Įvykiai klostėsi ne Šaltojo karo laikų Maskvoje, Vienoje ar Londone, o 2013-aisiais ramiame ir mieguistame Liuksemburge: atskleista informacija apie, panašu, nekontroliuojamą slaptąją tarnybą, paskatinusi Jeano-Claude‘o Junckerio karjeros mažutės valstybės premjero poste pabaigą.
Prabėgus septyneriems metams ir du kartus atidėjus teismo procesą, neseniai Europos Komisijos pirmininko kadenciją Briuselyje užbaigusiam J. C. Junckeriui tenka iš naujo išgyventi skandalą, dėl kurio neteko premjero posto ir užleido šią poziciją konkurentui Xavierui Betteliui: antradienį prasideda teismo posėdžiai, kuriuose pasirodys trys šnipai.
„Vertinant istoriškai, tai išliks J. C. Junckerio nuopuolį gimtojoje šalyje nulėmusia priežastimi“, – interviu tvirtino Alexas Bodry, socialistas politikas, vadovavęs parlamentinei komisijai, tyrusiai 2013-aisiais atskleistą informaciją. Sausį jis pasitraukė iš politikos ir tapo Liuksemburgo Valstybės tarybos – įstatymų leidybos institucijai patariančio organo – nariu.
Bylos esmė – įtarimai, kad trys Liuksemburgo žvalgybos tarnybos nariai neteisėtai pasisavino diską su duomenimis, kuriame, kaip tvirtinama, buvo įrodymų apie devintajame dešimtmetyje šalyje vykusius neišaiškintus sprogimus. Agentai kaltinami neteisėtu slaptu vyriškio, kuriam priklausė diskas, pokalbių klausymusi, kad galėtų iššifruoti jo turinį.
Nepatogūs klausimai
Nors po aneurizmos gydymo operacijos sveikstantis J. C. Junckeris nėra teisiamas, byloje ir vėl bus sugrįžtama prie nepatogių klausimų. Tai siejasi su, kaip teigiama, J. C. Junckerio šnipinėjimo operacijų priežiūros stoka, už ką jis, būdamas vyriausybės vadovu, buvo laikomas politiškai atsakingu.
Jis buvo kaltinamas už tai, kad anksčiau nesiėmė veiksmų ar neinformavo įstatymų leidėjų. Pasak 2013-ųjų ataskaitos parlamentui, slaptoji tarnyba buvo kaltinama taisyklių nesilaikymu ir galima neteisėta veikla, ypač laikotarpiu nuo 2004 iki 2008 metų. Šią ataskaitą paskatino spaudoje atskleista informacija, kad buvęs tarnybos vadovas slapta įrašė pokalbį su J. C. Junckeriu – tam buvo pasitelktas laikrodis, į kurį buvo įmontuota pasiklausymo įranga.
Tarnyba buvo įkurta 1960 metais – tai buvo veikiau kontržvalgybos tarnyba, stebėjusi priešus Šaltojo karo metu. Tačiau žvalgybos tarnyba visgi turėjo agentų, bendravusių su kolegomis užsienyje. Pasak Europos žvalgybos tarnybų istorijos tyrinėtojo Geraldo Arboit, ši žvalgybos agentūra neįsitraukdavo į tokio pobūdžio gudrybes, kokiomis užsiėmė Prancūzija, Jungtinė Karalystė ar Rusija.
„Tai nėra Jameso Bondo tipo operacijas vykdanti tarnyba. Tai veikiau nedidelė žvalgybos agentūra, sprendžianti nedidelio masto klausimus“, – aiškina G. Arboit, kurio specializacija – Europos žvalgybos tarnybos, įskaitant ir Liuksemburge veikiančią tarnybą.
Painiava
Vertinant platesnę šio atvejo schemą, „politikos pasaulyje, ko gero, yra daugiau painiavos ir neteisėtų veiklų“ nei žvalgybos pasaulyje“, – teigia G. Arboit.
Žvalgybos tarnybai nuo 2003 iki 2010 metų vadovavęs Marco Mille yra vienas iš trijų bylos atsakovų. Kiti du – buvę agentai Andre Kemmeris ir Frankas Schneideris. Numatoma, kad teismo posėdžiai vyks iki kovo 13 dienos.
Nuo 1995 iki 2013 metų Liuksemburgo premjero pareigas ėjęs J. C. Junckeris paneigė bet kokią asmeninę atsakomybę, tačiau prieš jį 2013-ųjų viduryje atsigręžė šalies politinės jėgos: po dvi valandas trukusių intensyvių įstatymų leidėjų klausinėjimų J. C. Junckeris susidūrė su nepasitikėjimo balsavimu.
2013-ųjų gruodį naujuoju Liuksemburgo premjeru tapęs X. Bettelis aiškino, kad būtent J. C. Junckeris nesugebėjo sukontroliuoti šnipų. „Tokiu ministru pirmininku pasitikėti nebegalima“, – tuo metu parlamente kalbėjo X. Bettelis.
Nors žvelgiant iš šalies platesnis skandalas gali atrodyti tik vietinės reikšmės, pačiame Liuksemburge jis išlieka vienu didžiausių politinių skandalų.
„Tai nebuvo kažkoks nereikšmingas dalykas. Tai ne tik vienas neįprasčiausių, bet ir vienas sudėtingiausių atvejų, su kuriais man teko susidurti per visą savo karjerą“, – teigia A. Bodry.