Istorikai nevienareikšmiai žiūri į tokias istorijos pamokas: vienų teigimu, jaunimui sunku suvokti istoriją be tokių realybės šou, kiti įsitikinę, kad iš tokių dalykų šou daryti nevalia.
„Psichologinio poveikio priemonė“
„1984. Išgyvenimo drama“ buvo vienas iš programos „Vilnius Europos kultūros sostinė – 2009“ projektų. Spektaklio režisierius – Nacionalinės premijos laureatas Jonas Vaitkus. Premjera įvyko 2007-aisiais, o per penkerius metus bunkeryje apsilankė apie 25 tūkst. žmonių. Kaip sako šio projekto prodiuserė Rūta Vanagaitė, daugiausiai tarp lankytojų – 15–40 metų asmenys.
Pasak R. Vanagaitės, apsilankę bunkeryje mokytojai būna sužavėti – istorijos pamokose esą daugiau nieko nereikia aiškinti apie sovietinę santvarką, o ekskursija – gyvasis vadovėlis.
„Tai tam tikras sutirštintas variantas, bet mes vadiname tai skiepais nuo sovietinės nostalgijos ir istorijos pamoka. Jeigu jaunimas nelabai įsivaizduoja, kaip tada buvo, labai greitai pamato, kaip paprastai ir lengvai palūžta žmogus, pasiduoda psichologiniam spaudimui ir atsižada savo asmenybės.
Tų jaunuolių tėvai ar seneliai nebuvo kitokie žmonės. Žmogus yra silpnas – galbūt tai pagrindinė pamoka. Tą įrodyti mums nėra jokių problemų, užtrunka 10 minučių“, – apie projektą pasakojo prodiuserė.
Istoriko, Vilniaus universiteto (VU) docento Algirdo Jakubčionio nuomone, tokie projektai padeda pažinti laikmetį: „Mokytoja pasakojo, kai ten nusivedė savo klasę. Bunkeryje yra persirengiama, vyksta apžiūra ir taip toliau. Viena mokinė pradėjo aiškinti, kad visa tai yra ne prie ko, tai ją uždarė į karcerį, ten prasėdėjo visą laiką, kol vyko edukacinis šou. Po to ją ištiko isterija, kaip su ja galėjo šitaip pasielgti. Žiūrint iš dabartinės pozicijos – kaip galėjo pasielgti, bet tai buvo sovietmetis.“
Sovietmečio pavaizduoti neįmanoma?
Tuo metu Rimvydas Laužikas, archeologas, VU Komunikacijos fakulteto (KF) strateginės raidos prodekanas, sako, kad „šnekant apie šių dalykų muziejinimą, tai jie yra labai jautri erdvė ir visame pasaulyje sunkiai muziejinami – juos nei praryt, nei išspjaut negali“.
Pašnekovas išskiria tris skirtingus požiūrius į sovietmiečio muziejinimą. Pirmasis – Genocido aukų muziejus Vilniuje, kuris turi mokslinį ir akademinį požiūrį. Antrasis – Grūto parkas, o trečiasis – savotiškas šou požiūris, kuris yra Nemenčinėje.
„Man asmeniškai trečiasis nėra priimtinas etiniu aspektu. Kaip jums atrodytų TV šou Aušvicas? Turbūt, jeigu Europoje pasakytum, žmonės nuo to pakrauptų. Tai dalykai, iš kurių iš principo šou negali būti.
Kitas dalykas – jie turi tokią programos dalį kaip KGB tardymas. Visi žinome, kas tai buvo. Atleiskit, bet tai nėra taip, kad ant tavęs rėkia ar kažkas panašaus. Man ir keistoki žmonės, kurie moka pinigus už tai, kad ant jų rėkia, juos stumdo. Tai per daug žiaurūs dalykai ir neetiška iš to daryti šou – jokiame šou neįmanoma pavaizduoti, kas yra tas tardymas, kur lėkdavo dantys, plyšdavo nagai...“, – tęsė R. Laužikas.
Mokyklos direktorius: istorijos muziejų visiškai pakanka
Tuo metu Saulius Jurkevičius, Vilniaus licėjaus direktorius, kalbėdamas su LRT inerneto tarnyba, teigė skeptiškai žiūrintis į Grūto parką ir į visą sovietmečio reanimavimą: „Kai pabandžiau nuvažiuoti prie Grūto ir pamačiau, kokia kaina už tą nesąmonę, nuo kurios šlykštu buvo sovietiniais metais ir dabar už tą nesąmonę dar reikia kai kam mokėti, iš tikrųjų keista.“
Direktoriaus įsitikinimu, bunkeriai kaip ekspozicija gali egzistuoti, tačiau mėginimai atkurti pseudoatmosferą kelia abejonių, nes tokių dalykų autentiškai esą neatkursi, o imituoti „tokius baisius ir skaudžius dalykus yra profanacija.“
„Išeina taip, kad vaikai nueina ir iš rimtų dalykų gali padaryti lyg ir pasišaipymą. Vis dėlto istorinis paveldas – rimta tema, tai nėra cirkas, kuriame gali smagiai praleisti laiką. Yra istorijos muziejai, kuriuose turėtų būti parodytas sovietmetis ir, manau, to visiškai pakanka“, – pokalbį su lrt.lt tęsė Vilniaus licėjaus direktorius.
Tačiau A. Jakubčionis mano, kad kuo toliau, tuo mažiau visi žino istoriją ir sovietmečio istorijos esą visiškai nesuvokia.
„Dėl paprastos priežasties – dabartinis gyvenimas radikaliai skiriasi nuo to, koks buvo. Ir suprasti sovietmetį be tokio realybės šou turbūt neįmanoma. Jei net tai ir pramoga, šiek tiek priverčia susimąstyti, patikėti. Jei šiek tiek liks mintyse, kad tai buvo sovietmetis ir buvo žiaurus – tam tikra nauda bus“, – pokalbį baigė istorikas.