Ekonomistas, socialinių mokslų daktaras Romas Lazutka dėl priimtų sprendimų valdantiesiems pagyrų žarstyti neskuba. Jo teigimu, labiausiai skirtingų išmokų augimą kitąmet pajus dirbantieji, o pažeidžiamiausių grupių – pensininkų ir socialinės piniginės paramos gavėjų – padėtis mažai kuo keisis. Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas, profesorius Boguslavas Gruževskis – ne toks skeptiškas. Anot jo, socialinių išmokų didėjimas iš tiesų prisideda kuriant saugumo jausmą šalyje, tačiau augančios sumos tėra „kosmetinė“ priemonė, kurios tikrai nepakaks.
Stiprioji vieta – ligos ir motinystės išmokos
Kaip DELFI jau rašė, nuo 2020 m. keičiasi minimalių ligos, motinystės, tėvystės, vaiko priežiūros, nedarbo išmokų dydžiai bei paauga maksimali ligos, tėvystės, vaiko priežiūros, nedarbo išmokų riba. Konkrečius dydžius galite rasti ČIA.
„Motinystės ir ligos (išmokos – DELFI) yra gana neblogos pagal tarptautinius standartus. Ir tai, kad motinystės išmokos paskui pereina į vaiko priežiūros išmokas, kurios mokamos net dvejus metus, antrais metais netgi dirbant, yra palyginus dosnu. Kitose šalyse to nėra“, – Lietuvos socialinės apsaugos sistemos privalumus įžvelgia R. Lazutka.
Jo teigimu, kitais metais laukiantys pokyčiai taip pat bus reikšmingesni tiems, kurie uždirba daugiau, nes auga maksimalios išmokos. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, tokiems asmenims susirgus jų gaunama išmoka iš „Sodros“ kiek mažiau skirsis nuo įprastai gaunamo atlyginimo.
Nors kartu auga ir skirtingų išmokų „grindys“, R. Lazutka įsitikinęs, kad mažiausias pajamas gaunančių asmenų gyvenimo tai apčiuopiamai nepagerins.
„Kažkokio didelio poveikio neturės, nes viskas kyla – auga ir minimali, ir vidutinė alga, ir jeigu tų išmokų „lubų“ ir „grindų“ nepriderintų, jos tiesiog atsiliktų. Tiems, kurie uždirba daugiau, tos „lubos“ yra reikšmingos, nes jie (išmokų – DELFI) gauna mažiau, negu uždirba. O tiems, kurie labai mažai uždirba, išmokos labai menkos, nes jie skursta net ir jas gaudami“, – teigia pašnekovas.
Profesoriaus manymu, padėtis matomai pagerėtų tuo atveju, jei Lietuvoje ir toliau laikytųsi kylančių algų tendencija, mat išmokų sistema yra susieta su darbo užmokesčiu: „Mes žinome tokius dažnai kartojamus dalykus, kad mūsų algos keletą metų augo tikrai gana sparčiai. Jeigu tai užsitęstų, padėtis tikrai pagerėtų. Bet iki šiol tos algos buvo nepagrįstai mažos pagal mūsų ekonomikos išsivystymo lygį.“
Finansų ministerija prognozuoja, kad vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio pokytis kitais metais sieks 7,4 proc.
Achilo kulnas – pensijos ir išmokos skurstantiems
Nuo sausio gyventojai taip pat gaus didesnes tiek senatvės, tiek ir netekto darbingumo (neįgalumo), tiek ir šalpos pensijas. Didės ir priemokos mažiausių pensijų gavėjams. Kaip konkrečiai keisis šių išmokų dydžiai, galite pažiūrėti ČIA.
Pasak R. Lazutkos, būtent pensijos ir piniginės išmokos nepasiturintiems – silpniausia ir labiausiai apleista Lietuvos socialinės apsaugos sistemos vieta. Tai, primena jis, rodo ir skurdo rodikliai – pensininkų padėtis viena prasčiausių. Žemiau absoliutaus skurdo ribos (245 eurai vienam asmeniui) praėjusiais metais buvo 312 tūkst. lietuvių, iš jų 13,1 proc. – pensininkai. Dar prasčiau pensininkų padėtis atrodo žiūrint į skurdo rizikos ribą (345 eurai vienam asmeniui), žemiau kurios pernai buvo net 41,7 proc. pensininkų.
„Sakyčiau, silpna vieta yra pensijos ir išmokos skurstantiems, jos yra susietos su valstybės remiamomis pajamomis. Kaip tik nuo šių metų jos irgi padidinamos labai nežymiai – nuo 122 iki 125 eurų. Vadinasi, tai yra 2,5 proc., tiek, kiek infliacija. Algos didėja 8 proc., minimali alga daugiau keliama, netgi pensijos ir kitos su algomis susietos išmokos auga – viskas auga daug sparčiau. Šitiems žmonėms tos valstybės remiamos pajamos didėja tik trimis eurais, tai tikrai yra labai mažai. Nepateisinamai.
Išmokos labai mažos, beje, apie jų gavėjus žmonių nuostatos blogos. Jie niekinamai vadinami „pašalpiniais“, skursta, jų pajamos labai mažos ir dėl tokios visuomenėje sukurtos atmosferos politikai, matyt, nedrįsta jų didinti. Arba ir dauguma pačių politikų įsitikinę, kad tai yra žmonės, kurie patys nesistengia. Bet tai labai neteisingas požiūris. Tarp jų yra visokių žmonių – ir neįgalių dirbti, ir vienišų motinų su krūva vaikų, arba, tarkime, šeimoje ne visi dirbantys ir pajamos yra labai mažos. Ši vieta tikrai apleista“, – kritikos negaili R. Lazutka.
Vis dėlto socialinių mokslų daktaras, prof. B. Gruževskis laikosi kitokios pozicijos. Jo teigimu, socialinės piniginės paramos sistema turi veikti taip, kad būtų išlaikomos paskatos dirbti. Prie to, įsitikinęs jis, prisidės ir sąlygų dirbantiesiems gerinimas.
„Dar 2017 m. mes įgyvendinome nemažai priemonių, kurios orientuotos į spartesnį žmonių skatinimą grįžti į darbo rinką. Dabar daugiau skatinami tie, kurie dirba, kad laikinai nedirbantieji vėl grįžtų. O tiems, kurie buvo socialinės paramos gavėjai, įsidarbinus parama irgi išsaugoma ilgesnį laiką. Jie dirba, gauna atlyginimą ir kurį laiką dar gauna socialinės paramos likučius. Viskas padaryta taip, kad žmonėms vien iš paramos gyventi neapsimokėtų“, – kalba B. Gruževskis.
Pašnekovas priduria, kad tais asmenimis, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių grįžti į darbo rinką nebegali, turėtų pasirūpinti savivaldybės, mat tam specialiai gauna lėšų iš valstybės biudžeto. Deja, atkreipė dėmesį R. Lazutka, miestai tokias lėšas dažniausiai taupo ir vėliau panaudoja kitoms reikmėms.
Pasirinko skandinavišką modelį ir kosmetines priemones
Nors R. Lazutka besikeičiančius išmokų dydžius vertina kritiškai, B. Gruževskis įsitikinęs, kad ši Vyriausybė į kovą su skurdu įsitraukė pakankamai aktyviai, o didėjančios išmokos prisidės prie socialinio saugumo kūrimo.
„Ši Vyriausybė gal ne per visą laikotarpį, nes labai sunku lyginti, bet per pastaruosius 10–15 metų padarė daugiausia, siekdama mažinti skurdą, nelygybę ir siekdama labiau perskirstyti tą augančią gerovę silpnesnių arba mažiau pasiturinčių gyventojų sluoksniui. Tai – neginčijama tiesa.
Galima sakyti, kad einama tinkama kryptimi. Aš kalbu ir apie mokesčių reformos atnaujinimą, patobulinimą, nors, aišku, viskas per vėlai padaryta. Visa tai sudaro pagrindą teigti, kad tie pokyčiai atitinka klasikinį skandinavišką modelį, kai valstybė šiek tiek daugiau perskirsto ir imasi didesnės atsakomybės už tam tikras socialines išlaidas, socialinės sferos saugumą“, – sako sociologas.
Vis dėlto, pastebi jis, nors kryptis ir pasirinkta tinkamai, tačiau priemonės – „kosmetinės“, orientuotos tik į pinigus, o ne į paslaugas.
„Aišku, galime sakyti, kad ekonominė sistema nėra pakankamai finansiškai pajėgi užtikrinti aukštesnio paslaugų lygio. Bet aš galiu pasakyti, kad tai – netiesa. Pavyzdžiui, tas pats pajamų, nekilnojamojo turto apmokestinimo, kitų formų progresyvumas tikrai galėtų būti žymiai aukštesnis, orientuotas į šitą skandinavišką modelį. Kur ta „kosmetika“ pasireiškia? Tai nėra tikra intervencija, lyg einama ta kryptimi, bet paskelbiame progresyvumą ir patvirtiname „Sodros“ „lubas“ – vienas prieštarauja kitam.
Įgyvendinimas šlubuoja. Ir dar labiau, mano manymu, šlubuoja suvokimas, kad tas perskirstymas – jau ne XXI a. sprendimas. Tai dar XX a. Norėdami labiausiai padėti mažiau pasiturintiems, pirmiausia turime investuoti į paslaugas. Kad žmogaus pensija 15–20 eurų didesnė, aišku, gerai, bet tai nesumažina jo vienišumo jausmo, tai nepadidina jo prieigos prie gydymo paslaugų, nepadidina jo aktyvumo ir pasitikėjimo savimi. Vienišumas, bendravimo trūkumas, vaikų iš mažiau pasiturinčių šeimų atsilikimas – visa tai lieka, nors formaliai pajamų dydis auga“, – problemas vardijo B. Gruževskis.
Kaip vieną tokių kitose Europos valstybėse paplitusių paslaugų R. Lazutka įvardija vaistų kompensavimo sistemą: „Sveikatos apsaugos srityje mes santykinai stipriai išsiskiriame tuo, kad daug iš savo kišenės išleidžiame vaistams. Kitose šalyse vaistų kompensavimas daug labiau paplitęs ir tada žmonėms nereikia mokėti iš savo kišenės. Tai ypač svarbu tiems, kurie vartoja daug vaistų, serga lėtinėmis ligomis.“ Profesorius pastebi, kad Lietuvoje daug vaistų nekompensuojama, o ir tie, kurie patenka į kompensuojamųjų sąrašus, finansuojami tik iš dalies.
Pasigenda pagalbos viduriniajai klasei
Nuo 2020 m. vėl keisis ir vaiko pinigų dydis, kitąmet ši išmoka padidės 10 eurų (nuo 50 iki 60), o neįgaliems, gausioms ir nepasiturinčioms šeimoms papildoma išmoka didės 20 eurų (nuo 20 iki 40). Tam ateinančių metų biudžete papildomai skirta 40 mln. eurų.
B. Gruževskio teigimu, visoms šeimoms, nepriklausomai nuo jų pajamų, didinti šią išmoką buvo neracionalus sprendimas.
„Tai tikrai buvo neefektyvus žingsnis. Mes tada išleidžiame daugiau pinigų, kyla biudžeto problemų. (...) Padidinus išmokas visiems vaikams negautas geras efektas, nes šeimoms, kurių pajamos yra apie 1000 eurų ir daugiau, tie 10–20 eurų nieko nekeičia. O žmonėms, kurių pajamos yra 400–500 eurų, didesnės išmokos būtų žymiai rimtesnė pagalba“, – pabrėžė profesorius.
Jo teigimu, vietoj keliasdešimt eurų viduriniosios klasės šeimoms taip pat daug labiau praverstų pagalba paslaugomis: „Ta išmoka netiesiogiai tarnauja vaikui. Dažnai tai yra geresnis megztinukas, gal maistas vieną kitą vakarą geresnis, bet mums reikia ugdymo paslaugų, mums reikia vaiko lavinimo paslaugų, laisvalaikio paslaugų. Čia tikrai būtų naudinga ir tos viduriniosios klasės vaikams, nes tiems tėvams pirmiausiai reikia, kad vaikai augtų, o ne kad būtų pamaitinti ir aprengti, jiems to užtenka, jie tai užtikrina patys.“
Savo ruožtu R. Lazutka priminė, kad Lietuva socialinei apsaugai, palyginus su ES vidurkiu, skiria vis dar kone dvigubai mažiau lėšų, tad ir socialinė apsauga – kukli.
Lietuva socialinei apsaugai 2017 metais skyrė 15 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), o Europos Sąjungos (ES) vidurkis siekė 27,9 proc. 2019 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai Lietuvos biudžete buvo numatyta 3 141 457 000 eurų, ateinančiais metais šie asignavimai bus nežymiai didesni – 3 540 606 000 eurų.