N. Fergusonas, jau ne sykį įrodęs savo politinį toliaregiškumą, 2007 m. lažybose dėl artėjančios recesijos netgi laimėjęs 98 000 dolerių, šįkart neabejoja dėl demokratų kandidato Joe Bideno pergalės.
Pagrindinis istoriko argumentas: Amerikos ekonomika dėl koronaviruso pandemijos „atsidūrė gilioje duobėje“, o prie chaoso, kurį šalyje sukėlė COVID-19, esmingai prisidėjo ir D. Trumpas.
Dėl tos pačios pandemijos vyresnio amžiaus žmonės, toji respublikonams itin svarbi elektorato dalis, prarado pasitikėjimą D. Trumpu.
„Respublikonų kandidatui tai – mirtina situacija“, nes jaunus žmones respublikonai prarado jau seniai. Jei dabar nusisuks ir vyresni nei 65-erių metų rinkėjai, ypač swing states (svyruojančiose valstijose – red.), tuomet nežinau, kaip tokioje situacijoje būtų įmanoma atsilaikyti.“ Kaip tik dėl to J. Bidenas, istoriko manymu, pirmaus pakankamai solidžia persvara.
Ką apie D. Trumpą rašys istorikai
Paklaustas, ką ateityje istorikai rašys apie D. Trumpo prezidentavimo metus, N. Fergusonas iškėlė du svarbiausius dalykus.
Pirmiausia, pasak jo, reikėtų pabrėžti, kad „Jungtinėse Valstijose išties ilgai teko laukti populistinės reakcijos, ypač turint omenyje aibę priežasčių, dėl kurių vidutinis amerikietis jautė nepasitenkinimą. O kai pagaliau tai nutiko, Donaldas Trumpas suveikė tarsi emocinė iškrova, tarsi katarsis, nes jis garsiai įvardino visa tai, kas be galo erzino vidutinį amerikietį: globalizaciją, Kiniją, imigraciją ir liberalius elitus. Tad šią pergalę prieš be galo savimi patenkintą demokratų politinę nomenklatūrą jis 2016 metais iškovojo pagrįstai“, – argumentavo N. Fergusonas.
Kitas dalykas, ką istorikai ateityje tikrai įvertins, – tai D. Trumpui prezidentaujant esmingai pasikeitęs Jungtinių Valstijų politinis kursas Kinijos atžvilgiu.
D. Trumpas „pasipriešino sutarimui su kinais, kurio laikytasi dar nuo Kissingerio ir Nixono laikų. Jo dėka Amerikos viešojoje erdvėje įsigalėjo visiškai kitas amerikiečių, įskaitant demokratus, požiūris į Kiniją. Prasidėjo antras šaltasis karas. JAV suvokė iš Kinijos kylančios grėsmės mastą ir drauge suprato, kad turi būdų tai grėsmei pasipriešinti.“
Kur D. Trumpas buvo sėkmingesnis už savo pirmtaką
N. Fergusonas mano, kad „Kinijos fronte“ D. Trumpo vyriausybė veikė visiškai neblogai. Jis pats asmeniškai sakosi muitų sverto nebūtų naudojęs, tačiau „kituose temų laukuose, kaip antai technologijų srityje, ji (D. Trumpo vyriausybė – red.) sutrukdė „Huawei“ pasaulyje perimti 5G tinklus. Ji darė spaudimą Kinijai dėl Sindziango (uigūrų autonominio regiono – red.), Honkongo ir Taivano.“
Gindamas D. Trumpo vyriausybę, kaip svarbiausią jos nuopelną istorikas nurodė kietą liniją Kinijos atžvilgiu: D. Trumpas „pakeitė kursą, sąlygotą fatalistinės Baracko Obamos pozicijos, esą, prieš Kiniją šiaip ar taip nieko nepaveiksi.“
Sėkmingesnė nei demokratų D. Trumpo vyriausybės politika buvo ir Artimuosiuose Rytuose.
„Obamos politika žlugo, nes Iranas į kišenę įsikišo branduolinį susitarimą, toliau išlikdamas agresyviu regiono režimu. Todėl buvo teisinga padaryti tam galą. Be to, dabar matome, kad Izraelis įgyja naujų sąjungininkų Persijos įlankos regione, o tai vis labiau izoliuoja Iraną. Vadinasi, reikia pripažinti, kad kai kuriais punktais Trumpo vyriausybė, demontuodama Obamos politiką, galiausiai pasiekė kai ką, ką laikyčiau kur kas geresniu rezultatu“, – Europos laikraščių aljansui „Lena“ sakė istorikas.
Respublikonai sėdi nelyginant užgrobtame lėktuve
Paklaustas, kaip respublikonų partija galėjo tapti „Trumpo kulto“ partija, N. Fergusonas susidariusiai situacijai apibūdinti pasitelkė vaizdingą palyginimą: „Dabar, galima sakyti, yra taip, tarsi jie (respublikonai – red.) sėdėtų užgrobtame lėktuve. 2016 m. Trumpas tiesiog pasisavino, uzurpavo partijos nominaciją.“ Ir tai įvyko ne be demokratų pagalbos.
„Kai galvoju apie 2012 metus, man regis, kad šalis nė iš tolo nebūtų patyrusi tokio susiskaldymo, jei Obama būtų gavęs tik vieną kadenciją, o prezidentu būtų buvęs išrinktas respublikonas Mittas Romney. Ne dėl to, kad aš Romney laikyčiau tobulu prezidentu, – tiesiog būtų pavykę išvengti respublikonų rinkėjų revoliucijos, o šalis šiandien nebūtų tokia susiskaldžiusi“, – sakė jis.
Anot istoriko, „sunku įsivaizduoti, kad Trumpas be antrosios Obamos kadencijos būtų galėjęs tapti respublikonų kandidatu“.
Demokratai nepasimokė iš savo klaidų
Deja, demokratai iš ankstesnių savo klaidų nepasimokė.
„Jie nesuvokė, kodėl Trumpas laimėjo. O tai, kad kandidatu jie išsirinko Joe Bideną, – išties liūdnas ženklas. McCainas (Johnas McCainas, respublikonų kandidatas į prezidentus 2008 m. – red.) pralaimėjo dar prieš rinkėjams atidavus savo balsus, nes demokratai rado tokį kandidatą kaip Barackas Obama, kuris puikiausiai įkūnijo jaunatviškesnės politikos pokyčius. Tačiau šįkart demokratai tikrai neapsižiūrėjo. Jie iškėlė tokį seną ir silpną kandidatą, kad jis netgi galėtų pralaimėti. Jei tai yra geriausia, ką jie gali pasiūlyti, tuomet demokratinės nomenklatūros popieriai išties prasti.“
„Ir tik dėl to šių rinkimų baigtis dar nėra aiški“, – interviu pradžioje išsakyta savo prognoze netikėtai suabejojo N. Fergusonas.
J. Bidenas gali pralaimėti rinkimus kokiu nors katastrofišku pasirodymu debatuose, taip sakant, paskutinę naktį.
„Juk jis visiškai iškaršęs!“ – nusivylimo neslėpė „LENA“ pašnekovas.
Be to, J. Bidenas buvo B. Obamos viceprezidentas, o „Donaldas Trumpas prezidentu tapo dėl to, kad antrojoje kadencijoje Obamos vyriausybė visiškai nutolo nuo didelės dalies žmonių, už jį balsavusių, pavyzdžiui, Mičigane. Deja, demokratai iki šiol to neįsisąmonino. Žmonės iš Obamos vyriausybės tikisi ir vėl ateiti į valdžią“, – demokratų nenuovokumu stebėjosi istorikas.
Kinija gali mėginti išprovokuoti J. Bideną
„Esate rašęs, kad esama žmogaus, kuris antrąjį šaltąjį karą galėtų paversti trečiuoju pasauliniu karu, ir tas žmogus yra Joe Bidenas“, – pašnekovui priminė ispanų žurnalistas P. Guimónas.
Šia kryptimi svarstyti mokslininką, pasirodo, paskatino pastarojo šimtmečio JAV istorijos studijos: paaiškėjo, jog „kiekvienąkart, kai naujai išrinkti demokratų prezidentai susidurdavo su išties svarbia vidaus politikos darbotvarke, netrukus jie įsiveldavo į didelius karus. Taip nutiko su Woodrowu Wilsonu, Franklinu D. Rooseveltu, Harry Trumanu, Johnu F. Kennedy ir Lyndonu B. Johnsonu. Nedaug trūko, kad į karą Afganitane būtų įsitraukęs ir Jimmy Carteris. Tik artimiausioje praeityje demokratai vengė karo, kaip tai buvo Billo Clintono ir Baracko Obamos atvejais.“
O dabar „galėtų susiklostyti toks scenarijus, kuomet Bideno vyriausybė ateina į valdžią, yra pasirengusi daryti visas įmanomas išlaidas socialiniams reikalams ir švietimui, pasirengusi didinti mokesčius ir panašiai, ir ūmai susiduria su Taivano krize. Manau, kad Kinija šią temą forsuos. Ir tinkamiausias momentas tam būtų Bideno prezidentūros pradžia.“
Pagrindinė J. Bideno problema, pasak istoriko, yra ta, kad dėl antrojo šaltojo karo jis neturės reikiamos ramybės vidaus politinei darbotvarkei. „Reikia labai atidžiai stebėti, kas vyks Taivane ir kokius kozirius turi Xi Jinpingas, siekiantis įteisinti savo poziciją ir pasinaudoti priešininko silpnybėmis“, – įsitikinęs istorikas.
Netiki, kad D. Trumpas užsibarikaduotų
Bet apskritai N. Fergusonas nelinkęs nei dramatizuoti, nei kalbėti apie lemtingus, svarbiausius gyvenime rinkimus, – nepriklausomai nuo jų baigties. Tokios kalbos, pasak jo, tėra banalios frazės.
Jis sakėsi netikintis ir teorija, esą, šalis atsidūrusi pavojuje, nes D. Trumpas užsibarikaduos Baltuosiuose rūmuose.
„Manau, kad tapsim klasikinės vienos kadencijos prezidento istorijos liudininkais. O rizika kyla tik dėl JAV politikos normų: ar jos po ketverių metų bus atstatytos, ar liks pažeistos ilgesniam, aštuonerių metų tarpsniui“, – sakė jis.
Tačiau rizikos esama ir laimėjus demokratams: „Jie galėtų padaryti išvadą, kad atėjo tinkamas momentas iš esmės pakeisti sistemą savo naudai. Tuomet vidurio kadencijos rinkimus laimėtų respublikonai, o 2022 m. pasikartotų tai, kas nutiko Obamai 2010 m., kai jis pirmaisiais dviem prezidentavimo metais persistengė ir po to prarado Kongresą“.
(Pagrindinių Europos laikraščių aljansui „LENA“ priklauso Vokietijos „Die Welt“, Italijos „La Repubblica“, Ispanijos „El País“, Prancūzijos „Le Figaro“, Lenkijos „Gazeta Wyborcza“, Belgijo „Le Soir“ ir Šveicarijos „La Tribune de Genève“ bei „Tages-Anzeiger“)