Į Lietuvą grįžo dėl vaikų ateities
Į Aukštaitiją su dviem vaikais grįžusi moteris šypsosi ir tikina, kad nė kiek nepasiilgsta šurmuliuojančio Londono. Ir Biržų bent jau artimiausiu metu neketina keisti į jokį kitą miestą. Ramybė – vienas iš dalykų, kurio neturėjo Londonas, o Biržuose – apstu.
Tačiau po 14 metų lagaminus moteris susikrovė ne dėl savo norų, o dėl vaikų ateities. Šeimoje auga dvi dukros: vienai ketveri, o kitai – septyneri. Vyresnėlė į mokyklą pradėjo eiti dar Anglijoje, tačiau tėvų nedžiugino nei krūvis, nei vaikų užimtumas, tad jie nusprendė vaikus ugdyti Lietuvoje.
Skirtumų tarp Anglijos ir Lietuvos Jūratė mato ir daugiau: jų pastebi ir žmonėse, ir parduotuvių lentynose. Ten nepavyko rasti bulvių, iš kurių pavyktų išsivirti tikrų lietuviškų cepelinų, o užėjus į lietuviškų prekių parduotuvę akys raibdavo nuo kainų. Lietuviškų prekių parduotuvėse Jūratė būdavo reta viešnia, lietuviško skonio mieliau ieškodavo lenkiškose krautuvėlėse.
O kaip Jūratė vertina Londone įgytą patirtį? Moteris pasakoja, kad nė nedvejodama kartotų šį, keturiolika metų trukusį anglišką nuotykį. O ką ji patartų tiems, kurie svarsto – važiuoti ar ne? „Kiekvieno teisė rinktis. Jei su vaikais – siūlyčiau pažvelgti į vaiko pusę. Jei vaikas šneka angliškai – taip, bet jei ne – jam bus trauma, kad reikės eiti į mokyklą, ten visi vaikai kalbės angliškai, o jis nemoka. Reikia pažvelgti ne tik į save. Nors, žinoma, jei esi vos baigęs dvyliktą klasę ir nori pamatyti pasaulį, durys atviros – prašom.“
Jau nesuskaičiuoja, kiek skirtingų darbų teko dirbti
Pirmą kartą į Londoną Jūratė išvyko dar studijuodama, pasinaudojusi mainų programa. Pasibaigus programai J. Vanagienė pusmečiui grįžo į Lietuvą, tačiau susitvarkė dokumentus, kad mokslus galėtų tęsti Lutono universitete ir vėl išvyko. Tąkart ji svajojo apie studijas, karjerą ir perspektyvas.
Lietuvoje Jūratė baigė kolegiją, tad Anglija pirmiausia viliojo galimybe įgyti universitetinį bakalauro laipsnį.
„Mano specializacija – anglų kalba, tad man norėjosi ir daugiau žinių, norėjau pasitobulinti, – kalbėjo Jūratė ir pridūrė. – Bet išvažiavusi dar ir kitokią specialybę baigiau – Verslo administravimą.“
Baigusi studijas Jūratė pradėjo darbų paiešką ir dabar, bendraudama su DELFI, juokiasi, kad nebeįmanoma suskaičiuoti visko, ką jai teko išbandyti. Vadovės ar administratorės pareigos viešbutyje, kazino – tai tik dalis darbų, kuriuos Jūratei teko išbandyti.
Jūratė pasakoja, kad jos ir vyro uždarbio užteko ne tik patogiam gyvenimui, bet ir malonumams – kartu su vyru apkeliavo ir Aziją, ir Jungtines Amerikos Valstijas. „Dirbant čia, Lietuvoje, turbūt nebūtų buvę galimybių tiek apkeliauti“, – pasakojo Jūratė.
Grįžimą paspartino angliška švietimo sistema
Dėl studijų į Angliją išvykusi Jūratė netrukus sukūrė šeimą. Jos išrinktasis – taip pat lietuvis, todėl planas grįžti jų galvose sukosi jau seniai, tačiau buvo vis atidėliojamas. Tik tada, kai vyresnė dukra pradėjo eiti į anglišką mokyklą, tėvai nusprendė, kad laikas krautis lagaminus ir pasiryžo grįžti.
„Gimus vaikams galvojome, kad dar reikia pabūti, nes mažų vaikų išlaikymas Lietuvoje brangus, bet kai Emilija pradėjo eiti į mokyklą Anglijoje, susimąstėme, kad Lietuvos švietimas – daug geresnis, gydymas geresnis, o ir tėvai šalia – padėtų, todėl ir nusprendėme krautis lagaminus ir grįžti namo“, – pasakojo Jūratė.
Moteris įvardijo, kad krūvis, kurį patyrė į mokyklą pradėjusi eiti jos dukra, buvo itin didelis. „Reikdavo keltis labai anksti, iš namų išeidavome dar prieš aštuonias, o pasiimdavau ją tik pusę keturių. Įsivaizduokite, keturių metų vaikas turėdavo užsiėmimus visą dieną. Ji grįždavo tiesiog išsekusi, labai pavargusi, – pasakojo mama. – Nesakau, kad ten švietimo sistema yra labai prasta, bet Lietuvoje tikrai geresnė.“
Jūratė pasakoja, kad keturmetė mokėsi piešdama ir žaisdama, o čia, Lietuvoje, vaikai, atėję mokytis, pirmiausia susipažįsta su raidėmis ir skaičiais.
„Ten kiekvieną penktadienį užduodavo namų darbų: tai nupiešti ką nors, tai kokią raidę rašyti. Žinoma, ketverių metų vaikui reikalavimai yra tinkami, tačiau tas krūvis... Ji pati nenorėdavo ten eiti“, – teigė mama.
Beje, Jūratės dukra turėjo, ką palyginti – kelias vasaras ji lankė lietuvišką darželį čia, Lietuvoje, Biržuose. Čia, anot mamos, mergaitė buvo kur kas laimingesnė.
Švietimo sistemos skirtumų yra ir daugiau – Anglijoje vaiką visomis reikmėmis aprūpina valstybė, o Lietuvoje viskuo reikia pasirūpinti tėvams. „Ten reikėjo tik uniformą pirkti, o Lietuvoje visko reikia daug. Gavome sąrašą: sąsiuviniai, guašas, flomasteriai, kuprinė... Užsisakėme uniformą su mokyklos emblema“, – vardijo Jūratė.
Britai – visiškai kitokie nei lietuviai
14 metų Anglijoje pragyvenusi Jūratė ten susirado draugų, tarp kurių – ir britai. „Britai draugiški, nors, žinoma, ne visi. Yra tokių, kurie nemėgsta kitataučių, tie ir balsavo už Breksitą, bet dauguma linkę susipažinti, jiems kaip tik įdomu kitos kultūros, – šyptelėjo Jūratė ir įvardijo, kad britai linkę bendrauti su lietuviais. – Gal mažiau su lenkais ar su rumunais, bet su lietuviais bendrauja. Sako: o, normalūs žmonės.“
O ar labai skiriasi britiška ir lietuviška kultūra? „Kaip diena ir naktis“, – teigia pašnekovė.
„Ten net Motinos diena švenčiama kovo pabaigoje, pas mus – pirmąjį gegužės sekmadienį. Jie šventes švenčia visiškai skirtingai, nors, aišku, didžiausia jų šventė – Kalėdos. Net nežinau, kiek pinigų jie išleidžia dovanoms, kai kurie ruoštis pradeda jau nuo rugsėjo. Svarbu ir kalakuto kepimas, – pasakojo Jūratė. – Šiaip jie labai patriotiški, švenčia visas savo šventes. Gal net labiau patriotiškai nei mes Lietuvoje.“
Būtent šventinis kalakutas tapo ir Jūratės šeimos tradicija. „Mama kartais juokiasi, kad dar reikia gerai paieškot to kalakuto“, – nusijuokė moteris ir pridūrė, kad kalakutą būtina patiekti su gravy (angliškas mėsos padažas – DELFI).
Nepraleidžia progos apsipirkti Anglijoje ir stebisi lietuviškomis kainomis
Jau metus Jūratė savo namais vadina Biržus, tačiau nors ir persikraustė – vis dar dirba Londone. „Darbas suteikė tokią galimybę dirbti nuotoliniu būdu, todėl ir likau dirbti, – pasakojo Jūratė. – Bandžiau ir čia ieškoti darbo, bet man šiuo metu reikalingas lankstesnis darbo grafikas. Ne visada ir galėčiau taip nuo 8 iki 17 val. dirbti, nes reikia vaikus pasiimti, nuvežti.“
Po didmiesčio triukšmo į ramius Biržus grįžusi Jūratė sako kaip tik pasiilgusi tos ramybės, kuri ją dabar supa. „Po keturiolikos metų Londone jau norėjosi ramybės, – juokėsi Jūratė. – Biržai – mano gimtasis miestas, todėl ir grįžome čia.“
Tiesa, ji neslepia, kad buvo planų apsistoti ir kitame Lietuvos mieste, tačiau taip susidėliojo aplinkybės ir pasitaikė proga būtent Biržuose susikurti savo šeimos namus.
Jūratė prasitarė, kad net ir dabar, kai Londone ji tapo tik viešnia, stengiasi nepraleisti progos užsukti į angliškas parduotuves. „Man taip pigiau, nei pirkti čia, Lietuvoje. Ir kokybė čia nėra gera. Pirkau mergaitėms tampres, bet po kelių dienų jau atsirado skylės, – pasakojo Jūratė. – o ten, nuėjus į „H&M“ ar „Primark“ galima nusipirkti daug kokybiškesnius drabužius. Ir kainos tikrai nėra didelės.“
O ar maisto kainos nestebina? „Brangu. Iš tikrųjų brangu, – nė nedvejojusi atsakė Jūratė. – Net ir su Londono kainomis lyginant yra brangu.“
Anglijoje išsiugdė kitokį gyvenimo būdą
Kiauliena, cepelinai ar bulvių plokštainis – reti svečiai ant Jūratės šeimos stalo. Moteris pasakoja, kad Anglijoje išmoko skaityti etiketes ir rinktis sveikesnį maistą. Beje, etiketes skaityti mokėsi ne tik dėl to, kad rūpėjo kaina, kur kas labiau rūpėjo sudėtis.
„Žiūriu, kiek cukraus, kiek kalorijų. Propaguojame sveiką gyvenseną. Ir pati sportuoju, ir mano vyras sportuoja, ir vaikai stengiasi. Dėl to cepelinus ar bulvių plokštainį su gausiu riebiu padažu valgome labai retai“, – vardijo Jūratė.
Vis dėlto gyvendama Anglijoje Jūratė bandė gaminti cepelinus. „Bet neišėjo. Kažkada bandžiau padaryti cepelinus, bet gavosi košė, – nusijuokė Jūratė. – Jų bulvėse nėra krakmolo. Parduotuvėje bulvės iš karto surūšiuotos: virimui, kepimui, košei, gruzdinimui. Visas išbandėme, bet cepelinai neišėjo.“
Lietuviško maisto pasiilgusi Jūratės šeima užsukdavo ir į lietuviškas krautuvėles Anglijoje, tačiau kur kas dažniau apsipirkdavo lenkiškose. „Lietuviškose labai brangu, o lenkiška produkcija beveik ta pati: kefyras, jogurtas, duona. Viskas tas pats, o kaina dvigubai mažesnė, – vardijo Jūratė. – Nebent būdavo kokia šventė, reikėdavo torto, tada taip – pirkdavome lietuvišką.“