Žinomas kaip „trečiasis plenarinis posėdis“, tai buvo vienas iš septynių plenarinių susitikimų, rengiamų per Centro komiteto penkerių metų kadenciją. Pagal tradiciją trečiajame plenariniame posėdyje tvirtinami reikšmingi ekonominės politikos pokyčiai. Daugelis analitikų teigia, kad jau seniai reikėjo persvarstyti šį klausimą. Xi Jinpingas, Kinijos lyderis nuo 2012 m., kadaise žadėjo suteikti rinkoms „lemiamą“ vaidmenį paskirstant išteklius. Tačiau nuo to laiko jis prarado privačių įmonių pasitikėjimą. Be to, ekonomikai sunkiai sekasi atsijunkyti nuo ištisus dešimtmečius trukusių investicijų į nekilnojamąjį turtą ir infrastruktūrą.
Liepos 15 d. paskelbti duomenys atskleidė, kad ekonomikos augimas silpsta, mažmeninė prekyba lėtėja, defliacija niekur nesitraukia, o namų statyba taip ir neatsigavo. Daugelis ekonomistų mano, kad Kinijos vadovybė yra pernelyg susirūpinusi ekonomikos „pasiūlos puse“ – technologijų, įrangos ir įgūdžių, leidžiančių Kinijai gaminti visokius daiktus, puoselėjimu, tačiau deda nepakankamai pastangų, kad atgaivintų „paklausos pusę“. Ji taip ir nesugebėjo atkurti verslininkų pasitikėjimo nei suteikti namų ūkiams priemonių ir motyvacijos pirkti pagamintus daiktus.
