- Tai buvo eilinė, gyvenimiška situacija, iš kurios nedaryčiau didelių apibendrinimų. Tai galėjo nutikti bet kuriam žmogui ir bet kurioje valstybėje. Man atrodo svarbiausia – kad šis atsitikimas neliko nepastebėtas, neliko be bausmės ir atsakomybės įvertinimo.
Jei kalbėtume apie bendrą situaciją, norėtųsi, kad tokio pobūdžio veikų, viešosios tvarkos trikdymo atvejų mažėtų, bet tai būtų ideali situacija arba toks noras tėra siekiamybė. Tokių atvejų bus, bet kyla klausimas, ar sugebame garantuoti, kad policija, kuri yra vienas pagrindinių visuomenės saugumą garantuojančių svertų ir instrumentų, tinkamai atliktų savo darbą.
Labai svarbi prevencija – žmonės turi suvokti, kad toks elgesys visuomenėje, kuri gyvena pagal teisės normas, tam tikrus moralės principus ir tradicijas, smerktinas ir nebus toleruojamas. Tiek apie mano konkretų atvejį.
Šiandien jau turime pakankamai valstybės galimybių (ir finansinių, ir organizacinių), kad užsibrėžtume labai aiškius, realius ir net drąsius tikslus, kurie visuomenės viešąjį saugumą pakeltų į kokybiškai naują lygmenį. Ir pasiektume tai, kas iki šiol skambėjo tik deklaracijose, – visuomenės pasitikėjimą policija ir kitomis teisėsaugos institucijomis. Tam reikia išspręsti keletą problemų.
Teisės aktų, reguliuojančių šią sritį, turime pakankamai, nors tenka pripažinti, kad žiūrint sistemiškai ne viskas veikia taip, kaip norėtųsi. Turiu omenyje šiandien visuomenės saugumo situacijai daug įtakos turintį Baudžiamojo proceso kodekso veikimą.
Jau sukurtos Seimo ir Vyriausybės darbo grupės, kurios bandys taisyti padėtį, nes dabar policininkas, kuris turi daugiau užsiimti prevencija, viešosios tvarkos palaikymu, užsiima ikiteisminiu tyrimu, labai didelio kiekio formalių popierių tvarkymu kabinetuose. Prevencijos funkcijoms atlikti, kasdienei pagalbai teikti laiko nebelieka. Juk turi būti baudžiami ne tik kelių eismo taisyklių pažeidėjai, bet ir kitą įstatymuose nustatytą veiką padarę asmenys.
Pavyzdžiui, neseniai priimtas Triukšmo valdymo įstatymas, numatyta atsakomybė triukšmadariams, tačiau žmonės skundžiasi, kad policija vangiai reaguoja į tokius skundus. Dėl tų pačių problemiškų įstatymų taip pat vangiai reaguojama į buitinių konfliktų šeimose atvejus. Ir kai tai lieka nepastebėta, ateityje paprastai šis abejingumas sąlygoja kur kas sunkesnius padarinius, nes smurtaujančiose šeimose auga vaikai, jie tą smurtą išneša į gatvę, padaro atitinkamai sunkesnių veikų.
Daug kas įsivaizduoja, kad ministras yra vos ne kiekvieno paskiro policininko vadovas ir gali nurodyti, kaip ir kur reaguoti, kokią ir kaip bylą tirti, tačiau taip nėra. Esu atsakingas už bendrą visuomenės saugumo politiką, kurią bandoma įgyvendinti per teisės aktų rengimą, glaudų bendradarbiavimą su Policijos departamentu. Neseniai Seimui grąžinome tobulinti Policijos plėtros programą, prie kurios kūrimo prisidėjo ne tik vadinamieji profesionalai, bet ir būrys mokslininkų, profsąjungų atstovai.
Norime, kad ta penkerių metų programa būtų veiksminga ir tie 500 milijonų litų, kurie jai numatyti, duotų apčiuopiamą rezultatą. Visuomenė turi atgauti pasitikėjimą pareigūnais, pajusti, kad policininkas yra žmogaus pagalbininkas.
- „Pareigūnams labiausiai reikėtų ne gražių žodžių užsakytuose sveikinimuose kartą per metus, bet didesnių algų. Kiek ciniškai skamba premjero Gedimino Kirkilo palinkėjimas „dvasinės stiprybės, didelės kantrybės“ žinant, jog tūkstančiai pareigūnų dėl neteisėtai sumažintų atlyginimų dar neseniai bylinėjosi teismuose, – priminė parlamentaras E.Masiulis. – Neabejoju, jog šiandien policininkai labiausiai norėtų išgirsti, kada pagaliau už jų sunkų darbą valstybė pradės tinkamai mokėti“.
Jūs, kalbėdamas apie policininkų socialines garantijas, teigėte, kad dar tik rengiami ir svarstomi teisės aktų pakeitimai, kurie leistų padidinti darbo užmokestį mažiausiai uždirbantiems statutiniams valstybės tarnautojams. Taip pat svarstomi siūlymai valstybės tarnautojų pareiginę algą susieti su vidutiniu mėnesiniu darbo užmokesčiu ar kitu rodikliu, kurio kitimas priklausytų ne nuo subjektyvių aplinkybių, o nuo tam tikrų ekonominių pokyčių, t.y. valstybės ekonominės socialinės pažangos rodiklių.
Policijos struktūra nėra nauja, tačiau visų problemų sprendimas vis dar modeliuojamas į ateitį. Kada tai taps dabartimi?
- Aš taip nesakyčiau ir nesutinku, kad mes tik viską modeliuojame į ateitį. Modeliuojame tuos nuveiktinus darbus, kad pasiektume geresnių rezultatų. Deja, tenka pripažinti, kad tai, kas buvo daroma iki šiol, norimų rezultatų dar nedavė. Turime kažką tobulinti, bet jokiu būdu negalima nurašyti viso šešiolikos metų policijos veiklos laikotarpio, sakyti, kad nieko nepadaryta, kad žmonės visiškai nepasitiki policija. Turime identifikuoti trūkumus, kad išvengtume tos dažnos gyvenimiškos taisyklės: „Norėjome geriau, o išėjo kaip visada...“
Stabdys gerinant policijos ir viešojo saugumo sistemą yra valstybės tarnybos reglamentavimas apskritai, nes statutinėje valstybės tarnyboje, kuriai priskiriama ir policija, dirba per 25 tūkst. žmonių, o tai daugiau nei trečdalis visų valstybės tarnautojų. Kai statutiniai tarnautojai darbo užmokesčio požiūriu yra patekę į menkiausiai apmokamų kategorijų sąrašą, kai nuo 2000 metų nėra keičiamas jų pareiginės algos dydis, kai priedai jau irgi yra pasiekę maksimaliai leistinas viršutines ribas, suprantama, kad šiandien reikia sprendimų. Taip, jie orientuoti į ateitį, kad ištaisytume klaidas, kurias padarė politinė valdžia įšaldydama pareiginės algos didėjimą.
Todėl ministerija ir siūlo pareigūnų algas sieti su objektyviais rodikliais, kuriuos skelbia Statistikos departamentas, o ne su subjektyviais ir nuolat kintančiais politiniais sprendimais ar rinkimų situacijomis. Tai būtų teisingiausias būdas žiūrint į ateitį. Dabar diskutuojame dėl euro įvedimo, galimybių paleisti, o vėliau sumažinti infliacijos šuolį, kuris sieks 5 ar net daugiau procentų.
O valstybės tarnautojams net nežadama kompensuoti būsimo vartojimo kainų indekso pokyčių. Tai reiškia, kad jų realiosios pajamos kaip mažėjo iki šiol, taip mažės ir toliau. Manęs tai netenkina, nes tai labiausiai ir skaudžiausiai palies statutinius valstybės tarnautojus, eilinius ir vidurinės grandies policijos pareigūnus, kurie ir turi garantuoti visuomenės saugumą, į kuriuos visuomenė deda daugiausia vilčių.
Žinoma, viltys siejamos ir su pareigūnų kvalifikacija, tačiau šiuo metu Lietuva jau nebeturi savarankiškos aukštosios mokyklos, kuri rengtų pareigūnus. Tai daro Mykolo Romerio universitetas. Tad diskutuojame, ar nereikėtų grąžinti aukštojo mokslo įstaigos, kuri rengtų statutinius pareigūnus, į VRM sistemą, kaip yra daugelyje pasaulio valstybių. O sudėtingiausias klausimas – optimizuoti policijos įstaigų sistemą ir sutvarkyti vadybą, nes nuo valdymo kokybės priklauso, kaip organizuojamas darbas, kaip naudojami esami finansiniai ištekliai.
- Eurokomisaras Joaquinas Almunia pareiškė, kad vienas būdų infliacijai valdyti – įšaldyti valstybės tarnautojų atlyginimus. Ar tai nesutrukdys jūsų norams kelti algas mažiausiai uždirbantiems?
- Tie atlyginimai ir šiaip yra įšaldyti. Jau dabar viešasis sektorius nebeatlaiko konkurencijos prieš privatų. Įgiję kvalifikaciją, už valstybės pinigus buvę stažuotėse patys geriausi tarnautojai nuolat išeina į privatų sektorių. Tai jau kelia rimtą nerimą.
Nesu finansininkas, bet, mano supratimu, jei dėl to paties euro paleisime infliaciją, o paliksime įšaldytus atlyginimus, pažeisime žmonių teisėtus lūkesčius. Ką tai reikštų, jei valstybės vidaus produktas didėja, ekonomika kol kas auga, o realiosios pajamos mažėja? Manau, kad tokius dalykus žmonėms būtų labai sunku paaiškinti.
Reikia rimtai kalbėti apie prioritetus, pasirinkti tinkamus terminus eurui įvesti, nes yra gana skirtingų nuomonių ir vertinimų – nuo 2009 iki 2013 metų. Apsisprendus būtų galima kalbėti ir apie kitus dalykus, kurie nepažeistų teisėtų žmonių lūkesčių. Įstatymai ir jų santykis su Konstitucija turi atitikti konstitucinį teisėtų lūkesčių principą kaip sudedamąją teisinės valstybės principo dalį.
Tad manau, kad Joaquinas Almunia neturėjo galvoje, kad atlyginimus turime įšaldyti tuoj pat, vargu ar turėjo mintyse ir tai, kad eurą įsivesime jau kitąmet. Tad tikiuosi, kad tinkamas balansas bus rastas. Atlyginimų įšaldymas, kuris bus labai skausmingas, galimas likus metams iki euro įvedimo.
- Jūsų patarėjas Virgilijus Bulovas yra sakęs, kad Lietuvai įstojus į ES bus nuolat linksniuojami trys pagrindiniai klausimai – Ignalina, euras ir... Šengenas. Į šią erdvę, kurioje ES piliečiams sienas būtų galima kirsti be asmens dokumentų patikrinimo, turėjome įsilieti 2007 m. Dabar šis projektas atidedamas net iki 2009 m., nes esą vėluojama paleisti antrosios kartos informacinę sistemą. Tačiau skeptikai vis kalba apie politinį sprendimą, prisimenama ir naująsias nares žeminusi vadinamoji „dviejų greičių ES“ kategorija. Ką manote jūs?
- Kuo greičiau įsilieti į Šengeno erdvę yra ir valstybės, ir Vidaus reikalų ministerijos prioritetas. Šią problemą mėginama pateikti supaprastintai – esą atidėjus priėmimą įvyks tragedija. Neparengta informacinė sistema, kuri sąlygos Šengeno erdvės plėtros atidėjimą, nesukels mums džiaugsmo. Nors ir darysime viską, kad to būtų galima išvengti, tai nepriklausys nuo Lietuvos valstybės pastangų. Lietuva bus pasirengusi, visos sutartys jau yra pasirašytos, lėšų įsipareigojimams įgyvendinti, tikiuosi, taip pat užteks.
Vertinant ne supaprastintai, o iš esmės, reikia pasakyti, kad Šengeno priemonė yra visa apimanti. Jos tikslas – garantuoti ES išorinių sienų apsaugos kontrolę ir atitinkamai sutvarkyti keitimosi informacija sistemą, kartu atverti vidaus sienas netrukdomam ES piliečių judėjimui. Anksčiau ar vėliau Lietuva tikrai taps Šengeno nare. Tai numatyta ir stojimo sutartyje.
Klausimas tik toks – kiek bus pavėluota? Bet ir vėluodami panaudojome dideles lėšas, gavome labai daug techninių priemonių, pastatėme naujus pasienio kontrolės punktus, modernizuojame savo oro uostus. Tam ES skyrė per pusę milijardo litų. Jau iki realaus stojimo į Šengeno zoną tai labai padidino mūsų šalies ir jos piliečių saugumą. Tad nereikėtų visko suvesti tik į galutinį tikslą.
Yra nuo mūsų nepriklausančių priežasčių – kol tam dar nėra pasirengusios kitos šalys, svarstomi kiti galimi techniniai variantai. Pavyzdžiui, Portugalija siūlo modernizuoti esamą Šengeno informacinę sistemą ir leisti laiku įsitraukti ir naujosioms valstybėms narėms. Ir taip išvengti politinių sprendimų bei vertinimų.