Šiek tiek vyresni sovietmečiu gyvenę tautiečiai dar puikiai prisimena Kupiškio rajone panevėžiečių ir aplinkinių gyventojų vadinamojoje Pauliankoje stovėjusią kalvadoso gamyklą. Į ją iš visų apylinkių buvo vežami obuoliai ir gaminamas stiprus, savito skonio alkoholinis gėrimas – kalvadosas, vėliau pavadintas „Senuoju ąžuolu“.
Sovietų Sąjungos vadovu tapus J.Andropovui ir paskelbus „sausąjį“ įstatymą, svaigiojo gėrimo gamyba buvo nutraukta, įrengimai išmontuoti, o 1859 metais bei sovietmečiu statytuose pastatuose Panevėžio autokompresorių gamykla pradėjo pervynioti variklius. 1992 metais dvarvietė kartu su buvusia gamykla grąžinta paveldėtojams.
Nugriuvo kaminas
Kalvadoso gamyklos pastatai atrodo dar gerai, tačiau ir jų nepagaili laikas bei žmonės. Teritorija aplink buvusią gamyklą asfaltuota, žaliuosiuose plotuose žydi alyvos ir erškėtuogės, tačiau pakraščiai apaugę gerokai ūgtelėjusiais medžiais ir krūmais.
Kai kurie sovietmečiu statyti pastatai pradėję irti, daug kur išdaužyti langai, tačiau duris į buvusią gamyklą saugo užraktai, į vidų tegalima žvilgtelėti pro vieną kitą likusį plyšį. Įvažiavimą į buvusią gamyklą saugo ir dvi rakinamos užtvaros.
Bene svarbiausias buvusios gamyklos akcentas, kuris buvo puikiai matomas nuo kelio, – raudonų plytų kaminas – prieš trejetą metų nugriuvo. Tai patvirtino šalia gyvenanti ir savininkės interesams atstovaujanti Renata Montvilienė.
Buvo spirito varykla
R.Montvilienė paaiškino, kad oficialiai buvusi kalvadoso gamykla yra Subačiaus seniūnijos Stirniškių kaime, tačiau vietiniai buvusią dvarvietę vadina Žemąja Palėvene arba Paulianka. Atvykėliai apylinkę linkę vadinti būtent Paulianka.
Įvažiavimą į buvusią kalvadoso gamyklą saugo atveriama užtvara. Už jos jau pastatyta keletas modernių namų su puikiai sutvarkyta aplinka. Šiek tiek tolėliau įrengta storos grandinės užtvara. Šalia jos stovi apleistas buvęs sargų namelis. Dešinėje pusėje – raudonų plytų senovinė spirito, o vėliau kalvadoso saugykla. Šalia stovi 1985 metais statytas panašios architektūros pastatas, tačiau ponios R.Montvilienės, kurios tėtis Zigmas Juraška paskutinius dvejus metus vadovavo kalvadoso gamyklai, teigimu, prasidėjus pertvarkai, iš viso nebuvo naudojamas. Toliau matyti pradėjusi irti buvusi baltų plytų katilinė bei elektros transformatorinė.
Buvusi gamykla
Geriausiai išsilaikęs skaldytų akmenų mūro pastatas bei sovietmečiu pristatytas baltų plytų priestatas su obuolių išpylimo duobėmis. Pasak R.Montvilienės, priestate buvo įrengta obuolių spaudykla, o senajame akmens mūro statinyje buvo įsikūrusiios gamyklos administracija, kalvadoso saugykla bei laboratorija.
Tačiau įsigaliojus „sausajam“ įstatymui, visa kalvadoso gamybos nerūdijančio plieno įranga buvo demontuota, o patalpos perduotos autokompresorių gamyklai. Jai bankrutavus, nekilnojamasis turtas atiteko paveldėtojams.
Prie buvusios kalvadoso gamyklos įsikūrė kelios įspūdingo grožio ir nepakartojamo dizaino sodybos su tvenkiniais, pirtelėmis, alpinariumais, gėlynais, bičių aviliais, kalnų pušimis. Vienos iš sodybų savininkė ponia Renata pasidžiaugė, kad vadinamojoje Pauliankoje kuriasi pasiturintys žmonės. Anot jos, senų nevalyvų kaimiečių nebelikę. Beje, nuo kalvos šlaito naujakurių sodybos atrodo dar įspūdingiau.
Istorija
Kairėje pusėje nuo įvažos į buvusią kalvadoso gamyklą likęs pirmasis Komarų dvaras Lietuvoje ir senas parkas. Teritorija nušienauta, o kai kurias senas liepas galėtų apglėbti nebent trys vyrai. Istorija byloja, kad Palėvenė minima nuo 1650 metų, kai ji tapo dvarininkų Komarų pagrindine rezidencija. Vėliau senasis namas pertvarkytas į gana pretenzingus rūmus.
Juose buvo 26 įvairios paskirties, formos ir dydžio patalpos. Aplink rūmus įveistas 2 hektarų ploto angliško stiliaus parkas. Nuo 1859 metų dvare veikė vandens malūnas ir spirito varykla. XIX amžiaus pabaigoje žemės ūkis pradėtas tvarkyti naujoviškai, tačiau 1940 metais sovietinė valdžia dvarą su visais priklausiniais nacionalizavo. Jis stipriai nukentėjo ir per antrąjį pasaulinį karą.
