjusi sutvarkyti kambario, baladojosi gal valandą, norėdama įsiskverbti tarp mūsų, bet jai nepavyko. Kai galop neišsiturėjusi ji pasišaukė administratorių ir jie abu atsarginiu raktu atsirakinę duris įžengė į kambarį, iš apstulbimo atvipusiomis burnomis ilgai stebėjo nagais išakėtą sienų tinką, sudaužytas naktines lempas, nudraskytas nuo langų portjeras, suvoliotas kartu su kambario vidury suversta patalyne ir kadaruojantį šviestuvą, ant kurio pasityčiojamai sūpavosi tavo liemenėlė ir mano, burbėdami kažkokius žodžius, panašius į “Panowie… Panowie… Świata panna Marija…” Mes tuo metu gulėjome išsidrėbę nuogut nuogutėliai, laižydamiesi šviežias žaizdas ir padarytus įbrėžimus, tankiai šnopuodami ir be proto kvatodami.
Ar šeštadienio popietę, kuomet atsiskaitę už padarytus nuostolius ir moralinę žalą, pagaliau palikome Varšuvą ir, nė trisdešimties kilometrų nenuvažiavę, nesitvėrę pasukom į pakelės “Statoil” degalinę. Joje grubiai įsitempiau tave į vilkikų vairuotojų prišnerkštą tualetą, palikdamas ant rankų apskirtas mėlynes, pasodinau ant kriauklės ir paėmiau kartu su tokiomis aimanomis ir riksmais, kad degalinės pardavėjas negalėjo pakelti akių nuo kasos aparato, kai vėliau, pirkdami cigaretes ir mineralinį vandenį, prunkščiodami jo kažko klausinėjome apie artėjantį eilinį popiežiaus Jono Pauliaus vizitą ir galimus automobilių kamščius pakeliui.
Taip tu man liepei užmiršti viską, ką ligi šiol žinojau, bet aš, deja, nesugebėjau. Nuostabiausiu meilės jausmu norėjai retušuoti praeities nuoskaudas ir praradimus, užversti perskaitytus knygos puslapius, leisdama apnešti juos laiko dulkėmis. Ir, kai klausiau tavęs:
“kas yra tavo meilė?”,
sakei:
“neklausinėk… Verčiau pulk, kabink šaukštu, pirštu ar rieškučiomis, valgyk godžiai ir daug… tik neklausinėk…”
“Bet ar galima valgyti meilę?” – stebėjausi.
“Galima… Gerti, uostyti irgi…”
“Tačiau man per sunku turėti ją tik savyje - noriu turėt apčiuopiamą jos įrodymą!”
“Bandyk tada. Ką galiu daugiau pasakyt?”, - paslaptingai šypsojaisi.
Visą kelią iki pat Krokuvos. Nesiliaudavai šypsotis net tada, kai paprašydavau stabtelėti prie pakelėje nusidriekusių obelų sodų nusišlapinti ar pasiraškyti dar nesunokusių rudeninių obuolių. Stebėdama, kaip šokčioju aukštyn bandydamas pasiekti aukštėliau pakibusius minkštesnius vaisius, saugodamasis, kad neiškristų švarko slepiamas po pažastim dėkle kabantis pistoletas.
Saulė pamaži žengė vakarop, kai kaip vyras ir žmona užsiregistravome viešbučio “Astoria”, esančiame Jozefo gatvėje, netoli istorinės Krokuvos širdies – rajono “Kazimierz” - registratūroje. Savo transporto priemonę palikome požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje, ir, kopdami laiptais į trečiame viešbučio aukšte esantį mūsų kambarį, dar truputį pasišnekėjome.
“Ar atimtum iš žmogaus tai, ko tau trūksta, bet sau pasilikti vis vien negali?” - paklausei.
“Jei tik paprašytum, mieloji, taip, žinoma”.
“O kiek žinai būdų atimti meilę, laimę, džiaugsmą ir juoką?”
“Vieną, - pasakiau, - bet tikslų”.
“Gerai, aš tavęs paprašysiu”.
Tik įžengusi į kambarį, nuspyrei į šonus visą dieną pėdas varginusias basutes ir be jėgų griuvai į dvigubą lovą. Aš išsivaliau dantis prabangiame vonios kambaryje, persivilkau suprakaitavusius marškinius švaresniais, susišukavau ir susitepiau žele plaukus. Ketinau pereiti per legendinį Krokuvos senamiestį, susitikti su žmonėmis, išlenkti bokalą ar du alaus ir papildyti, jei pavyks, kokaino atsargas.
“Eisi kartu?”
Tu žavingai gulėjai rausvame vakaro žaros fone, nusirengusi ligi apatinių kelnaičių sukėlusi nuogą koją ant kitos nuogos, įsijungusi bra šviestuvus ir skaitydama kažkokį lenkišką reklaminę brošiūrą, kurių šūsnį susigriebei nuo administratoriaus stalo registratūroje.
“Ne, turbūt. Ar tau manęs reikės?”
“Ne, greičiausiai”, - pasakiau, nusisukau ir, nė nepabučiavęs, išėjau.
Krokuvos senamiestį skersai išilgai išvaikščiojau greičiau nei per porą valandų. Pirmąjį alaus bokalą išgėriau prie pinto staliuko lauko kavinėje tarp turistų, svajodamas ir žiūrėdamas į aikštėje besibūriuojančius žmonių ir balandžių būrį, mintimis pyškindamas juos visus paeiliui iš savojo pistoleto. Antrąjį bokalą alaus susiverčiau nuėjęs dar giliau į miestą, itališkoje picerijoje, įsikūrusioje priešais banko pastatą ir batų parduotuvę. Meiliai nagrinėjau vitrinas. Stiklą rudo viskio užsisakiau kažkokio klubo rūsyje, į kurį patekau kone įbrukdamas pluoštą suglamžytų zlotų storam apsauginiui į žiabtus, kad tik manęs netikrintų.
Prie baro gana nesunkiai prasibroviau skindamasis alkūnėmis kelią, savo agresyvumu ir niūria išvaizda aiškiai nepatikau dviem lenkų “paukštytėm”, kurios pakėlė savo padabintus užpakaliukus ir nuėjo šokių aikštelės link. Joje ant pakylos prie stulpo raitėsi didžiakrūtė go-go mergina, nors dar ir nebuvo labai vėlu, gana garsiai sklido elektroninė muzika, tankiai maišėsi prožektorių šviesos, nušviesdamos išprakaitavusių šokėjų veidus.
Man net nereikėjo ieškoti prekeivio narkotikais – tik prisėdus ir gurkštelėjus pirmą gurkšnį iš stiklo – prisistatė pats. Pradžioje, tiesą sakant, nelabai girdėjau ir nelabai supratau, ką man kalbėjo tas plokščio veido juodbruvas lenkas, apsirengęs apynaujais džinsais ir palaidais marškinėliais.
Aš jam pasakiau, kad prastai kalbu lenkiškai, kad man labai karšta, todėl ieškau būdų atsivėsinti, be to, atsivėsinti nori ir mano draugė, pasilikusi viešbutyje.
Jis nusijuokė, pasakė, kad prastai kalba angliškai, nors iš bėdos gali ir rusiškai, kad sniegas Lenkijoje iškris tiktai lapkričio pabaigoje geriausiu atveju, o šiaip – gruodžio viduryje.
Aš nusišypsojau ir rusiškai jo pasiteiravau, ar nėra galimybių sulaukti žiemos anksčiau, nes aš neplanuoju būti Krokuvoje ilgiau negu reikia, nes esu užsiėmęs žmogus ir šiaip skubu.
Jis nusišypsojo ir rusiškai pasiteiravo manęs, ar per skubėjimą nepamiršau viešbutyje piniginės, nes šiais laikais viskas kainuoja gana brangiai, ypač pabrėžė žodį “brangiai”.
Aš paplekšnojau per kelnių kišenę, nusikvatojau ir pasakiau, kad pigių malonumų nesivaikau, kad draugai mane gerbia ir paprastai pasirūpina, jog vėliau nelikčiau nepatenkintas ar piktas.
Jis nežymiai pasitrynė nykščiu dantenas, pasakė, kad visi turi draugų, tačiau kartais jie apsigyvena toli, todėl, norint juos pamatyti, tenka ir pavažinėti.
Susitarėme susitikti lauke, prie taksi automobilio, ir jis, mirktelėjęs padavėjui, pasišalino. Išgėręs savo viskį, šiek tiek apsvaigau, nuėjau į tualetą, nusilengvinau, nusiploviau rankas ir, stovėdamas prieš veidrodį, kelis kartus palyginau plaukus ranka. Išėjęs į lauką, pamačiau, kad mano naujasis pažįstamas jau stovi prie geltono “Ford Mondeo” automobilio, maždaug 97 – 98 metų laidos ir kažką nuosekliai dėsto ūsuotam taksistui, kurio nosis buvo panaši į perdžiūvusią slyvą.
Pamatęs mane, jis mostelėjo ranka, kviesdamas sekti, pirmas įlipo į automobilį, atsisėdo taksistui už nugaros, kad galėtų sekti jo žvilgsnį veidrodėlyje, aš įlipau paskui ir patogiai išsitiesiau ant užpakalinės sėdynės greta.
Kiek sugebėjau įžiūrėti pro važiuojančio automobilio langus, mes pravažiavome Vyslą ir pasukome šiaurinės Krokuvos dalies link ar netgi šiek tiek į šiaurės vakarus. Taksistas dar persimetė keliais žodžiais su mano palydovu, turbūt klausdamas tikslesnio kelio, vėliau, pravažiavus pramoninius rajonus, jis pasuko į dešinę ir važiavo toliau, miestą palikdamas už nugaros.
Sėdėdamas mašinoje svarsčiau tavo užduota tema, kiek aš galiu išnaudoti būdų, atimdamas žmogui tai, kas jam yra brangiausia, bet pats negalėdamas tuo pasinaudoti. Prisiminiau pokalbį su seserimi tą naktį, prisiminiau daug kitų naktų, galvojau, ar tau, brangioji, neprailgo laukti manęs viešbučio kambaryje, mąsčiau, kaip kuo greičiau užbaigti visą šitą košę, kurią - savo ar ne savo noru - aš čia užviriau.
Taksistas pristabdė automobilį, tamsoje pasuko į mažesnį keliuką, pavažiavo juo dar kiek ir galutinai sustojo. Net ir nakties tamsoje matėsi, kad gyvenamųjų namų nėra, aplink driekiasi tuštuma, tiktai keli medžių stulpai tolėliau. Aš nesupratau, kodėl mes čia atvykom, mano pakeleivis tiktai išviepė savo nasrus ir pradėjo nerimastingai muistytis. Taksistas uždegė kabinoje šviesą, kiek pagarsino radijo imtuvą, tačiau neatsisuko. Tikrai nenorėjau, kad jis atsisuktų ir kad ką nors pasakytų, tad, ilgai nedelsęs, išsitraukiau iš dėklo savo “Sigsauer P 226” ir šoviau į vairuotojo pakaušį. Pataikiau tiksliai. Ūsuotasis taksistas aptaškė savo smegenimis priekinį “Ford Mondeo” stiklą ir sukniubo ant prietaisų skydelio. Po to nukreipiau pistoleto vamzdį į juodbruvą lenką plokščiu veidu ir laužyta rusų kalba ištariau:
“Šiame pistolete yra dar penkiolika kulkų, iš kurių kiekviena gali tapti tavo mirties priežastimi”.
“Eik šikt”, - jis pasakė man lenkiškai.
“Aš nenoriu, kad tu nemandagiai su manimi kalbėtum, todėl lipk lauk ir krauk ant stogo viską, ką turi kišenėse, supratai?”
Jis staigiai atidarė automobilio dureles, kliūdamas iššoko pro jas ir pasileido iš visų jėgų bėgti. Mikliai susigrizbęs išlipau pro savo pusę, prisitaikiau ant sulenktos alkūnės ir paleidau du šūvius pavymui.
Priėjęs atsargiai, kad nesusitepčiau apkrausčiau lavono kišenes, pasiėmiau kokainą ir pinigus, kuriuos neskaičiavęs persidėjau pas save. Grįžęs prie taksi automobilio tą patį atlikau ir su taksistu. Jo dokumentus nusviedžiau po automobiliu. Taksisto vardas buvo - Janusz Miazga.
Šiek tiek prasivėdindamas gaiviam vasaros nakties ore, nukulniavau iki pagrindinio kelio ir dar porą kilometrų paėjau pėsčias. Dar vėliau gana nesunkiai – net pačiam keista - susistabdžiau pakeleivingą mašiną ir grįžau į viešbutį. Tave aptikau besiturškiančią duše, nusirengiau parako dūmais prasmirdusius drabužius, įėjau į dušo kabiną, uždariau duris, suėmiau tavo šlapią galvą drebančiais savo delnais ir abu paskendome bučiniuose po karšto vandens srove.
Vėliau, gulėdami lovoje, paeiliui keitėmės polietileniniu maišeliu kokaino ir teliūskuojančiu buteliu viskio, kuriuo negalėjome paskandinti tūkstančio žvaigždžių danguje trūkumo, meilės ir ilgesio, velniško skausmo ir dieviško abejingumo. Tylėdami, tylėdami, tylėdami…
Tiktai nakties vidury, kai prabudome išprakaitavę nuo karščio, glaustydamiesi ir glamonėdamiesi, pradėjome pasakotis, ką susapnavome.
“Žinai, sapnavau, kad mes važiavome į prašmatnų vakarėlį Havajuose, kur įėjimas vienam žmogui kainuoja šešias apelsino…”, - išberiu dar nė neatvėręs akių po matyto sapno.
Tu glaudies prie manęs dar stipriau ir bandai lūpas užspausti bučiniu – tuo pačiu skaniausiuoju, kurį mylimam vyrui tegali suteikti mylinti mergina, moteris, norinti pasidalinti ne tik savo kūnu, bet ir jausmu, kurį jaučia… “O tavo trumputį sijonėlį pasiuvome iš to paties apelsino žievelių…”, - sumurmu nusisukdamas ir ketindamas pratęsti tik ką susapnuotą viziją ir išvysti joje tave nuogą, įdegusią, stangriomis krūtimis ir vos papūstu užpakaliuku.
Ir štai tu jau visa lieties prie manosios nugaros, jaučiu kaip tavo papukai baksteli man kažkur tarp menčių, o ranka, meiliai glamonėdama, glamonėdama glosto krūtinę, pilvą ir papilvę, leidžiasi kažkur gilyn, kur laukia nežinia kas… arba aš…
Mano smegenys dar galutinai neprabudusios, tačiau kūnas, nevaržomas glaudžių, jau pradeda stangrėti ir virsti tuo, kuris visai netrukus norės įlįsti kur nors giliai giliai ir ten pasislėpti. Lėtai apsiverčiu ant kito šono ir vėl kaip kažkada seniai prasideda lėtos glamonės, lėti bučiniai, lėtas virpėjimas, lėtas jaudulys. Man patinka miegas, bet dar labiau patinka, kai kažkur tarp jo yra ir kažkas daugiau.
Aš jau pakibęs virš tavęs – tarp dangaus ir žemės. Tankiai kvėpuodamas baksnoju kažkur ties šlaunimis, ties drėgnumu, kviečiančiu pas save ir viliojančiu. Lengvai braukau šakumu, jausdamas, kaip trumpi šiurkštūs plaukučiai prisilietę bado mano lytį, tai įaudrindami ją iki negalėjimo, tai vėl trumpam atvėsindami. Kilsteliu tavo kojas aukštyn ir, tik kiek stipriau mestelėjęs užpakalį į priekį, įeinu net nepasisveikinęs. Išgirstu silpną aimaną ir, regis, tik dabar pažvelgiu tau į akis – jos tokios mielos, mėlynos, mylinčios. Vėliau vartomės lovoje sukibę į vieną kamuolį, net nebežinau, kiek kartų aš būnu viršuje, viršuje būni tu, vartomės lovoje, nevaldydami rankų ir kojų, be perstogės kandžiodami vienas kito lūpas iki perštėjimo… …sustoju…
Žiūriu į tave, šiek tiek prislopus aistrai.
“Mylėtis iš meilės visai kitaip, tiesa?” – tyliai paklausiu.
Tu linkteli.
Patyliukais erzindamas spūsčioju savo lytį tavo viduje, jausdamas kaip laisvos rankos klaidžioja mano pečiais, krūtine, pasiekia nugarą, brėžia joje ryškų brūkšnį, vėliau kaso šonus švelniai ir su pasimėgavimu.
“Man karšta”, - sakai.
Vis dar būdamas tavyje linkteliu prie naktinio staliuko, įsipilu į burną šalto mineralinio vandens ir pasilenkiu ties tamsoje spindinčiomis akimis, tu tik praveri lūpas ir išsiurbi iš manęs visą nerimastingą gaivumą, kuris taip reikalingas šią – turbūt vieną karščiausių šios vasaros naktų…
“Išvažiuosim?”
“Taip.”
“O kas, jei aš taip ir liksiu tavyje visam laikui?”
“Na, ką… Vadinasi, liksit dviese…”
Tyliai tyliai abu pakikenam ir ilgai ilgai bučiuojamės. Mano lūpos vėl laksto tavo nuostabiais pečiais, karštis liejasi iš mūsų, versdamas judėti, judėti, judėti – kam gi praustis iš vakaro, jeigu dabar vėl abu lyg apsipylę kibirėliu sūraus prakaito? Pradeda maišytis naktis su karščiu, juos abu skrodžia ryškus pilnaties šviesos kardas, aistra dar labiau plečiasi ir auga – nors augt, regis, jai jau nebėra kur – užtvindydama visą viešbučio kambarį. Kartais prisnūsdami, kartais vėl bučinių ir glamonių mišiniu atsigaivindami, mylimės, grimzdami ir gramzdindami savo sapnus ir erotinę patirtį, pliurpdami apie vaizdus ir grasus, kuriuos sukelia fizinio kontakto sudirgintos smegenys, pramaišiui mylėdamiesi ir mušdamiesi, šnekučiuodami ir juokaudami, beprotiškai priartėdami ir galutinai nutoldami nuo realios tikrovės, kiek tik ji bando mus į save pagauti… Galop išgirstu kaip tavo orgazmo šūksnis perskrodžia nakties orą ir, žadindamas visus aplinkui, nuskrieja toli toli į dangų. Suglembu tavyje, o po to dar kurį laiką gulime sukibę taip tvirtai, it mūsų kūnus visagalis kūrėjas būtų suklijavęs substancija, iš kurios vėliau sutvėrė visą pasaulį…
Kai pakeliu galvą ir pažvelgiu į akis priešais, nuo mano kaktos nuriedėjęs prakaito lašas užtyška tau ant krūtinės – esu visas šlapias.
“Be reikalo ėjai į dušą, - dar žaviau nusišypsojusi pasakai. – Gal tau apskritai neverta praustis?” Aš irgi nusišypsau… Mylimės vėl…
Kai prasibudau po vargingos nakties vėlai ryte, tu sėdėjai prie staliuko su veidrodžiu, stipriais judesiais įnirtingai braukydama šukomis per tamsius savo plaukus, o išpeštus kuokštus netvarkingai mėtydama ant raudono kilimo. Ant jo taip pat vadalojosi pinigai, tušti mineralinio vandens buteliukai, prisirinktų reklaminių bukletų skiautės, nešvarių lėkščių – tavo užsisakyta kambarin vakarienė - šukės.
Aš gulėjau skersai lovos nuogas, susivėlęs ir apšepęs trijų dienų barzda, o burnoj styrojo vakarykščių pagirių ir neišsakytų minčių kamuolys.
“Ar papasakojau, ką nuveikiau vakar?” – atsikosėjęs paklausiau.
“Tu nenorėjai šnekėti, bet dar ir dabar trenki paraku ir siera”.
“Tai gal aš buvau pragare?” – pabandžiau pajuokaut.
Tu minutę stabtelėjai šukuotis, pažiūrėjai į mano atspindį veidrodyje ir, kreivai šyptelėjusi, mestelėjai:
“Tu iš jo negrįžai”.
Sąskaitą už nakvynę ir tavo nesuvalgytą vakarienę viešbutyje “Astoria” apmokėjome nužudyto narkotikų prekeivio pinigais. Mudviem išvažiuojant iš Krokuvos, aš nuosekliai perjunginėjau visas vietinio radijo stotis, klausydamasis žinių, norėdamas išgirsti, ar dėl vakarykščių nuotykių kur nors nesuaktyvėjo policijos veiksmai, ar niekur nėra užkardų bei patikrinimų, ar neištiks netikėtumų mums kertant Lenkijos - Slovakijos sieną. Dėkui dievui, keblumų nekilo nei pervažiuojant Slovakijos kalnus, nei susitikus su vengrų muitininkais, nei keičiant zlotus į forintus pasienio valiutos keitykloje.
Pavažiavusi dar gerą kelio gabalą čigoniškojo Budapešto link, tu sustabdei mūsų automobilį greta didžiulio – kiek akys užmato – žydinčių saulėgrąžų lauko, išlipai lauk, priėjai prie gėlių ir nurovei vieną iš jų. Man priėjus arčiau, tu pirštu plėšei vieną po kito geltonus žiedlapius ir mėtei juos ant žemės.
“Aš esu žemė, - pasakei, – savimi išauginusi šį niekam nereikalingą saulėgrąžų lauką. Aš esu sausra, užplūdusi jį savo nenumaldomu pykčiu ir pasiruošusi jį sunaikinti. Esu ta, kuri gali uždėti apynasrį gyvybę pasėjusiam lietui. Esu karštis, užliejantis kūną visa savo jėga. Esu moteris, galinti prikelti ir vėl sugniuždyti bet kurį vyrą… Aš noriu tik vieno vyro, bet jis, deja, nenori manęs tokios…”
Noriu būti kartu su tavim. Nesvarbu – sausa ar išsekusia… gerai…negerai… Lėkti su tavimi pasiutusiu greičiu pirmyn ir atgal, tavyje – atgal ir pirmyn. Negerai? Užsidaryt mažame pasaulėlyje. Negerai? Tik dviese. Negerai? Pasislėpt nuo visų. Negerai? Niekur neit, nieko nematyt. Žmonės sako, negerai. Bet jeigu tiems dviems žmonėms kartu gerai, gal gerai? Jeigu jie nori vienas prie kito priprast, gal gerai? Jeigu jie nori sukurt mažą pasaulį trečiam, gal gerai? Jeigu jie nori nupiešt saulę ir suskaičiuoti danguj žvaigždes, gal gerai? Jeigu jie nori mylėt vienas kitą iki pačios mirties, gal gerai? O jeigu tas “gerai” pagaliau nuo keturių kojyčių ant dviejų atsistoja? O jeigu tas “gerai” tėtę, mamą kalbėti mokina? O jeigu ta mirtis, kaip ir buvo žadėta, tų dviejų meilę išskirti mėgina, negerai, negerai…
“Neversk manęs verkti, gerai? Aš negalėsiu vairuoti…” - paprašei manęs.
Mes abu apsiašaroję stovėjome prie atlapoto automobilio greta tolyn nusidriekusio geltonų saulėgrąžų lauko.
“Ar tu nemanai, kad šiame pasaulyje mes vieninteliai kraustomės iš proto?” – pasiteiravau tavęs, nurijęs ašaras.
“Ar tu nemanai, kad šis pasaulis jau išprotėjo be mūsų?” - paklausei nusisukdama ir nueidama prie automobilio.
Budapešte apsistojome savo prabanga garsėjančiame ir istorinę praeitį menančiame “Andrassy” viešbutyje. Tu tylėjai lipdama laiptais aukštyn į ketvirtame aukšte esantį mūsų kambarį, tylėjai rakindama duris ir kraustydama iš mūsų lagaminų būtiniausius higienos reikmenis. Prabilai tik tada, kai, sugriuvę į geltonai – žydrai dryžuotą viešbučio lovą, pabandėme nesėkmingai pasiglamonėti.
“Nelįsk”, - atstūmei mane, paėmei savo rankinę, išsitraukei iš jos dantų šepetuką ir nuėjai į vonios kambarį.
Aš bandžiau lėtai išsitiesti lovoje, atsiremdamas alkūne, viena ranka grabinėdamas netoli tavo ant lovos nusviestą odinę rankinę. Iš jos padrikai išbyrėjo šukos, gumytė plaukams surišti, dėžutė su veido pudra ir dėžutė su kontraceptinėmis tabletėmis. Su neslepiama panieka vėl viską sušlaviau atgal į tavo rankinę, dar kiek pagulėjau, klausydamasis iš sklindančio vandens čiurlenimo, paskui atsistojau ir nuėjau pas tave.
Tu gulėjai vandens ir putų pilnoje vonioje, užmerkusi akis, papūtusi lūpas ir atlošusi galvą. Tavo plaukai buvo sumegzti į mažytę kasytę ir segtuku prisegti prie viršugalvio, kad nesušlaptų. Aš pabandžiau paliesti ant vonios krašto nusvirusią ranką, bet persigalvojau, nusirengiau marškinėlius, kad būčiau nuogas iki pusės ir, atsistojęs prieš veidrodį, ėmiau skustis.
“Šiandien nebus lietaus”, - išgirdau išsimuilavęs abu skruostus ir pirmą kartą perbraukęs skustuvu per žandą.
“Lietus šiandien piktas”, - ištarei lėtai pasimėgaudama.
Aš nieko nesakiau.
“Lietus skuta barzdą”, - prunkštelėjai iš tau kažkodėl juokingo vaizdinio.
Vis dar skutausi tylėdamas.
“Gal galėtum nusiskusti dar ką nors?” – prunkštelėjai pati sau.
Plaudamas skustuvą po bėgančiu kranu, svarsčiau, ar nereikia dėl glotnumo apsiskusti dar kartą.
“Kodėl tu skutiesi?” – paklausei manęs.
“Susitinku su svarbiais žmonėmis”, - pagaliau numalšindamas pyktį atsakiau.
“O antakių nenusiskusi? Arba krūtinės? Negi nenori padaryti įspūdžio?” – kvatodamasi ištarei.
“Ai, pabaik!” – numojau ranka.
“Lietus nenori prasidėti?” – tu dar labiau įsikvatojai ir aptaškei mane putotu vandeniu.
“Liaukis!!!” – surikau.
Tada tu išlipai iš vonios, visa tekėdama ir bemat mano akyse džiūdama… Žengei žingsnį dar arčiau manęs, apkabinai šilta ranka mano kaklą, o nuoga šlaunimi apsivijai aplink užpakalį.
Tavo lūpos karštai prisilietė prie mano skruostų ir pamažu bučiuodamos pradėjo leistis vis žemiau kaklu, pasiekė krūtinę, šiek tiek paglamonėjo, šlaunis nustojo spaudusi mano strėnas, tu truputį pritūpei ir ėmeisi sagstyti mano kelnių užtrauktuką. Jaučiau, kaip glamonėji apvaliomis lūpomis mano lytį, bet vis tiek niekaip negalėjau susijaudinti. Niekaip negalėjau pasiduoti vilionėms. Tiktai su vis dar tuo pačiu abejingumu stebėjau, kaip tu raivais, greta manęs, kaip taikaisi įgelt, gyvatuke. - Mhmhmhmhmmm… kaip aš tavęs noriu, - išgirdau šnibždesį.
Bet jis negali manęs uždegti, nors aš irgi noriu tavęs, bet negaliu. Juk mes, žmonės, kartais mylimės kartu, kartais mylimės atskirai… Tik aš nenoriu mylėtis su kitais… Moterimis, vyrais ar vaikais… noriu mylėtis su tavimi…
“Jeigu liautumeis vartot kontraceptikus, viskas būtų kitaip”, - išrėžiau.
“Eik tu šikt!” – atrėžei, skubiai atsistojai ir nuėjai į kambarį.
Tau išėjus, šaltu vandeniu praploviau savo skruostus, sutepiau plaukus žele, kambaryje iš lagamino išsitraukiau naujus baltus marškinius, apsirengiau, pasitikrinau, ar prie manęs pistoletas, mano mylimas “Sigsauer P 226”.
“Kai grįšiu, norėčiau, kad būtum pasiruošusi, aišku?” – griežtai paklausiau.
Nieko neatsakei, nes, palinkus prie veidrodžio, atidžiai klijavaisi dirbtines blakstienas, o iš tavo burnos styrojo trys ar keturi plaukų smeigtukai.
Po to suskambo viešbučio telefonas, kuriuo administratorius maloniu balsu man pranešė, kad viešbučio restorane manęs jau laukia du vyriškiai.
“Už pusvalandžio”, - pasakiau ir išeidamas užtrenkiau duris.
Tą pusvalandį pasivaikščiojau aplink viešbutį “Andrassy”, žvalgiausi į vakarinę Andrašo aveniu, abipus apsodintą žaliuojančiais medžiais. Kartą ar du parūkiau, norėdamas laimėti dar šiek tiek laiko ir grįžau į viešbutį.
Užėjęs vidun, iš karto pasukau prie kairėje įsikūrusio restorano. Prie vieno iš staliukų netoli nuo centro pastebėjau tuos du manęs ieškojusius vyriškius. Priėjau prie jų staliuko, maloniai pasisveikinau su abiem ir prisėdau šalia. Jie abu buvo apsirengę vienodai stilingais kostiumais, abu įmitę it eržilai ir labai savimi patenkinti. Persimetę keliomis mandagumo frazėmis apie orą ir viešbučio interjerą, perėjome prie bendrų reikalų. Vienas iš jų pamojo oficiantui, kad šis prieitų, ir paklausė manęs, kaip Vengrijoje merginos.
Aš jam atsakiau, kad merginos visur gražios – lenkai giriasi lenkaitėmis, ukrainiečiai – ukrainietėmis, lietuviai – lietuvaitėmis, ir, žinoma, ne be pagrindo, nes savi marškiniai visuomet arčiau kūno, juo labiau – savos merginos.
Jis pasakė, kad grožis labai subjektyvi sąvoka, kad kas kuo giriasi – dar ne visuomet reikia tikėti, esą melo kojos trumpos, bet jis gali atsisėst į invalido vežimėlį.
Aš jam pasakiau, kad mama mane nuo mažens mokė nemeluoti, o gera prekė pati save giria. Kažką pasakęs priėjusiam oficiantui, į pokalbį įsitraukė antrasis vyras ir paklausė manęs, ar skaičiuoti mane mama taip pat gerai mokė.
Paskui mes baigėme derėtis ir jie paklojo ant stalo pradžioje vieną, antrą tūkstantį, o paskui - ir dar penkis šimtus eurų.
Aš palaukiau, kol jie išėjo, susirinkau pinigus ir nukeliavau į automobilį, pasiėmiau iš jo teliūskuojantį butelį viskio ir polietileninį maišelį su kokainu, kuriuo ketinau paslėpti viešbučio žvaigždučių ir žvaigždžių danguje trūkumą – kas jas sėja? maži angelai? o kodėl taip mažai?
Grįždamas atgal, trumpai luktelėjau koridoriaus gale, iš toliau stebėdamas, kaip tiedu vyriškiai negarsiai pasibeldė į mūsų kambario duris, palaukė, kol tu jiems atidarei ir kažką su jais pašnekėjai. Po minutėlės išėjai pasipuošusi trumpa juoda suknute, juodais aukštakulniais bateliais, užsimetusi šalį, palaidais plaukais, su rankine po pažastimi. Mandagūs vyriškiai praleido tave į priekį ir jūs visi trys nutolote koridoriumi lifto link.
Kai įėjau, mūsų kambaryje tebetvyrojo tavo švelnus kvapas, padrikai mėtėsi mudviejų daiktai, lova buvo sujaukta, tačiau aš, į nieką nekreipdamas dėmesio, nusirengiau nuogai ir įgriuvau į ją. Taip ir gulėjau stebeilydamas bukomis akimis į lubas ir į sienas, gurkšnodamas viskį ir galvodamas, ar, atimant iš kitų žmonių gyvybę, galima tikėtis, kad ją kas nors grąžins.
Po gerų dviejų valandų, kuomet visiškai apsunkęs stovėjau tualete besišlapindamas, tarp sėklidžių netyčiomis užčiuopiau mažą gumuliuką, stebėtinos pupelės dydžio. Nusišypsojau, pamanęs, kad negalėdamas užsimegzti tavyje, gyvybės gemalas perbėgo į mano kūną ir apsisprendė subręsti čia.
Atgal į lovą parkeliavau kvailai kikendamas. Pamažu taip įsikvatojau, kad ėmiau juoktis iš visko, kas man kada nors yra nutikę. Galbūt žmogus iš tiesų išprotėja nuo nepakeliamo skausmo? Nežinau. Bet tą naktį prisijuokiau visą. O iš ryto grįžai tu.