Varėnos rajone Dargužių kaime gaminamas Jeano-Jacques’o sūris taip pavadintas Normandijos valstiečio, mąstytojo ir aktyvisto Jeano-Jacques’o Patino garbei. Jeanas-Jacques’as, linksmo veido ir tiesaus būdo prancūzas, Lietuvoje jau legenda.
Jo sekėjai papasakos jums istorijų, kaip Jeanas-Jacques’as iš „Renault“ gamyklos atleistiems darbininkams vežė maistą, kaip nepakęsdamas banko savivalės paskelbė bado streiką ir sulaukė didžiulės paramos - solidarizuodamiesi su juo žmonės ir organizacijos pradėjo atsiiminėti savo indėlius iš banko, kaip protestuodamas prieš neteisingą prekybininkų elgesį su ūkininkais į prekybos centrą jis atvedė ožkų bandą arba kaip vos pradėjęs ūkininkauti savo ūkyje išėmė vartus, kad kiekvienas, norintis pažiūrėti, kai gaminami sūriai, galėtų drąsiai užeiti.
Jeanas-Jacques’as sako suprantantis, kad maisto kokybę patvirtinantys sertifikatai vartotojams svarbu, bet teigia nematantis didelės vertės, kai jie išdėliojami turguje prie produktų - „atvažiuokite pažiūrėti, kaip dirbu, sutaupysime popieriaus“.
Maži ūkiai turi ateitį
Solidarumas ir atvirumas – tokie valstietiško gyvenimo principai pagal Jeaną-Jacques’ą. Buvimas valstiečiu jam pirmiausia reiškia žmonių bendruomeniškumo, gerų santykių stiprinimą: „Save suvokiu kaip ryšių augintoją. Auginau ir javus, turėjau pievų, bet ryšiai - svarbiausias dalykas. Brolystė, jos daiginimas, auginimas man buvo svarbu visada. Durų atidarymas kitam, kito priėmimas prasideda iš taikos. Užvertos durys - karo ženklas.“
Mažieji ūkininkai pasmerkti žlugti, išliks tik dideli, specializuoti ūkiai, galintys gaminti produkciją dideliais kiekiais ir tiekti ją perdirbėjams mažomis kainomis - tokios kalbos apie žemės ūkį ir jo transformaciją Lietuvoje trunka jau antrąjį dešimtmetį.
Paprastai dar priduriama, kad žemės ūkyje Lietuvoje dirba per daug žmonių. Jeanas-Jacques’as sako apgailestaujantis, kad tokiomis kalbomis patikėjo visa Europa, šiandien valganti beskonį maistą iš pramoninių ūkių, alinančių gamtą. Perdavęs savo ūkį jaunimui, Jeanas-Jacques’as dabar daugiau laiko skiria solidarumo ir nuosavybės santykių studijoms.
Savo moksliniame darbe tyrinėjęs Prancūzijos kaimą, Jeanas-Jacques’as teigia, kad tradicinis, mažas vienos šeimos valstiečių ūkis ir šiais laikais gali išlikti, jeigu jį išgelbės vartotojas. Du trys hektarai daržovių arba nedidelė galvijų banda gali leisti oriai gyventi ūkininkams, jeigu jie užmezga tiesioginį ryšį su savo produkcijos pirkėjais be tarpininkų - maisto pramonės ir prekybininkų.
Tai įrodo jau kelis dešimtmečius trunkantis tiesioginį augintojo (gamintojo) ir valgytojo ryšį puoselėjantis judėjimas, prasidėjęs Japonijoje. Ten ši valstietį ir valgytoją siejanti sistema, pavadinimu „Teikei“, gimė septintajame dešimtmetyje, kai būrelis moterų pradėjo ieškoti, kur pirkti šviežią ir sveiką pieną. Rūpestis dėl maisto kokybės ir ekologijos paskatino ūkininkų ir valgytojų solidarumo projektą ir šiandien jis išplitęs visame pasaulyje. Per Prancūziją iniciatyva atėjo į Lietuvą.
Atvirumo ir solidarumo būtinybė
Jeano-Jacques’o ūkis visada buvo atviras visiems, pirmiausia – vaikams, žemės ūkio mokyklų studentams, taip pat ir užsieniečiams. Taip po studijų Veterinarijos akademijoje į jo ūkį pateko ir
Valdas Kavaliauskas, nuo 2005-ųjų pats ūkininkaujantis Dargužių kaime kartu su Rasa Ilinauskaite. „Po pažinties su Jeanu-Jacques’u dar 12 metų dirbau maisto pramonėje, pramoninėse paukštininkystės fermose – visos tos baisios peryklos, skerdyklos...
Niekados nebuvau santaikoje su savimi, vis buvo nerimastis, siekiau kitos veiklos ir ieškojau. Vieną kartą tas pūlinys trūko, sakiau - viskas, gana pramoninių darbų, galime kitaip. Ir pradėjome ūkininkauti“, - sako Valdas, valstietis ir filosofas, kaip ir jo mokytojas, pabrėžiantis smulkiojo ūkininko - valstiečio pasaulėžiūros svarbą darniai visuomenės plėtrai.
Lietuviai iš kolegų prancūzų perėmė ne tik sūrių gaminimo paslaptis, bet ir solidarumo bei atvirumo idėją. Savo sodyboje Valdas ir Rasa pradėjo rengti sūrio gaminimo mokymus, o netrukus kartu su miestiečiais Julija Smiškal ir Šarūnu Bagdonu įkūrė valgytojus ir gamintojus vienijančią asociaciją „VivaSol“. Sveika gyvensena, pagarba gamtai ir solidari ekonomika - tokia naujos valstiečių ir miestiečių sąjungos filosofija.
Per keletą metų Vilniuje jau išsiplėtojo susitikimų ir ekologiškų turgelių tradicija. Prancūzijoje, iš kurios pavyzdį lietuviai ima, toks tiesioginis mažojo ūkininko ir miestiečio bendravimas ne tik sudaro sąlygas miesto žmonėms maitintis natūraliai išaugintais produktais iš patikimų rankų, bet ir padeda išlikti valstietiškam gyvenimui kaip kultūros reiškiniui.
Japonijoje, Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje valgytojų ir gamintojų asociacijos - laisvos organizacijos. Prancūzijoje veikia vietinę produkciją valgyti norinčiųjų ir smulkiųjų ūkininkų tinklas AMAP. Aplink ūkininką susiburia šeimos, kurios perka jo produkciją. Pasirašomos solidarumo sutartys, kuriomis valgytojai pažada pateikti minimalų skaičių užsakymų, bet jų gali būti ir daugiau.
Visi drauge gali spręsti, kiek ir ko labiausiai reikia auginti, o bendravimas be tarpininkų sumažina savikainą. Kas sudaro „ūkininko pintinę“ – vartotojui pateikiamą produktų paketą – priklauso nuo to, kokia veikla verčiasi tam tikro regiono valstiečiai. Vieni ūkiai tiekia mėsą, kiti – daržoves. Užuot auginus šimtus hektarų javų ir sukus galvą, kaip atiduoti paskolą bankui už trąšas ir galingą techniką, ūkininkaujama dviejuose hektaruose.
Buhalterija tvarkoma savanorių, organizacija garsėja veiksminga savivalda. Solidarumas, geranoriškumas ir bendradarbiavimas čia svarbesni, negu įprastame versle pabrėžiama konkurencija. Lietuvoje apsilankę AMAP atstovai Sylvie (valgytoja) ir Jeanas-Louis’as (ūkininkas) pasakojo, kad ypatingą veiklos etiką lemia vartotojo ir gamintojo asmeninio ryšio užmezgimas - pirkdamas ūkininko produktus valgytojas žino, jog taip remia konkrečius savo krašto žmones ir jų gyvenimo būdą, jis bet kada gali atvykti pasižiūrėti, kokiomis sąlygomis auga gyvuliai, kurių mėsą jis valgo pietums, kaip auginamos daržovės.
Pastaraisiais metais tokie miestiečių ir valstiečių tinklai pradėjo vystytis ir Rytų Europoje. Valdo Kavaliausko teigimu, toks artimas ryšys tarp valgytojo ir gamintojo atsiranda iš bendravimo troškulio, iš nenoro užsidaryti izoliuotame ūkyje.
Tai svarbu ne visiems, todėl toks valstiečių ir miestiečių tinklas negali būti visuotinis: „Yra daugybė žmonių, kurių vertybės visai kitos, ir jos vargu ar pasikeis. Masinis vartojimas išliks.“ Ūkininkas sako, jog, kaip ir Jeanui-Jacques’ui, jam svarbu bendruomeniškumas, socialinė atsakomybė, todėl jis norėtų, kad valstiečių tiekiami aukštos kokybės produktai būtų prieinami platesniems sluoksniams, ypač socialiai pažeidžiamiems žmonėms.
Mažųjų ūkių galia patikėjo ir lietuviai
Darnią plėtrą asociacijos „VivaSol“ nariai suvokia ne kaip ūkio ir našumo didinimą, bet kaip tokių mažų, gamtos nežalojančių ūkių gausėjimą. Jeano-Jacques’o Patino įsitikinimu, valstietiškas gyvenimo būdas, dažnai šiandien vertinamas kaip nešvari, nevertinga ir neperspektyvi veikla, kuria verčiasi neturintys išsilavinimo ir nieko kito nesugebantys daryti žmonės, turi susigrąžinti pagarbą, tam ir reikalingas solidarumas ir atvirumas – žemės ūkis turi būti atviras ne tik valstiečių vaikams, bet ir miesto žmonėms, norintiems pabandyti ūkininkauti.
Vienas iš tokių - Audrius Jokubauskas, nusprendęs persikelti iš miesto į Dargužių kaimą ir vis dar kas savaitę važiuojantis į Vilnių šokti breiko - kol sulauks avių, iš kurių pieno gamins sūrius. Ketina pasistatyti sceną, kad ne jis važinėtų, o pas jį norintys šokti keliautų. Audrius – kaunietis, bet Dargužiai daro savo, jam prakalbus jau girdėti dzūkiškos gaidos.
„Gruodžio mėnesį, kai nusprendžiau, kad kelsiuos gyventi į kaimą, galvojau, kad ten tamsa - nėra kavinių, kultūros nėra, pražūsiu“, - taip apie savo gyvenimo virsmą pasakoja Audrius, pirmiausiai išbandęs prancūzišką kaimą kalnuose, 1300 m aukštyje.
„Tas kaimas yra nepakeliui į niekur, į jį atvedęs kelias toliau niekur neina, kaime gyvena 45 žmonės. Turėtų būti katastrofa, tamsybių tamsybė, bet per tą mėnesį pamačiau, kad ten - šviesybių šviesybė. Visi keliai veda į tą kaimą. Atvažiuoja žiauriai daug žmonių iš visokių pasaulio šalių – vienas nori išmokti kepti duoną, kiti – daryti sūrius, ir kultūros, ir visko ten yra labai daug.
Viskas priklauso nuo tavęs – ką pasidarai, tą ir turi. Galvojau, kaip padaryti, kad ir mano kaime nebūtų tamsa man gyventi, labai mėgstu žmones, bendravimą, man to reikia, tada prisiminiau Jeaną-Jacques’ą, jo kalbas apie atvirumą. Kol kas vartų neįstačiau, viskas vyksta teisinga vaga, atvažiuoja kas nori, ir pašokam, ir sūrių padarau. Man patinka, kad kaime - ką pasėsi, tą ir pjausi. Jeigu nupjovei žolę, tai jos nėra, gali eiti per kiemą, jei nenupjovei – neprabrisi.“
Asociacija „VivaSol“ inicijuoja mažųjų ūkininkų-valstiečių neformalaus tinklo Lietuvoje sukūrimą. Per pirmuosius dvejus metus projekte dalyvaus 10 šeimų. Organizatoriai tikisi, kad jis taps tęstinis ir peraugs į didesnio masto švietimo ir drąsinimo iniciatyvą, plėtojančią smulkaus ūkininko pasaulėžiūrą ir teikiančią praktinių žinių.
Ūkininko Valdo Kavaliausko požiūriu, Lietuvoje kol kas tokią veiklą stabdo tai, kad smulkiųjų ūkininkų trūksta, o esantys jaučiasi izoliuoti, jiems stinga kvalifikacijos ir savo vertės pajutimo, taip pat trukdo susiformavę vartotojų įpročiai. Miesto ir kaimo žmonių bendravimą ir solidarumą bandoma skatinti kontaktų mugėmis, turgeliais, bendromis miesto ir kaimo žmonių šventėmis, uogienių virimo, duonos kepimo, sūrių darymo ir molinių namų statybos mokymais.
Rudenį „VivaSol“ planuoja surengti viešą diskusiją apie vietines daržovių ir gyvulių veisles, jų privalumus ir smulkaus ūkininkavimo naudą bioįvairovei. O vasarą Rasa ir Valdas prašo jų neieškoti, jie gano ožkas ir daro sūrius Kalvių kaimo pievose, skaito knygas, daug vaikšto ir ramiai galvoja.
Straipsnis parengtas remiantis medžiaga, panaudota Lietuvos radijo laidoje „Ryto garsai“.
Naujajame "Atgimimo"numeryje skaitykite:
Jei latas nuvertėtų, ką veiktų litas
Pastarosiomis savaitėmis užsienio žiniasklaidoje daug kalbama apie galimą Latvijos lato devalvavimą. Latvijos pareigūnai tokią galimybę neigia. Jei jis vis dėlto įvyktų, koks būtų jo poveikis Lietuvai, aiškinosi Andrius Raskazovas.
Kai apsisprendi, viskas įveikiama
Buvęs svarbus banko tarnautojas, o dabar vertėjas ir savo gyvenimo šeimininkas Aleksandras Federas nesigaili su šeima išsikėlęs gyventi į kaimą. Stanislovo Kairio pokalbis.
Mūsų upės per seklios laivams
Krovininės ir keleivinės laivybos vidaus laivų keliais plėtra - vienas iš Europos Sąjungos prioritetų. Kada ir ar galėsime upėmis nusigauti iki Varšuvos ar Juodosios jūros.
Receptas nuo krizės: „ne“ prekybos centrams
Alternatyvų ekonomikos gelbėjimo planą kurianti Lietuvos ekologinio kaimo aktyvistė Ingrida Vitkauskienė remiasi į bendruomenes.
Ginti idėjų ar Briuselio melžti
Daugelis kandidatų per Europos Parlamento rinkimų kampaniją pabrėžė už EP kompetencijos ribų esančias sritis ir nesugebėjo paaiškinti, ką būtent gali nuveikti europiniu lygiu.
VRK išradimas sabotuoti rinkimus
Rasa Gečaitė pasakoja, kaip nenormaliems rinkėjams buvo neleista balsuoti.
