Deja, toks požiūris labai klaidingas. Oligarchija jau yra Lietuvos gyvenimo dalis, todėl, saugant demokratinės valstybės pamatus, būtina stebėti su ja susijusius politikos, teisėtvarkos ir žiniasklaidos procesus, nes priešingu atveju po artėjančių Seimo rinkimų Lietuvą valdys prooligarchinė vyriausybė. Gelbės tik tai, kad Lietuvoje, kitaip nei Latvijoje, įtakingų verslininkų, kuriuos galima pavadinti oligarchais, yra kelis kartus daugiau, todėl konkurencija tarp jų apsunkina galimybes sėkmingai ir tyliai pasidalyti įtaką bei pinigus.
Tačiau, pavykus suderinti trijų ar keturių lietuviškų oligarchų interesus, gali atsirasti jėga, kuri nulems esminius sprendimus. Tokiais vienijančiais tikslais gali tapti noras pasidalyti 2014–2020 m. Europos Sąjungos (ES) skiriamus milijardus arba atidirbti „motulei“ Rusijai, sabotuojant naujos lietuviškos atominės elektrinės ar suskystintųjų dujų terminalo statybas.
Pašnekovas taip pat informavo apie savo viziją: po 10¬–15 metų technologijos atpigs, visi augins biomasę ir iš jo gamins elektrą. Su tokia gražia vizija R. Karbauskis visiškai atitinka jau pradėtos braižyti naujosios daugumos kriterijus – kaip nors šlykščiai pakalbėti prieš lietuvišką atominę elektrinę ir projektuoti savo asmeninio „žvakių fabrikėlio“ viziją.
Manantiesiems, kad R. Karbauskis kalba nuoširdžiai ir tiesiog mėgsta žaliąją energetiką, vertėtų pasidomėti, kodėl šis įtakingas politikas, kurio valdomų įmonių metinė apyvarta viršija milijardą litų, visiškai nesijaudina dėl fakto, kad Lietuvoje šildymui daugiausia naudojamos rusiškos dujos, o ne R. Karbauskio koncerno šiaudai ar kitokia biomasė. O juk vienu metu iš biomasės gaminti elektrą ir šilumą daug efektyviau ir pelningiau.
Kodėl galimybė sustabdžius Visagino atominės elektrinės statybą po 15 metų iš biomasės gaminti elektrą R. Karbauskiui rūpi, o galimybė jau šiandien, sumažinus „Gazprom“ apetitą, iš biomasės gaminti ir šilumą, ir elektrą – ne? Jei neturite logiško atsakymo, tai reiškia, kad šis puikus verslininkas grupinei oligarchijai tiks.
Tai, kad Garbaravičių šeimos įtaka neabejotinai augs, rodo faktas, jog pagrindinio jų šeimos pajamų šaltinio – prekybos rusiška elektra – pelningumas išaugo du kartus (2009 m. UAB „INTER RAO Lietuva“ grynasis pelnas siekė 14 mln. litų, 2010 m. – 60,7 mln. litų). Taigi apibendrinant galima teigti, kad ši „dešiniųjų“ šeimyna taip pat atitinka naujos koalicijos apibrėžtį – už draugystę su Rytų kaimynais ir už šeimos verslą.
Siekdamas šio tikslo, Druskininkuose suorganizavo konferenciją „Mažųjų branduolinių reaktorių ir atsinaujinančios energetikos perspektyvos Baltijos šalyse“, kurioje skambėjo giriamieji žodžiai mažiesiems branduoliniams reaktoriams, o ore tvyrojo klausimas – kam statyti didelius, kai galima statyti daug mažiukų. Taip elegantiškai išreikšdamas savo rūpinimąsi galbūt klaidingai pasirinktu keliu, Pramonininkų konfederacijos prezidentas pademonstravo savo potencialą dalyvauti formuojant naują technologiškai modernesnę valdančiąją daugumą.
Bent kol kas tokia strategija pasiteisindavo, nes tradiciškai partijų, formuojančių daugumą, yra daugiau nei nuomonę formuojančių televizijų. Per visą šio verslininko veiklos istoriją jis vienintelį kartą užėmė aiškią viešą poziciją – nepritarė „Leo LT“ projektui, tačiau kokia jo pozicija dabartinio lietuviškos atominės elektrinės projekto atžvilgiu, žino tik „tamsi naktis“...
Nerijus Numavičius neturi televizijos, partijos ir net konfederacijos, tačiau jam skiriame šeštą vietą, nes jis savo veikla pademonstravo, kad tokį resursų stygių galima kompensuoti kooperuojantis. N. Numavičius – puikus šiuolaikinės oligarchijos pavyzdys, derinantis vizijas, polėkį ir puikų gebėjimą sukauptą įtaką paversti pinigais. Prieš daug metų N. Numavičius su bendražygių komanda prarijo pirmą kąsnį, kuris prisimenamas kaip cukraus fabrikų privatizavimo ir perpardavimo istorija.
Šios istorijos rezultatas – daug daugiau milijonų, nei už akcijas gavo valstybė. Po šios istorijos kelerius metus buvo tyliai virškinamas uždirbtas pelnas, o tada išdygo pirmasis „Akropolis“. Šio objekto šlovės šešėlyje vyko procesas, apie kurį visuomenė sužinojo tik post factum.
Pasirodo, yra teisinė galimybė įdarbinti neįgaliuosius ne tam, kad būtum socialiai atsakingas, o tam, kad per įmonę, kurioje dirba tam tikras procentas neįgaliųjų, „pervarius“ apyvartą būtų galima tikėtis mokesčių lengvatų. Tarkim, susigrąžinti 70 ar daugiau milijonų litų sumokėtų mokesčių. Aišku, kilo skandalas ir tie pinigai atsidūrė labdaros fonde, kuris visa savo veikla turėjo demonstruoti N. Numavičiaus nekaltumą. Bet praėjo dar penkeri metai ir gimė „Leo LT“. Projektas, kuris derino Lietuvai svarbų tikslą pastatyti naują atominę elektrinę ir galimybę padvigubinti N. Numavičiaus kapitalą.
Kadangi tikinčių, jog „Leo LT“ pastatys naują atominę elektrinę, buvo gerokai mažiau nei besijaudinančiųjų, kad šiam oligarchui gali pavykti užsidirbti dar porą milijardų litų, „Leo LT“ žlugo. Dabar „pitonas“ investuoja Lietuvoje, Lenkijoje, ilsisi ir laukia. N. Numavičiaus pavyzdys demonstruoja vieną esminį faktą – norint būti oligarchu, nebūtina valdyti žiniasklaidos ar įkurti nuosavos partijos. Kartais sėkmingai oligarchijai užtenka, kaip kokiam Robinui Hudui, suburti bendraminčių politikų ir žiniasklaidos atstovų būrelį, nupilti valstybiniuose miškuose besiilsinti liūtą ir pasidalyti grobį.
Net šiandien, kai su A. Janukoniu siejama „Vilniaus energija“, daugelį vilniečių ji nervina dažnai sunkiai suprantamomis sąskaitomis už šildymą ir noru pratęsti Vilniaus šilumos ūkio nuomos terminą. Taip pat siūloma modernizuoti Vilniaus šilumos ūkį ir vietoj rusiškų dujų pradėti deginti pigesnį lietuvišką biokurą, nes tai atpigintų šildymą ir sukurtų kelis tūkstančius naujų darbo vietų. Nors toks perėjimas labai svarbus, susidaro įspūdis, kad šiuo metu A. Janukonis vis dar renkasi: ar pratęsti sutartį ir modernizuoti šilumos ūkį, ar tik pratęsti sutartį ir palikti „Gazprom“ su jo dujomis ramybėje.
Paskutinėje dešimtuko vietoje – ne konkretus žmogus, o žiniasklaidos grupė, kurios atsiradimas ir augimas neatsiejamas nuo politinių paskalų. Jau 2007 m. portale delfi.lt buvo paskelbtas straipsnis „Už naujųjų balsas.lt akcininkų – Darbo partijos ausys“, tačiau pavadinime nebuvo klaustuko. Kadangi mūsų redakcijoje nėra nė vieno ausų specialisto, mums sunku pasakyti, kuo, pavyzdžiui, skiriasi Darbo partijos, liberaldemokratų ar konservatorių ausys, tačiau teigti, kad į verslo grupę, šiuo metu besivadinančią epasas.lt, investuota tikrai labai daug pinigų, galime.
Įdomu tai, kad nors realus D. Kreivio turtas yra daug mažesnis, niekam tai nebuvo įdomu. Taigi akivaizdu, kad informaciniai ginklai rinkimams jau paruošti, o koviniai manevrai kodiniu pavadinimu „nukirskime gudrutį“, tai yra D. Kreivį, pavyko. Todėl, žvelgiant į artėjančius Seimo rinkimus, jau dabar galima prognozuoti, kad, „Aurorai“ iššovus pirmąją salvę, D. Kreivio istorija pasikartos, tačiau šį sykį ji bus nukreipta prieš visą Vyriausybę. Tai neišvengiama, tačiau kodėl ir kas iššaus pirmąją salvę bei kurių oligarchų kontroliuojamos žiniasklaidos priemonės pakils į Gedimino pr. 11 šturmą, galima tik spėlioti.
Vietoj išvados
Stambusis Lietuvos kapitalas, ypač susijęs su Rusija, vis drąsiau investuoja į žiniasklaidą ir politiką. Šiandien būtent tokios žiniasklaidos priemonės turi didžiausią įtaką Lietuvos visuomenei. Jų skleidžiama neigiama informacija apie Europos Sąjungą, JAV ir Lietuvą sistemingai ruošia rinkėjus protesto balsavimui, dėl kurio Viktoras Uspaskichas ir su juo susijusios partijos po artėjančių Seimo rinkimų galės nulemti būsimos Vyriausybės formavimą. Todėl jei per ateinančius metus prezidentė nepastebės ir neperspės visuomenės apie valdžios dalyboms besirengiančius oligarchus, situacija bus panaši kaip Latvijoje, kurią, prezidento Valdžio Zaltero nuomone, jau valdo oligarchai.