Valstybės strategijose atsiranda nauja modernios lietuvybės samprata
Anot Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko Valentino Stundžio, šiandien vienas svarbiausių valstybės uždavinių švietimo srityje, patvirtintų Lietuvių kalbos ugdymo strategijoje, – puoselėti lietuvybę, suvokiant šį iššūkį kaip labai svarbų globalizacijos sąlygomis. Lietuvių kalbos mokėjimas, Lietuvos kultūros ir istorijos išmanymas visuomenėje laikomas visuomenės tautinės ir pilietinės savimonės ir savivertės sąlyga. Todėl mokykla, anot strategijos, turi puoselėti tokią lietuvybę, kuri suteikia viską, ko 21-o amžiaus žmogui reikia, kad jis augtų „laisvas, pasitikintis savimi, kritiškai mąstantis, kūrybingas, atsakingas“.
„Pakankamai akivaizdu, kad uždarumas niekur neveda, nes jis riboja mūsų galimybes. Jei norime konkuruoti ES kontekste ir būti matomi, turime suderinti dvi priešybes – saugoti savo tapatybę ir būti atviriems pasauliui, inovacijoms. Svarbu ir viena, ir kita, nes ir pačios ES prigimtis – įvairovės palaikymas. Todėl turime rodyti savo savitumą pasauliui. Šis iššūkis lietuvius, šios žemės žmones, turėtų vienyti ir jungti, kur jie bebūtų. Kaip tai daryti – yra įvairių būdų: per švietimo sistemos funkcijas, diskusijas viešojoje erdvėje“, - svarstė parlamentaras.
Anot jo, šiuo metu viešojoje erdvėje yra pakankamai regima diskusija dėl kalbos norminimo: kiek mūsų kalbos sistema turi būti atvira ir kiek konservatyvi, sauganti tam tikrus pamatinius dalykus.
„Mano manymu, kalba yra mūsų kultūros kodas, todėl tam tikros kalbos tradicijos saugojimas, nepaisant iššūkių ir nepatogumų, yra vienas esminių dalykų. Juk kalboje fiksuojamas tautos pasaulėvaizdis, ir jei mes prarandame kalbos stuburą, teigdami, kad kalbos sistema turi būti labai lanksti, atsisakome norminimo, kaip tam tikro sieto, ką mes darome? Tai tam tikra tautinė kapituliacija“, - įsitikinęs V. Stundys.
Patys kalbininkai modernią lietuvybę supranta skirtingai. Anot vienų, laikas liautis kaip voverėms rate suktis pernelyg sureikšminto tautiškumo rate, gąsdinti žmones lietuvių tautos ir kalbos išnykimu bei žygiuoti koja kojon su gyvenimu. Teigiama, kad lietuvių kalba pasaulyje ir taip pakankamai stipri – pagal socialinį statusą ji patenka tarp 10 proc. stipriausių pasaulio kalbų. Tuo tarpu jei mes visiškai atsiribotume nuo pasaulio įtakos, norėdami išsaugoti savo kalbą nepakitusią, mūsų vaikaičiams ji pasidarytų tokia atsilikusi, neįdomi, kad jie išmoktų kitas kalbas ir lietuviškai iš viso nekalbėtų.
Tuo tarpu griežtą lietuvių kalbos politiką įgyvendinanti Valstybinės lietuvių kalbos komisija įsitikinusi, kad centralizuotas kalbos norminimas tampa būtinybe, ypač tose valstybėse, kurių kalbų puoselėjimo ir vystymo pastangos nėra remiamos pasaulinės rinkos jėgų. Todėl lietuvių kalbą kaip valstybinę gina įstatymas, už lietuvių kalbos normų nepaisymą viešiems subjektams numatomos net piniginės baudos.
Istoriniai pavyzdžiai taip pat iškalbingi. Tautos susitelkimas, atsigręžimas į savo kalbą ir kultūrą du kartus padėjo atkurti Lietuvos valstybingumą. Tačiau šiuo metu, nepaisant visų priemonių ir strategijų, stebima priešinga tendencija – emigracijos mastai sparčiai auga.
Sulaikyti gali tik moralinė sutartis su valstybe?
Kyla natūralus klausimas: ar pasididžiavimas savo kalba, tautiškumo puoselėjimas gali paskatinti žmones likti savo tėvynėje? „Gražiai šiuo klausimu yra pasisakiusi rašytoja Vanda Juknaitė. Anot jos, gyvenimas laisvėje kelia visai naujus iššūkius, vienas svarbiausių iš jų – žmogaus, tautos ir valstybės ryšys. Kai gyvename atvirame pasaulyje, kartais pristingame kantrybės savo tėvynėje triūsti, kad ji būtų stipresnė ir galėtų konkuruoti. Dalis žmonių renkasi pasaulį, kuriame gerovė sukurta jau kitų, ir naudojasi sukurtais vaisiais.
Vien tautiškumo dalykais, aišku, žmonių nesulaikysi. Reikėtų kalbėti apie žmogaus moralinę sutartį su valstybe. Tai, beje, abipusis įsipareigojimas, kuriame, matyt, esama tam tikrų problemų. Ką reikėtų daryti, kad, viena vertus, žmogus nenusisuktų nuo savo valstybės, kita vertus, nemanytų, valstybei jis nerūpi, kad žmogus džiaugtųsi būdamas šios žemės vaikas? Mes to džiaugsmo pristingame. Pagrindinis vyraujantis fonas – nepasitenkinimas, o Lietuva laikoma pasaulio skyle. Todėl iššūkis švietimo sistemai – kelti žmogaus savivertę. Žinoma, būtina suvokti, kad valstybė kuriama visų pastangomis. Jos nekuria tik valdžia“, - teigė parlamentaras.
Anot jo, atviras pasaulis – pavojus mažoms valstybėms išsilakstyti ir išsibarstyti. Kita vertus, lietuviai visada mėgo kur nors bėgti. Juk tų emigracijos bangų turėjome ne vieną – ir prieš karą, ir 19-tame amžiuje, bet vis tiek išlikome. Nemanau, kad ir dabar reikia skelbti evakuaciją. Emigracija Lietuvoje nėra jokia naujiena ir jos nevadinčiau tautos pabaiga. Nematau tokios grėsmingos ateities“, - V. Stundys teigė neprarandantis tikėjimo lietuvių sąmoningumu.
Kol kas emigrantai iš ilgesio tėvynei negrįš
Etninių tyrimų instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas Karolis Žibas taip pat pastebi, kad šiuo metu patriotizmas labai skatinamas, bet reikia suvokti, kad žmonės emigruoja dėl komplekso priežasčių – pradedant ekonominėmis, baigiant socialiniais ir psichologiniais motyvais – savirealizacijos galimybėmis, švietimo sistema, sveikatos apsaugos paslaugomis ir t. t.
„Nors svarbiausias emigracijos motyvas yra ekonominis, sprendimai palikti šalį labai dažnai būna nulemti socialinių problemų. Taip pat ne mažiau svarbus veiksnys – etninės bendruomenės buvimas migracijos tikslo šalyje. Daugelyje šalių lietuvių bendruomenės yra didelės, aktyviai veikia, todėl žmonės jaučiasi saugiau, žinodami, kad turės galimybę bendrauti su tautiečiais. Taigi tokios bendruomenės buvimas gali net šiek tiek paskatinti išvykti“, - svarstė pašnekovas.
Anot jo, emigracijos proceso negalima vienareikšmiai sieti su migracijos politikos formavimu. Emigracija susijusi su platesne politine erdve – valstybės skolos mažinimu užsienio investicijomis, švietimo, sveikatos apsaugos sistemų gerinimu, socialinių pašalpų teikimo kokybės gerinimu ir pan. Juolab kad reguliuoti išvykstančiųjų srautą, ko gera, būtų antidemokratiška. Visi žmonės turi teisę pasirinkti, kur jie nori gyventi. Jeigu jie dėl kokių nors priežasčių negali savęs realizuoti tėvynėje, ieško galimybių kitose šalyse.
Ar patriotizmo, tautiškumo jausmo puoselėjimas, pasididžiavimas tuo, kad esi lietuvis, galėtų paskatinti likti tėvynėje? „Šiuo klausimu yra įvairių nuomonių. Vieni linkę teigti, kad tai gali turėti įtakos emigracijos procesams. Mano manymu, šiandien tautiškumas gali tik sėkmingiau burti lietuvių bendruomenes užsienyje, kitaip tariant, skatina integracijos procesus. Turint omenyje, kad Lietuvos emigracijos srautai yra patys didžiausi visoje ES, kol kas reikėtų kalbėti apie tokius dalykus, kaip socioekonominė situacija.
Kalbėti apie tai, kad tautiškumas paskatintų žmones grįžti į Lietuvą, šiandien dar per anksti. Galbūt, šiek tiek pasikeitus ekonominėms sąlygoms, tai ir turės šiokios tokios įtakos – gal žmonės norės susitaikyti su šiek tiek blogesniu gyvenimo lygiu, žemesniu socialiniu statusu, kad gyventų savo tėvynėje. Tačiau kol kas kuo toliau, tuo labiau emigracija didėja, nors buvo tikimasi. Sumažėjo tik imigracija. Žinant, kad Vokietija atidarė savo darbo rinką, atsivers dar vienas srautas. Pagal naujausius tyrimus nemažai žmonių nori išvykti į šią šalį“, - aiškino K. Žibas.
Europoje tautinė tapatybė laimi prieš kosmopolitiškumą
Visgi pašnekovas nesutinka, kad tautiškumas šiuo metu apskritai nustumtas į antrą planą, nes globalėjančiame pasaulyje vertybės esą tampa vis labiau bendražmogiškos.
„Pažvelkite, kas vyksta ES. Net Vokietijos kanclerė Angela Merkel pasakė, kad multikultūriškumas Vokietijoje žlugo. Paskaičiavus, kiek į naują Europos parlamentą pateko radikalių, antimigracinių pažiūrų politikų, skaičiai taip pat kai ką sako. Net Švedijos parlamento rinkimuose, berods, antrą kartą istorijoje daug balsų gavo partija, turinti antimigracinę programą, nors Švedija laikoma pati tolerantiškiausia valstybė imigrantams. Priešiškumas imigracijai bei imigrantams didėja. Kaip rodo tyrimai, ne išimtis ir Lietuva. Tautinė tapatybė vis dar yra svari ir kuo toliau, tuo labiau tampa svarbesnė – tai rodo politiniai įvykiai, politikų pareiškimai“, - teigė Etninių tyrimų instituto atstovas.
Taigi tautiškumas, pašnekovo nuomone, labai svarbus tikslo šalyje. Jo žodžius patvirtina faktai. Didžiojoje Britanijoje, Airijoje gyvenantys lietuviai kuria lietuviškas mokyklas, steigia lietuviškus teatrus, o savo vaikus moko kalbėti gimtąja kalba, t. y. tampa didžiausiais lietuvybės patriotais, kokiais, gyvendami Lietuvoje, niekada nebuvo. Apie tėvynę jie kalba su ilgesiu, tačiau grįžti neplanuoja. Esą kai prasideda skurdas, patriotizmas senka. Todėl K. Žibas turbūt teisus sakydamas, kad kol kas tautiškumo skatinimas nėra vienas pagrindinių veiksnių, galinčių grįžtamosios migracijos procesus padaryti matomais.