Jautriausia tema

Pačiame pasirengimo rinkimams įkarštyje į rudeniu kvepiantį Birštoną atvykę kraštovaizdžio architektai, apie dvi dešimtis žmonių, nesipiktino ir nesistebėjo, kad miesto valdžia jiems nerado laiko. Prityrusių aplinkotvarkos žinovų atvykimu, jų pastebėjimais ir patarimais džiaugėsi vienintelė savivaldybės atstovė – Ūkio departamento Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausioji specialistė Audronė Daubarienė. Vietos žmonių tvirtinimu, tik jai pradėjus dirbti savivaldybėje (dar nepraėjo nė metų), kurortas pagaliau įgijo tikrą želdynų specialistą. iš visos Lietuvos Beje, Birštonas – antrasis Lietuvoje miestas (po Trakų), spėjęs inventorizuoti savo želdynus.

Buvusi girininkė Teresė Murauskaitė, dabar – pensininkė, sveiko gyvenimo šalininkė ir didelė miesto želdinių gynėja, drauge su A.Daubariene lydėjo kraštovaizdžio architektus po miestą, savivaldybės atstovės pasakojimą vis papildydama savo pastabomis ir replikomis.

Kurortas turi ir daugiau miesto žaliojo rūbo gynėjų. Prieš metus, kai rekonstruojant S.Dariaus ir S.Girėno gatvę bei J.Basanavičiaus aikštę buvo pradėti kirsti seni medžiai, jiems ginti užvirė tikra kova. Surinkta šimtai parašų, rašyti straipsniai į vietos spaudą, susitikta su valdžios atstovais, apie medžių sveikatos būklę pateikta ekspertų nuomonė, reportažą apie kaštonų kirtimą rodė šalies televizija.

Nepaisant aktyvių protestų, miesto valdžia senųjų medžių nepasigailėjo. Rekonstruotoje S.Dariaus ir S.Girėno gatvėje vietoje jų buvo pasodinti miesto sąlygoms tinkamesni – aplinkos neteršiantys, genėjimo beveik nereikalaujantys kaštonai, o istorinėje J.Basanavičiaus gatvėje – keli ąžuoliukai.

Raudonosios aikštės pavojus

Kraštovaizdžio architektų sąjungos pirmininkas Alvydas Žickis Birštono valdžiai linkėjo labiau pasikliauti bendruomenės nuomone, juolab kad šių rekonstruotų erdvių, taip pat ir kai kurių kitų miesto plotų, tvarkymo rezultatas nėra pats geriausias.

S.Dariaus ir S.Girėno gatvėje specialistams šypsenas kėlė medžių sodinimo juostoje įmantria vingiuota linija sudėtos trinkelės. J.Basanavičiaus aikštės vaizdas neskatino ir šypsotis. Raudono betono jūroje (šią aikštę birštoniečiai jau spėjo praminti Raudonąja) įkalinti keli ąžuoliukai iš anksto pasmerkti greitai žūčiai, o J.Basanavičiaus paminklas atrodo neproporcingai mažas. Miesto gyventojų negražiai pravardžiuojama aikštė – be gyvybės. Čia niekas nevyksta, nėra net jaukių vietų pasėdėti.

Pasak kraštovaizdžio architekto kauniečio Regimanto Pilkausko, ši centrinė Birštono aikštė – tipinė dabartinės Lietuvos nelaimė. Pagundos betono jūra paversti miestelio aikštę neišvengė net Šiluva, kurioje minios maldininkų susirenka tik kartą per metus. „Galėjo būti puiki pieva“, – teigė R.Pilkauskas, apgailestaudamas, kad architektai pernelyg pamėgo kietąją dangą.

Svarbiausia – rasti savitą veidą

Išsakydami savo pastabas vienu ar kitu Birštono aplinkotvarkos klausimu, „Želdynų erdvės“ dalyviai nepamiršdavo paminėti pasigėrėjimo, kurį kelia vietos gamta, Nemuno krantinė, nuo piliakalnio atsiveriantis Nemuno kilpų regioninis parkas.

Pro patyrusių specialistų akis nepraslydo ir kitas šio kurorto privalumas – kad gyventojai nuo viešųjų erdvių neužsibarikadavę tvoromis (daugelį metų čia galiojo draudimas tverti tvoras).

Apibendrinant kraštovaizdžio specialistų įspūdžius galima pasakyti taip: pirmasis įspūdis – puikus. Birštone jaučiamas natūralus ryšys su natūralia gamta. Čia nepadaryta nieko, ko negalima būtų pataisyti. Dabar miestui kurortui svarbu rasti (o gal išlaikyti) savitą, tik jam vienam būdingą veidą, branginti savo istoriją, sukurti jaukias ramaus poilsio erdves. Kaip prisimena vyresnieji žmonės, dar ir po Antrojo pasaulinio karo šiame kurorte tryško fontanai, vaikus žavėjo didelės varlės.

Šaltinis
„Valstiečių laikraštis“
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją