„Sunkmečiu Lietuvoje Skandinavų bankai negali naudotis kaip dar viena galimybe lengvai pelnytis, ir jie tai turi išgirsti iš mūsų“, – perspėjo Seimo pirmininkas A.Valinskas.
Susitikime su Seimo pirmininku A.Valinsku Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų nariai daug dėmesio skyrė klausimams, į kuriuos pagal jų specifiką būtų turėjęs atsakyti šalies finansų ministras Algirdas Šemeta. Todėl svečias pažadėjo įkalbėti vieną iš pagrindinių mokesčių reformos autorių artimiausiu metu atvykti į Aukštaitijos sostinę. Seimo pirmininkas, ko gero, nustebino savo drąsa, kai su verslininkais aptarinėjo dabartinę Skandinavų komercinių bankų politiką mūsų šalyje.
„Ką galvojate daryti su mažėjančiu šalyje vidaus vartojimu ir į kosmosą šaunančiu viliboru (vidutine tarpbankinė palūkanų norma litais, – aut. past.). Kodėl vyksta toks plėšikavimas, kodėl niekas nesiryžta pažaboti bankų apetito? – piktinosi verslininkai. – Nėra pinigų nei apyvartoms, nei įnašams gauti ES fondų paramą. Kodėl litas toks brangus?“
Seimo pirmininkas A.Valinskas, iš pradžių skėstelėjęs rankomis – neva nieko nepadarysi, jau po kelių minučių pateikė tris variantus, kaip galima būtų „įkalbėti“ bankus neplėšikauti krizės metu. „Mes neturime lietuviškų komercinių bankų, todėl tiesiogiai turėti įtakos palūkanoms už kreditus, paimtus litais, neturime galimybių. Taigi negalime apsaugoti ir bankų skolininkų nuo milžiniškai išaugusių skolų aptarnavimo išlaidų, – teigė Seimo pirmininkas. – Akivaizdu, kad Lietuva švedams rūpi tik tiek, kiek jiems naudinga. Tačiau nereikėtų spausti mūsų šalies į kampą.“
Kai Lietuvos bankas praėjusių metų lapkritį sumažino šalyje veikiantiems komerciniams bankams ir užsienio bankų filialams taikomų privalomųjų atsargų normą nuo 6 iki 4 procentų, atsilaisvino milijardas litų. Bankinėje sistemoje tuomet staiga atsirado laisvų lėšų, jas, kaip parneša patys bankai, jie savo nuožiūra panaudojo pagal poreikius.
„Paaiškėjo, kad poreikis itin paprastas – pinigai akimirksniu buvo išpumpuoti į pagrindinius Skandinavijos šalių bankus, – drąsiai rėžė Seimo pirmininkas. – Skandinavams nusispjauti ant mūsų finansinių problemų – per kelerius metus iš Lietuvos iškeliavo 12 milijardų litų.“
Lietuvos įmonės priverstos atsisakyti pelningų užsakymų, nes šalies komerciniai bankai ir užsienio bankų filialai visiškai užsuko kreditų kranelius. Panevėžio verslininkai guodžiasi ir tuo, kad norėdami pasiskolinti pinigų įnašui ES fondų paramai gauti, jie yra verčiami atiduoti 51 procentą akcijų skandinavų bankų įsteigtomis įmonėmis. Tiesa, nė vienas taip teigęs nenorėjo viešai pasakyti savo pavardės.
Idėja – gyva
Lietuvos valdžia spaudžiama į kampą, pasak A.Valinsko, gali, nerasdama kitos išeities, imti ir įsteigti Lietuvos komercinį banką.
„Idėja steigti tokį banką, kuriame šalies fiziniai asmenys laikytų indėlius, o juridiniai asmenys turėtų sąskaitas ir banku naudotųsi kaip finansų instrumentu verslui plėtoti, buvo ir yra. Jeigu skandinavų bankai „bankrotina“ Lietuvą, mes galime svarstyti: ar nevertėtų perimti iš jų šalies įmonių ir žmonių pinigų, – teigė A.Valinskas. – Aišku, tai prieštarautų ES įstatymams, ir skandinavų bankai apskųsti tokį mūsų sprendimą. Tačiau mes turime pasakyti, kad tokia situacija mūsų netenkina, kad įsprausti į kampą mes tai galime padaryti.“
Galima kovoti raktais ir lubomis
Priversti šalyje veikiančius bankus elgtis atsakingiau, pasak Seimo pirmininko, kitas kelias galėtų būti grįstas fizinių asmenų bankroto įstatymu.
„Skandinavų bankams tikrai nepatiktų turėti seifuose daug raktų nuo butų, kurių savininkai neatlaikė išaugusių palūkanų naštos ir bankrutavo. Todėl fizinių asmenų bankroto įstatymas galėtų atšaldyti bankų norus skolinti litus taip brangiai“, – sakė A.Valinskas.
Trečias kelias, kuris kartais aptariamas valdžioje, – valstybės įsikišimas į kreditų rinką. „Galimas variantas, kad valstybė įvestų vadinamąsias palūkanų lubas, – prasitarė A.Valinskas. – Apie tai taip pat diskutuojama.“
„Verslo vartų“ paklaustas, kuris būdas, jo manymu, yra realiausias ir kas dar turi atsitikti, kad būtų imamasi tokių žingsnių, A.Valinskas leido suprasti, kad visi tie galimi variantai yra „paskutinės minutės“ sprendimas.
„Būdami bankininkais turbūt visi taip elgtumėmės. Todėl smerkti jų už norą daryti biznį negalime. Tačiau galime perspėti, kad sunkmetis nėra tas laikas, kai reikia beatodairiškai siekti pelnų, – paaiškino A.Valinskas. – Kuris variantas geresnis ir priimtinesnis – niekas dabar negali pasakyti. Dabar svarbiausia, kad komerciniai bankai išgirstų jiems siunčiamus signalus. Tai, kad mes dabar apie tai kalbamės taip pat jau turėtų priversti bankus suklusti.“
O kol kas viloboras ne tik tvirtai laikosi didesnių nei 8 proc., bet pastarosiomis dienomis dar ir kyla. Šiuo metu tarpbankinės palūkanų normos už paskolas litais minėtam laikotarpiui siekia 8,23 procento. Nors euroboro palūkanos (euro palūkanos) – tik 1,976 procento. Per dvejus metus viliboras pabrango daugiau nei dvigubai – taigi bankams šalies fiziniai ir juridiniais asmenys per mėnesį sumoka šimtais milijonų litų daugiau nei prieš metus.
Ko bijo Seimo pirmininkas
Tame pačiame susitikime nebuvo išvengta ir diskusijos apie lito likimą – kai kam iš verslininkų jis atrodo per stiprus nusilpusių (devalvuotų) rublių, zlotų ir, ko gero, netrukus tokio pat likimo galinčio sulaukti lato kaimynystėje. Lenkijoje dabar beveik visos prekės kainuoja maždaug trečdaliu pigiau nei Lietuvoje, todėl daug lietuvių važiuoja apsipirkti į kaimyninę šalį. Tai atsitiko dėl to, kad Lenkija dar prieš pusmetį devalvavo zlotą.
Seimo pirmininkas atskleidė girdėjęs, kad lenkai artimiausiu metu jau antrą kartą devalvuos savo valiutą.
„Ne tik visos Pietų Lietuvos gyventojai važiuoja apsipirkti į Lenkiją. Tą patį savo pasieniuose daro vokiečiai ir čekai , – tvirtino A.Valinskas. – Lenkai jau du mėnesius iš kaimyninių šalių siurbia pinigus. Tai lyg ekonominis separatizmas, bet jis ilgai netruks.“
Tačiau tai, anot Seimo pirmininko, nebus tiesiogiai susiję su litu – jo manymu, litas turi galimybę išlikti stiprus.
Seimo pirmininkas prisipažino, kad jį labiau jaudina padėtis Rusijoje, o ne lietuvių pirkėjų migracija į Lenkiją.
„Didžiausias pavojus Lietuvos ekonomikai kyla ne iš Lenkijos, o iš Rusijos. Jeigu tik Rusijos ekonomiką ištiks kolapsas, tai visi planai – šuniui ant uodegos. Ketvirtadalis visos šalies apyvartos susiję su Rusija, – gąsdino verslininkus A.Valinskas. – Yra labai daug ženklų, kad taip gali ir atsitikti.“
