Veisėju gali būti kiekvienas
Lietuvos kinologų draugijos prezidentė mano, kad šunų veisimu gali užsiimti kiekvienas. Tačiau tam reikia turėti daug specifinių žinių, nuojautą, kokia veislė ateityje bus populiari, kas išaugs iš kelių mėnesių šuniukų. Kinologų draugijos prezidentė sakosi gana dažnai sulaukianti tokių „investuotojų“ skambučių – jie nori investuoti į dabar populiarių veislių šunų veisimą. R. Kazlauskaitė paprastai bando juo atkalbėti, nes veislės, populiarios dabar, nebūtinai bus tokios ateityje, t. y. po dvejų–trejų metų, kai šunys užaugs ir galės atsivesti jauniklių.
A. Ivanova sako, jog šunų mylėtojai iš tiesų labai neigiamai vertina veisėjus investuotojus, kurie kuria šunų fabrikėlius: tiesiog ankštuose narvuose laiko kelių populiariausių veislių šunis, juos be sustojimo kergia ir parduoda. Be kita ko „mušdami“ kokybiškų šunų kainas.
Vidutiniškai 1 000 Lt - 1 000 eurų
Geros veislės jorkšyro terjero šuniukas su kilmės dokumentais kainuoja 3–4 tūkst. Lt, čihuahua 6–7 tūkst. Lt. Tačiau ir tos pačios veislės šuniukų kainos gali skirtis labai smarkiai. Tai priklauso nuo to, kas šuniuko tėvai, kokia veislyno reputacija ir nuo daugelio kitų faktorių.
Prancūzų buldogų ir mopsų mylėtojų klubo prezidentė Regina Vaitkunskienė tvirtina, jog profesionalus veisėjas visuomet argumentuotai paaiškins, kodėl skiriasi tos pačios veislės ar net vienos vados šuniukų kainos, mat šuniukai gimsta gana skirtingi. „Jei vieno veislyno šuniukai parduodami po 6–7 tūkst. Lt, tai kito veislyno tos pačios veislės šuniukai sunkiai parduodami ir po 3 tūkst. Lt. Pasak R. Vaitkunskienės, Lietuvoje už ne itin populiarios veislės šuniuką vidutiniškai mokama 1–3 tūkst. Lt. O užsienyje žinomame šunų veislyne užaugusio šuniuko kaina gali siekti ir 2–3 tūkts. eurų.
Kaina priklauso nuo augintojų
Prancūzų buldogus veisianti R. Vaitkunskienė teigia, jog šuniukų kainą nustato rinka. Gyvūnų, kurių paklausa didelė, kainos yra aukštos ir, atvirkščiai. Pasak augintojos, kaina labai priklauso ir nuo to, kas yra šuniuko tėvai. Kaina ypač pakyla, jei gyvūno tėvas yra geros kokybės šuo, laimėjęs daugybėje parodų ir apdovanotas titulais.
Šuniukų kainos labai priklauso nuo veislyno žinomumo ir autoriteto. „Kai kurie veislynai užsitarnauja gerą vardą, nes pastoviai pelno aukščiausius įvertinimus parodose, kiti – dėl ypač gerų laikymo sąlygų ar stabilios psichikos šuniukų. Jei veislynas nesirūpina tokiais dalykais, jo parduodamų šuniukų kainos ilgainiui krenta“, – pasakoja Lietuvos kinologų draugijos prezidentė. Ji tvirtina, jog veisėjams itin svarbūs artimi ir geri santykiai su žmonėmis, įsigijusiais jų veislyno šuniukus. Labai dažnai pirkėjai, kuriems profesionalus veisėjas nuolat pagelbėja ir konsultuoja, būna patenkinti ir rekomenduoja tokius veislynus draugams ar artimiesiems.
Nevietinė kilmė – privalumas
„Papildoma niša atsiranda, ir kai šalyje dominuoja „vieno kraujo“ šunys. Tuomet iš užsienio atvežtas tolimos šakos patinas ar kalytė turi gerokai didesnį pasisekimą nei vietiniai šunys. Tad, tinkamai prižiūrint, dalyvaujant parodose, tai gali tapti ganėtinai pelninga investicija“, – tvirtina Lietuvos kinologų draugijos prezidentė. Anot jos, turint paklausų patinėlį, galima jį kergti ir 10 kartų per metus, tai jam visai nekenkia, o kalyčių savininkai atseikėja iki pusės veislinio šuniuko kainos.
Kita vertus, neradus tinkamo partnerio Lietuvoje ar norint išveisti ypač kokybiškus šunis, veisėjams neretai tenka savo šuns partnerių ieškoti svetur. Prancūzų buldogų veisėja R. Vaitkunskienė pasakoja, jog kartais tenka belstis net iki Ispanijos, tikintis, kad pavyks išveisti kokybišką ir paklausią vadą. Su panašia problema susiduria ir tie, kurie laiko gana retas veisles. Pavyzdžiui čekoslovakų vilkšunių veislyno „Sidabrinis vilkas“ veisėja Ingrida Pupelienė pasakoja, jog norėdama savo kalei rasti „geriausią patiną“ po eilinio apsilankymo pas veterinarą gavo atsakymą, jog „vaisingiausios dienos šiandien – rytoj“. Teko skubiai viską mesti ir leistis į 1000 km. kelionę Suomijon.
Nepriimti skubotų sprendimų
Perkant šunį Lietuvos kinologų asociacijos prezidentė pataria nedaryti skubotų sprendimų. Dažnai, pamačius šunį parduotuvės vitrinoje, tą pačią dieną jis ir nuperkamas. Tačiau šitaip, anot jos, galima nusipirkti psichiškai sužalotą šunį, kurio tėvai bus niekuo nepasižymėję. Tokiu būdu potenciali investicija taps pačiu tikriausiu naminiu gyvūnėliu be jokių perspektyvų uždirbti.
Jei būsimas šeimininkas turi bent mažiausią viltį ateityje sėkmingai parduoti šuniukus ar pelningai kergti patinėlį, šunis reikia pirkti tik tiesiai iš veisėjo, pataria R. Kazlauskaitė. Prieš perkant vertėtų atidžiai pasidomėti, kokie veislės ypatumai, kam šuo skirtas, kaip turi gyventi, kokie jo poreikiai ir ar tai atitinka Jūsų lūkesčius bei pirminį įspūdį. Be to labai svarbu nuvykti pas veisėją į namus ar į kitą aplinką, kurioje šuo gimė ir pradėjo augti. Natūralioje aplinkoje apžiūrima šuniuko motina, galima prognozuoti, kaip jis atrodys užaugęs. Juk net specialistas, vertindamas mažus šuniukus, labai dažnai gali apsirikti prognozuodamas, kas iš jo išaugs. Dažniausiai vertinami ne šuniukai, o tėvai, veislyno autoritetas ir titulai.
Pasirašyti sutartį
Lietuvos kinologų draugijos prezidentė perkant šuniuką pataria pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje būtų numatyta ir pirkėjo, ir pardavėjo atsakomybė. Anot pašnekovės, rimti veislynai sutartyse numato, pavyzdžiui, tokį dalyką: jei įsigytas gyvūnas iki metų amžiaus numirs nuo genetiškai paveldėtos ligos, veisėjas grąžins dalį pinigų ar nemokamai garantuos kitą šuniuką iš būsimos vados.
Tuo pačiu sutartis apdraudžia veisėją, kad jis nėra atsakingas už netinkamą šuns priežiūrą ar maitinimą. Sutartyse kartais nustatomi apribojimai veisti, parduoti užsienyje, taip pat bendrasavininkystė ar panašūs aspektai.
Reikalingi sveikatos tyrimai
Lietuvoje šuniukams kilmės dokumentai išduodami tik tada, kai jiems atliktas sveikatos tyrimas. Jei šunys turi sveikatos sutrikimų, kartais jie tiesiog veisiami be kilmės dokumentų, bet kainos gali būti net iki 10 kartų mažesnės nei turinčiųjų dokumentus. Tačiau A. Ivanova atkreipia dėmesį, kad kilmės dokumentai savaime nėra šuns kokybės įrodymas, jie tik parodo, jog šuo yra grynaveislis.
Minimalūs reikalavimai
Lietuvos kinologų draugija rūpinasi tuo, jog veisiami šunys atitiktų veislės standartą, o veisėjai palaipsniui koreguotų veislę norima linkme. Visa tai užtikrinama dalyvaujant parodose ir gaunant atitinkamus įvertinimus.
Anot draugijos prezidentės, patinai bent kelis kartus per metus turi gauti įvertinimą „puikiai“, o patelės – „labai gerai“. Tokią lyčių diskriminaciją šunų pasaulyje R. Kazlauskaitė aiškina tuo, jog patinas per gyvenimą gali apvaisinti keliasdešimt patelių, o šios per gyvenimą gali atsivesti gerokai mažiau vadų.
Titulai – subjektyvus dalykas
Jorkšyrų terjerų veisėja A. Ivanova pasakoja, kad dalyvavimas šunų varžybose gan sudėtingas procesas, nes įvertinimai dažnai subjektyvūs: nors yra patvirtinti veislių standartai, jie labai priklauso nuo konkretaus teisėjo požiūrio. Situacija kinologijoje labai panaši į dailųjį čiuožimą: objektyvumas priklauso nuo daugelio veiksnių.
Vis tik kito kelio nėra ir, veisėjos manymu, turint geros kokybės šunį, gerai jį prižiūrint bei dresuojant galima pagrįstai tikėtis laimėti varžybas. Tai priklauso ne tik nuo konkurentų, bet ir apskritai nuo konkrečios veislės ir amžiaus dalyvių skaičiaus. Mažesnėse parodose gan dažnai pasitaiko, kad savo veislės ir amžiaus kategorijoje prizą ir trokštamą įvertinimą pelno vienintelis šios rungties dalyvis.
„Tačiau jei titulus laimėjo tėvai, tai dar nereiškia, jog vaikai taip pat bus čempionai. Atsitinka ir taip, kad čempionais tampa minimalius reikalavimus atitikusių tėvų vaikai, o čempionų vaikai nenusipelno palankaus teisėjų įvertinimo. Kokie gims šuniukai, priklauso ir nuo genetikos bei kalės auginimo sąlygų“, – teigia A. Ivanova. Panašiai mano kolegė veisėja R. Vaitkunskienė. „Suaugusio šuns išvaizda 50 proc. priklauso nuo jo genų, visa kita – nuo auginimo ir priežiūros. Kartais net tituluotų šunų jaunikliai būna vidutiniai“, – dalinasi patirtimi veisėja.
Mados keičiasi
Lietuvos kinologų draugijos prezidentė pasakoja, jog šunų populiarumui įtakos turi mada. „Lietuvoje pradėjus kurtis privačiam verslui, žmonėms praturtėjus, atsirado poreikis apsaugoti save bei savo turtą, todėl buvo labai populiarūs dideli, pikti šunys. Viena tokių veislių – rotveileriai. Turėti rotveilerį vienu metu buvo tiesiog visuomenės statuso patvirtinimo reikalas“, – pasakoja R. Kazlauskaitė. „Vėliau, nuo 1995 metų atsirado poreikis dideliems, bet jau nebe tokiems piktiems šunims – išpopuliarėjo labradorai bei auksaspalviai retriveriai, Berno zenenhundai. Šios veislės populiarios ir iki šių dienų.“
Populiarėja maži šunys
„Nuo 2000 metų ėmė populiarėti mažųjų veislių šunys. Pirmieji – Jorkšyro terjerai. Vėliau – Maltos bišonai, Havanos bišonai, šitsu ir, galiausiai, mažiausi pasaulyje šunys čihuahua. Pastarieji šiuo metu ypač madingi“, – pasakoja R. Kazlauskaitė.
Prezidentė mano, jog gilėjant krizei natūraliai didės poreikis mažosioms veislėms, nes tokius šunis išlaikyti pigiau, jie reikalauja paprastesnės priežiūros. Be to, jiems galima skirti mažiau laiko. Kita vertus, greitą jų skaičiaus augimą stabdo tai, kad mažieji paprastai atsiveda mažiau šuniukų nei didieji. Tai dar viena priežastis, kodėl jie kainuoja brangiau.
R. Kazlauskaitės teigimu, be mažylių, šiuo metu madingos ir šiaurinės šunų veislės, ypač Sibiro haskiai.
Ekskliuzyvai
Tam tikrą rinkos dalį užima ir itin retų veislių šunys. Tokių veislių šunų Lietuvoje gali būti tik keletas ar keliolika. Čekoslovakų vilkšunių veislyno „Sidabrinis vilkas“ veisėja sako, jog kai veislė turi kažkokį aiškų išskirtinį bruožą, tai beveik garantuoja, kad atsiras norinčiųjų įsigyti tokį šunį. Išskirtinis čekoslovakų vilkšunių bruožas – tai labiausiai į vilką panašus šuo. Ši gana jauna veislė (Lietuvoje jų nėra nė dvidešimties) išveista sukryžminus vokiečių aviganį ir tikrą vilką. „Praeiviai tiesiog gatvėje klausinėja, ar tai ne vilkas“, – pasakoja veisėja. Ji teigia, jog kiekvieno pasivaikščiojimo metu tenka atsakinėti į klausimus. „Tačiau toks tiesioginis pokalbis – geriausia reklama, tad savotiškai taip dirbu ir tikiuosi, kad nekils didesnių problemų parduoti artimiausiu metu planuojamą vadą.“
Išlaikymas
Lietuvos kinologų draugijos prezidentė tvirtina, jog nepriklausomai nuo to, šuo veislinis ar ne, pagrindiniai išlaikymo kaštai panašūs. Šuns ėdalui per mėnesį teks išleisti 100–200 Lt. Tačiau iš tiesų maitinimo išlaidos nėra pagrindinės, jei norima išauginti gražų, geros kompleksijos šunį. Prie savininko piniginės plonėjimo prisideda skiepai, kailio priežiūra, parodos.
Pavyzdžiui, jorkšyro terjero kailio priežiūra kirpykloje per mėnesį gali kainuoti net 400 Lt. Pasak R. Vaitkunskienės, siekiant užauginti patrauklų gyvūną, daugiausia išlaidų tenka ne maistui, o parodoms, veterinarams, dokumentų tvarkymui, aksesuarams ir bendrai priežiūrai.
Apribojimai
Anot kinologų draugijos prezidentės, Lietuvoje šunų veisimui didelių apribojimų nėra. Iš dalies ribojamas minimalus kergiamų gyvūnų amžius, tačiau praktiškai tai nėra didelė problema, nes iš tiesų procesą natūraliai reguliuoja gyvūnų fiziologija. Yra nustatytas ir maksimalus šunų amžius, iki kurio juos galima kergti. Kalės Lietuvoje oficialiai gali būti kergiamos iki 8 metų. Jei patinai iki panašaus amžiaus sugeba atlikti „reprodukcines funkcijas“, tai jau laikoma dideliu pasiekimu.
Manoma, kad normalu, jei kalė per savo gyvenimą atsiveda 5 šuniukų vadų. „Žinoma, kartais jos susilaukia ir daugiau vadų, tačiau profesionalai kinologai netoleruoja besaikio kergimo. Siekiant uždirbti iš kiekybės, galima pakenkti ne tik pačiai kalei, bet ir šuniukams, galiausiai tai mažina veisėjo autoritetą“, – teigia Lietuvos kinologų draugijos prezidentė. Pasak jos, gaila, tačiau tokių „fabrikėlių“ Lietuvoje gan nemažai, o veisimo dažnį reglamentuojančių teisės aktų mūsų šalyje kol kas nėra.
Patinai – rizikingesnė investicija
R. Kazlauskaitės nuomone, perkant patiną „investicijoms“ reikia ne tik išmanyti veislę, bet ir žinoti bendrą veislynų situaciją, veisėjų lūkesčius. Naudą bus galima gauti tik tuomet, jei patinas bus paklausus tarp patelių šeimininkų. Papildomas patino šeimininko rūpestis tas, kad, norėdamas palaikyti įvaizdį, šuo turės pastoviai dalyvauti parodose ir pelnyti aukščiausius įvertinimus. Žinoma, kaip ir kiekviename versle, neapsieinama be konkurencijos, todėl, anot R. Kazlauskaitės, kitam veisėjui nusipirkus ir užauginus vertingesnės kilmės patiną, prasčiau pasirodęs šuo gali tapti nebeįdomus kitiems veisėjams.
Ne visada pavyksta parduoti
Lietuvoje nedaug augintojų, kurių pagrindinis pajamų šaltinis yra šunų veisimas. Kinologų draugijos prezidentė tikina, jog finansinis rezultatas veisiant šunis iš dalies priklauso ir nuo sėkmės. Kartais šuniukus parduoti pasiseka ganėtinai brangiai, o kartais juos gali tekti paauginti ir galiausiai gerokai nuleisti kainą. Didesnės veislės šuniukai gali tiesiog „suvalgyti“ visą būsimą pelną.
Tartis su specialistais
Kalbinti veisėjai sutaria, jog visais atvejais prieš perkant šuniukų reikia ne tik apsilankyti keliose parodose, bet ir pasikonsultuoti su veislių klubų atstovais, ieškoti veisėjų su patikimomis rekomendacijomis ir būtinai išklausyti kelias, geriausiai, viena kitai prieštaraujančias nuomones, kad būtų galima tiksliau įsivaizduoti ne tik gerąsias, bet ir blogąsias veislės savybes.
Jorkšyrų terjerų veisėja besiruošiantiesiems investuoti į šunis pataria gerai apgalvoti savo planus – juk šuo su šeimininkais gyvens 10–15 metų. „Nereikia skaičiuoti, jog, nusipirkus kalytę, bus galima kasmet parduoti šuniukus ir surinkti tam tikrą pinigų sumą. Šunų veisimas nori nenori tampa hobiu ir laisvalaikio praleidimo būdu. Ilgainiui pradedi galvoti daugiau apie šuniukų kokybę nei apie pinigus, kuriuos uždirbi“, – įsitikinusi veisėja.
