Senesnės kartos gydytojas
Vienas tokių atvirai kalbančių – Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas Rimantas Kėvalas – sulaukė visuomenės palaikymo, išdrįsęs prabilti žiniasklaidoje apie darbe matomus atvejus – į ligoninę patenkančius sumuštus vaikus.
Vaikų intensyviosios terapijos ir reanimacijos srityje jau beveik 30 m. dirbantis profesorius R. Kėvalas žavisi mažaisiais pacientais, nes jie yra „sudėtingi, tačiau tyri pacientai, turintys labai stiprų išgyvenimo instinktą“. Senesnei gydytojų kartai save priskiriantis medikas mano, kad jo profesija yra pašaukimas, o darbe būna stebuklų. Ir nors išgiję vaikai – džiugi kasdienybė, sumuštų vaikų į ligoninę atvežama taip pat neretai.
Atvirai kalbantis apie skaudulius, kritikuojantis valstybės politiką gydytojas pripažįsta, kad vaikais reikia rūpintis todėl, kad jie dar per maži apsiginti patys, ir todėl, kad tai – mūsų valstybės ateities garantas.
Vaikų klinika – giriama
„Daugelis vadovų mąsto strategiškai, o aš į Vaikų ligų klinikos problemas žiūriu per paciento, kuris patenka į ligoninę, prizmę. Tai − mano pranašumas ir trūkumas. Man svarbu, kad klinika taptų palanki vaikui, kad čia jis jaustųsi patogiai. Vaikas turi nepatirti streso ir iš ligoninės išsinešti gerus įspūdžius. Kitaip to neįsivaizduoju“, – teigė klinikos vadovas.
Gerų žodžių Kauno klinikų Vaikų ligų klinikai negaili ir čia besilankantys svečiai iš užsienio. „Vaikų ligoninė, kurioje aš dirbu, yra gerai žinoma ne tik Izraelyje. Bet tai, ką šiandien pamačiau Vaikų ligų klinikoje, pranoko mano lūkesčius ir paliko labai gerą įspūdį“, – neseniai sakė iš Izraelio atvykęs profesorius Josephas Pressas. Kaune medicinos studijas baigęs J. Pressas jau beveik 10 m. sėkmingai vadovauja visame pasaulyje gerai žinomam Schneiderio vaikų medicinos centrui.
Kauno klinikų Vaikų ligų klinika koncentruojasi į sunkiąją pediatrinę patologiją. Kasmet čia gydoma apie 90 tūkst. vaikų. „Pagrindiniai mūsų ligoniai yra labai maži arba turintys lėtinių, įgimtų ligų“, – teigė R. Kėvalas. Mokslinį bei pedagoginį darbą dirbantis profesorius prisipažino, kad maloniausia jam, kaip ir kiekvienam gydytojui, – darbas su ligoniais.
Tenka gydyti sumuštus vaikus
Kartą į ligoninę ekskursijon užsukusių moksleivių gydytojas pasiteiravo, kurie iš jų buvo mušami šeimoje. „Tik dvi mergaitės nereagavo, net auklėtoja pakėlė ranką, – prisiminė R. Kėvalas. – Mums yra sunku perduoti tai, ko neturėjome. Jeigu manęs nemylėjo tėvai, jeigu mane mušė, kaip aš galiu mokėti mylėti vaikus ir jų nemušti? Kaip mes galime kalbėti apie tai, ko nesame pajutę? Auklėti vaikus − labai sunku, ypač dabar. Mūsų tikslas – išauginti bent vieną kartą, kuri suprastų, kad smurtas yra blogai. Teisiniu ir politiniu požiūriu, dar 1995 m. mūsų Seimo ratifikuotos konvencijos 19 straipsnis užtikrina: valstybė privalo daryti viską, kad apsaugotų vaikus nuo smurto ir išnaudojimo. Jau 20 m. Seime vis dar svarstoma, ar uždrausti beržinę košę. Jūs man atleiskite, bet tai juoda pornografija. Kaip mes galime kalbėti apie kažkokias permainas?“
„Mūsų valstybės vyrai pragėrė kaimą. Esame kvailiai, nes nepasimokome iš kitų klaidų. Suomijos, Švedijos, Norvegijos istorijos buvo lygiai tokios pačios. Beje, suomiai net jautresni alkoholiui nei mes, lietuviai. Valstybės vyrai ir moterys turi būti šeimininkai, o Lietuvoje – tragedija. Vaikai mėtomi į šulinius. Per pasaulį nuskambės, kad atradome naują auklėjimo formą – įmetei, ir ramu. Juodasis humoras. Žmonės nesusimąsto. Ekonomikos lygis kyla aukštyn, o mūsų supratimas ir moralė eina dugnan. Degraduojame ir nykstame kaip tauta. Dalis žmonių pabėgo prieš karą, kitą dalį išvežė, o kas liko nesunaikinta per 50 okupacijos metų, sunaikinsime patys, nes tam sudarytos idealios sąlygos“, – rėžė R. Kėvalas.
Vaikų likimai turi rūpėti
„Man ypač gaila vaikų. Jūs net neįsivaizduojate, kaip tėvai išnaudoja savo atžalas! Kalbu ne apie seksualinį išnaudojimą. Vaikai gimdomi tam, kad būtų gaunamos pašalpos. Man labiausiai gaila ir skaudu apie tai kalbėti, bet pasitaiko, kad vaikas suserga sunkia liga ir yra panaudojamas kaip priemonė finansinei paramai gauti“, – piktinosi profesorius R. Kėvalas.
Inicijavo sociologinį tyrimą
Atkreipti dėmesį į artimoje aplinkoje egzistuojantį smurtą kvietė ir fondo „Frida“ vadovė Daiva Baranauskė. Viešas diskusijas inicijuojanti moteris mano, kad smurtas yra labai paplitęs ir artimoje aplinkoje, ir viešojoje erdvėje, be to, ne mažiau gajus ir seksizmas.
Fondo „Frida“ pernai pradėtas sociologinis tyrimas „Jaunų porų romantinių santykių kokybė“ atskleidė netikėtų faktų. „Tyrėme jaunas merginas, turinčias partnerius, bet dar negyvenančias su jais. Norėjome išsiaiškinti, kaip ryškėja pirmieji smurto ženklai. Liūdna, kad merginos neatpažįsta kontrolės ir asmens laisvių ribojimo ženklų“, – pasakojo D. Baranauskė. Įvairūs draudimai įvelkami į rūpesčio šydą ir natūralų buvimą kartu. Vaikinai bando kontroliuoti savo merginas drausdami vilkėti, anot jų, nepadorius drabužius, ribodami bendravimą su draugėmis ir kitais žmonėmis. Jauni asmenys, to nesuvokdami, ilgainiui įstringa ydinguose santykiuose.
Specialios programos – ne jaunimui, o vaikams
Moteriai ne kartą teko susidurti su smurto atvejais, kuomet nieko negalima padaryti ir atsitrenkiama į sieną, nes teisybės rasti neįmanoma. Baisiausia, anot D. Baranauskės, kad smurtautojas nelaiko savo ydingo ir žiauraus elgesio nežmonišku: „Problema labai gili. Prieš žmoną smurtavęs vyras aiškinosi taip: „Su ja kitaip nebuvo įmanoma susitvarkyti – ji tokia bjauri.“