Net jei esate užfiksavę savo paskolos palūkanas, bankai paprastai tai leidžia padaryti tik keleriems metams, todėl ir jums palūkanų klausimas gali būti svarbus.
Daugiau kaip 90 procentų būsto paskolų išduotos su kintančiomis palūkanomis, o tai reiškia, kad, tarkime, kas pusę metų bankas, suteikęs jums paskolą, praneša, kad jos palūkanos pasikeitė. Galima drąsiai lažintis, kad maždaug panašus nuošimtis bankų skolininkų nelabai nutuokia, dėl kokių priežasčių tos palūkanos kinta.
Dvi palūkanų dalys
Bankai, suteikdami paskolas, palūkanas nustato sudėdami dvi dalis – prie lėšų, kurias skolinasi pats bankas, kainos prideda maržą, kuri padengia banko veiklos sąnaudas ir leidžia bankui uždirbti.
Bankui suteikiant paskolą taip pat sumokame keletą smulkių, palyginti su paskolos suma, mokėjimų, į kuriuos dauguma linkę nekreipti dėmesio, – sutarties sudarymo, dokumentų rengimo, valiutos konvertavimo, jei skolinamės eurais ir t. t. „Pakeliui“ bankai mus dar įtikina, kad mums būtinai reikia įvairių draudimo polisų ar kredito ir debeto kortelės.
Šios išlaidos mums atrodo nedidelės, nes mes jas klaidingai lyginame su suma, kurią skolinamės ar turime teisę pasiskolinti, o ne įtraukiame jas į palūkanas. Dėl šio klientų neišprusimo įvairūs komisiniai ima sudaryti vis didesnę dalį bankų pajamų.
Iš tikrųjų, jei žmonės žinotų kokios yra tikrosios, pavyzdžiui, kreditinių kortelių palūkanos, atsižvelgus į visus aptarnavimo mokėjimus, daugumai jų praeitų noras jas turėti.
Kas lemia banko maržą?
Taigi nuo ko priklauso tos dvi sudėtinės paskolos palūkanų dalys?
Pradėkime nuo paprastesnės antrosios dalies – banko maržos. Ji iš esmės priklauso nuo Lietuvoje veikiančių bankų konkurencijos lygio ir banko požiūrio į konkretaus kliento paskolos riziką, t. y. banko turimą subjektyvią tikimybę, kad jūs laiku grąžinsite visą kreditą. Šiuo atveju labai padeda geras užstatas, pavyzdžiui, būstas ar didelis jūsų darbo užmokestis. Štai kodėl vartojamosios paskolos, kurios suteikiamos be užstato, paprastai brangesnės.
Kartais bankai peržiūri savo skolinimo politiką, jei, pavyzdžiui, įžvelgia makroekonominių grėsmių, kurios gali neigiamai paveikti skolininkų finansinę padėtį.
Neseniai keli Lietuvoje veikiantys bankai pareiškė, kad brangins vartojamąsias paskolas. Tuo jie išreiškė susirūpinimą arba per greita vartojamųjų paskolų rinkos plėtra, arba, kaip pasakytų koks įtaresnis pilietis, siunčia vieni kitiems signalą, kad bankų konkurencija nuvedė per toli ir neprošal visiems būtų pakelti maržas.
Tačiau bankai puikiai suvokia, kad maržos didinimas turi du galus – gali sumažėti paskolų paklausa ir, antra, bankai taip prisitraukia rizikingesnius projektus vykdančių klientų ar tiesiog sukčių, kurie net nežada grąžinti kredito. Tokiems palūkanų dydis nelabai ir svarbus...
Kas lemia palūkanų normas?
Pirmoji palūkanų dalis iš esmės nulemta fakto, kad litas patikimai susietas su euru, todėl ir bendrasis paskolų litais palūkanų lygis iš esmės priklauso nuo euro zonos palūkanų, kurias savo ruožtu lemia Europos centrinio banko (ECB) pinigų politika.
Ją vykdydamas ECB nustato vadinamąją oficialią palūkanų normą. Tai trumpalaikė palūkanų norma, kuria centrinis bankas reguliuoja ekonomikos „temperatūrą“.
Nors centriniai bankai neteikia paskolų gyventojams, komercinių bankų trumpalaikių paskolų palūkanos labai stipriai koreliuoja su oficialiosiomis, kadangi centrinis bankas savo sprendimais dėl oficialių palūkanų normų signalizuoja komerciniams bankams, kokio trumpalaikių palūkanų lygio jis pageidauja, esant to meto makroekonominei situacijai (infliacijai, ūkio augimui, nedarbui).
Bankai priversti į tai orientuotis, nes jei, tarkime, kuris bankas nesumažins paskolų palūkanų, kai tą padarė centrinis bankas, praras klientus – jie nueis į kitus bankus, kurie skolinimosi kainą sumažino. Tie, kas jau paėmė paskolas su kintančiomis palūkanomis, tikrai girdėjo terminą LIBOR (angl. London Inter-Bank Offered Rate).
Tai ir yra ta paskolos palūkanų norma, kuri atspindi vidutines palūkanas, už kurias didieji bankai skolina vieni kitiems lėšas Londono pinigų rinkoje. LIBOR vidurkis skaičiuojamas įvairioms valiutoms ir laikotarpiams iki metų.
Tarkime, kad jūsų būsto paskolos palūkanų norma yra kurio nors laikotarpio LIBOR eurais (ar iš esmės panašus EURIBOR, kurį apskaičiuoja Europos bankininkystės federacija). Vien žinoti, kas yra tas LIBOR, nepakanka. Jums turbūt smalsu, kas lemia LIBOR? Koks jis bus, kai, tarkime, po pusės metų bankas jums praneš, kad didėja jūsų paskolos palūkanos, nes padidėjo tas LIBOR?
Beveik viskas priklauso nuo ECB politikos
Jau buvo minėta, kad iš esmės trumpalaikės tarpbankinės palūkanos eurais priklauso nuo dabartinės ir būsimosios ECB politikos.
Kaip „išpešti“ informacijos apie tai, ko finansų rinkos tikisi iš ECB ateityje, – atskiras dalykas, kuris panaudoja tą finansų teorijos faktą, kad ilgesnio laikotarpio palūkanos iš esmės yra geometrinis dabartinių ir būsimųjų trumpalaikių palūkanų vidurkis.
Todėl, tarkime, iš šešių mėnesių trukmės Vokietijos iždo obligacijų pajamingumo, apie kurias informaciją skelbia verslo dienraščiai, galima matyti, kad finansų rinkos labai tikisi, jog vasarą ECB dar padidins oficialią palūkanų normą.
Kodėl ECB keičia palūkanas, jau minėjau – taip šis centrinis bankas reguliuoja ūkio augimą, veikia visuomenės lūkesčius, o per tai siekia ir savo galutinio tikslo – palaikyti euro zonos infliaciją ne daugiau (bet netoli) 2 procentų.
Kokios ECB palūkanų didėjimo ribos? Nesileidžiant į detales, natūralus, t. y. nei skatinantis, nei slopinantis ūkį, palūkanų lygis yra ECB infliacijos tikslo (jei rinkos mano, kad jį pasiekti ECB pavyks) ir vidutinės realios kapitalo grąžos euro zonoje suma.
Studijos rodo, kad tas natūralus lygis yra apie 4,25–4,5 procento, nors dėl to ekonomistams tiksliai sutarti niekada nepavyks. Kitaip tariant, normalaus, nei per lėto, nei per greito, augimo euro zonoje laikais tiek ECB palūkanos, tiek LIBOR eurais turėtų svyruoti apie šį lygį.
Ką rinkos mano apie tai, ar ECB pavyks vidutiniu ir ilgu laikotarpiu pasiekti savo tikslą, rodo skirtumas tarp paprastųjų obligacijų ir infliacija indeksuotų obligacijų pajamingumo. Tas skirtumas (atsižvelgus į likvidumo premiją, nes infliacija indeksuotų obligacijų rinka yra seklesnė) byloja, kad šiuo metu rinkos tikrai tiki ECB galia vidutiniškai pasiekti savo infliacijos tikslą ateityje.
Tayloro taisyklė
Džonas Teiloras, vienas žymiausių dabartinių ekonomistų (manoma, kad Nobelio premija jam – tik laiko klausimas), 1993 metais paskelbė labai svarbų straipsnį, kuriame parodė, kad, nepaisant dažnai besiskiriančios retorikos, tikslų ir institucinių bruožų, pagrindiniai pasaulio centriniai bankai (Jungtinių Amerikos Valstijų, Japonijos, Jungtinės Karalystės, Vokietijos, o nuo 1999 metų ir ECB) nustatydami oficialias palūkanas iš esmės elgiasi pagal gana paprastą taisyklę: jei tikimasi, kad ūkio augimas bus 1 procentu didesnis už natūralų, o infliacija atitinka siekiamą tikslą, centrinis bankas turėtų padidinti nominalią palūkanų normą 0,5 procento; jei infliacija yra 1 procentu didesnė nei siekiamas tikslas, o ūkio augimas yra pusiausvyros lygio, tada reali palūkanų norma turi būti 0,5 procento didesnė (kadangi infliacija yra 1 procentu didesnė už tikslinį lygį, nominalios palūkanų normos turi būti padidintos 1,5 procento, kad reali palūkanų norma padidėtų 0,5 procento).
Tie bankų skolininkai, kurie planuoja savo finansus ir nori žinoti, ar verta skolintis už paprastai didesnes, bet fiksuotas palūkanas, turėtų atidžiau sekti ūkio augimą, infliacijos dinamiką euro zonoje ir išmokti išgauti informaciją iš euro zonos obligacijų rinkos, o ne tiesiog pasyviai laukti banko laiškų.
