Kaip jau rašėme, viena buvusių VDA studenčių tinklaraščio įraše dėstytoją profesorių J. Gasiūną apkaltino seksualiniu išnaudojimu ir žeminimu. Apie patirtą skriaudą prabilo ir antra mergina, abi jos tą padarė anonimiškai.
„Negaliu patikėti, kad atėjo tokia diena...“, – taip savo įrašą feisbuke pradeda šiuo metu Vokietijoje gyvenanti R. Merkliopaitė.
2009-2013 m. ji studijavo VDA Tapybos katedroje.
„Man pasisekė laiku išgirsti gandus ir istorijas apie J. Gasiūno priekabiavimus, dėl to manęs tai nepalietė: ignoravau jo užuominas, pavyzdžiui, pasiūlymą „nusifotografuoti save po sekso ir fotografiją pertapyti“.
Aišku, kai nesutikau su jo „kūrybinėmis idėjomis“, prasidėjo replikos kaip „nepakanka duomenų“, „nepakanka proto“ ir kitos pašaipos. Tai vertė abejoti savim, jausti įtampą. Šlykštu, kaip jis naudojasi jaunomis, naiviomis, nepasitikinčiomis savimi merginomis, apsukdamas situaciją taip, tarsi tai jis joms daro paslaugą“, – pasakoja absolventė.
R. Merkliopaitė sako prasidėjus #MeToo judėjimui laukusi, kol kas nors prabils.
„Bet ar tikrai? Ar neišsigalvoju? Juk kai dalyvavau bakalaurinio darbo pristatyme, apie kurį kalbama tekste, visa komisija (kurią sudarė Tapybos katedros dėstytojai) tylėjo, nekomentavo video kūrinio turinio, kuriame nufilmuotos degančią žvakę (Gasiūno tapybos simbolis) laižančios tapybos studentės. Gal jie nežinojo?! Gal nesuprato?! Gal aš išsigalvoju?!
Manau, žinojo visi, bet kodėl tylėjo, reiktų jų pačių paklaust. Tuo metu matant „suaugusiuosius“, „autoritetus“ reaguojant būtent taip, atrodė neįmanoma, kad kas nors pasikeistų. Gasiūnas buvo Alfa, gabumų skirstytojas, galimybių suteikėjas. Tiesiausias kelias daryti karjerą kaip tapytojai buvo įtikti Gasiūnui. Vaikinams vienaip, merginos – kitaip...
Teko pasitraukti iš to tapybos lauko, nes Gasiūnas jame buvo per daug „įsišaknijęs“ ir nepajudinamas. Jaučiau nuoskaudą ir neteisybę, kita vertus, didžiavausi savimi, kad tame purve nedalyvauju. Bet aš nieko nepakeičiau, pasielgiau pasyviai.
Didžiuojuosi kolegės drąsa pasakyti tiesą ir tokiu būdu pakeisti viską! Pagaliau! Tiesa! Menininkas nėra neliečiamas ir nepakaltinamas. Menininkas atsako už savo veiksmus, menininkui galioja įstatymai. Vienas iš Gasiūno „išminties perlų“ buvo, kad „geras žmogus nėra profesija“, – rašo R. Merkliopaitė, įrašo pabaigoje dėstytoją pasiunčianti f* you“.
R. Merkliopaitė DELFI patikslino, kad minėtą video kūrinį su laižoma žvake kaip bakalauro darbą sukūrė viena studentė. Tai, jos nuomone, studentė padarė siekdama atkreipti VDA bendruomenės dėmesį į J. Gasiūno veiksmus, tačiau į tai nebuvo sureaguota. Tokiu būdu, sako ji, bandyta įspėti ir jaunas studentes. Jos aiškinimu, visi VDA žinojo, kad tapymas žvakės liepsna – J. Gasiūno autorinis stilius. Jos aiškinimu, būtų naivu galvoti, kad VDA dėstytojai ir valdžia apie J. Gasiūno metodus nieko nežinojo.
Profesorius ginasi tapęs auka
Tuo metu seksualiniu išnaudojimu buvusių studenčių apkaltintas J. Gasiūnas „radikaliai atmeta“ jam metamus kaltinimus ir sako, kad tai yra vieno didelio destruktyvaus projekto dalis. Jis neigė turėjęs santykių su studentėmis.
Trečiadienį J. Gasiūnas dviems savaitėms nusišalintas nuo einamų pareigų.
J. Gasiūno teigimu, nemalonumai prasidėjo katedros vedėju tapus Jonui Vaitekūnui, kuris čia esą įdarbino savo gimines, ėmė naikinti tai, kas buvo metų metais kurta. Apie tai jis sakė trečiadienį informavęs VDA rektorių Audrių Klimą, taip pat medžiagą pateiksiantis Senato Etikos komisijai.
„Čia kliedesiai. Aš radikaliai žiūrėdavau į problemas, sakydavau, kas yra kas, atsisijodavo tie, kurie nueina ir tampa progresyviais menininkais, dalyvauja parodose, laimi prizus, ir yra tie, kurie jaučiasi nepelnytai nuskriausti. Toks gyvenimas, taip yra, aš irgi jaučiuosi nepelnytai nuskriaustas vedėjo, bet tą darau konstruktyviai, kreipdamasis į Senato etikos komisiją“, – į klausimą apie kaltinimą seksualiniu priekabiavimu reagavo J. Gasiūnas.
Savo ruožtu Tapybos katedros vedėjas J. Vaitekūnas trečiadienio rytą DELFI pripažino, kad gandų apie J. Gasūno elgesį su merginomis girdėjo.
„Mačiau, tai sena problema, dabar galvoju, kaip reaguoti, eisiu pas savo valdžią. Visi šneka, tačiau niekas nenorėjo rašyti tokių dalykų – yra buvę nuojautų gandų lygmenyje“, – sakė J. Vaitekūnas.
J. Gasiūnas 1954 m. gimė Tiumenceve, Rusijoje. 1984 jis m. baigė tapybos studijas Valstybiniame dailės institute, nuo 1992 m. dėsto Vilniaus dailės akademijoje, yra profesorius.
Nuo 1986 m. J. Gasiūnas dalyvauja parodose, gyvena Vilniuje. 1992 m. įkūrė dailininkų grupę „Angis“, 2009 m. apdovanotas „Swedbank“ meno apdovanojimu, taip pat 2010-aisiais gavo Nacionalinę kultūros ir meno premiją už tapybos galimybių atnaujinimą ir šiuolaikinio mąslaus meno idėjų sklaidą. Jo kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
Pasisakė ir ministrė, ir premjeras
Premjeras Saulius Skvernelis pareiškė, kad VDA dėstytojui, nacionalinės premijos laureatui J. Gasiūnui mestus kaltinimus dėl studenčių seksualinio išnaudojimo turėtų tirti teisėsauga.
„Klausimai susiję ne su akademine bendruomene ar menininkais, tiesiog jeigu yra galimai padarytas nusikaltimas, tai turėtų tirti institucijos, kurios ir tiria nusikalstamas veikas“, – žurnalistams trečiadienį sakė jis.
Švietimo ministrė Jurgita Petrauskienė pareiškė, kad situacija yra netoleruotina.
„Tai tikrai netoleruotina, tikimės, kad Akademijos vadovybė ras tinkamus sprendimus. Svarbu, kad akademinėse bendruomenėse įsivyrautų pagarbos dvasia, kad studentas nebijotų pranešti apie problemą, kalbėtų apie tai ir neliktų vienišas. Tikimės, kad per dešimtį metų šioje srityje aukštosios mokyklos pasistūmėjo pirmyn“, – ministerijos atstovų perduotame komentare BNS sakė J. Petrauskienė.
Akademija taip pat kviečia dėstytojus, esamus ir buvusius studentus nelikti abejingais ir apie „bet kokį neetišką elgesį“ informuoti Akademijos vadovybę ir Senato Etikos komitetą, taip pat nurodyti tokius atvejus reguliariose studentų grįžtamojo ryšio anketose.
Pasakoja tapusi sekso žaisliuku
Kaip trečiadienį pranešė DELFI, buvusi VDA studentė tinklaraščio įraše dėstytoją profesorių J. Gasiūną apkaltino seksualiniu išnaudojimu ir žeminimu.
„J. G. kas dieną gausiai gerdavo, vaišindavo ir mane. Vieną vakarą rampoje jis, studentams nematant, mane apkabino per petį. Nebuvau tikra, kaip į tai reaguoti, norėjau tikėti, kad tai – globėjiškas apkabinimas, nuėjau miegoti. Visą kitą dieną mane pykino, vėmiau nuo alkoholio. J. G. man išvirė sriubos, davė degtinės. Sakė, kad padės nuo skrandžio bėdų. Valgyti pakvietė į savo kambarį (jame buvo dvi vienvietės lovos), jis peržiūrinėjo ir rūšiavo dėžes su senais tekstais ir žurnalais, kurie per daugybę metų prisikaupė jo kambaryje.
Jaučiausi silpnai, prisimenu jo abstrakčias frazes: „Menininkas yra karys, o ne vaikų darželio auklėtojas“. Tada jis prisėdo šalia manęs, pradėjo mane bučiuoti ir nurenginėti. Jaučiausi sutrikus, nežinojau, kaip elgtis, aiškiai prisimenu, kad norėjau staiga atsikelti, išeiti, ir trenkti durimis – bet neišdrįsau. Kitą rytą prabudau šalia jo, negalėjau jam pažvelgti į akis. Jis sakė, kad tai nieko blogo, kad tai tik mūsų dviejų reikalas. Su vienos iš studenčių draugais išvažiavau mašina atgal į Vilnių“, – patirtimi dalijosi mergina.
Anot jos, kažkam apie tai pasakyti buvo neįsivaizduojama – kankino baimė būti pasmerktai, kad permiegojo su dėstytoju, kad tai galės paveikti studijas, kurias ji ką tik pradėjo.
„Tuo metu J. G. buvo vertinamas kaip progresyviausias tarp tapybos dėstytojų, jo studentai – stipriausi ir gabiausi, daugiausiai žadantys. J. G. buvo nuožmus tiems, kurie jam prieštaraudavo, o „saviškius“ jis aršiai gynė. Kita vertus, priešintis jo valiai buvo beprasmiška vien dėl to, kad paslapčia daugelis žmonių ir taip žinojo apie jo romanus su studentėmis. Sklido gandai apie jo buvusias „mergaites“, aš po truputį tapau atskirta nuo kitų studentų.
Po tos dienos Nidoje praradau gebėjimą kalbėti su J. G. – mane tarytum kažkas užčiaupė. Jis mane kviesdavo išgerti po paskaitų tapybos katedroje, studijose, staliaus dirbtuvėse, sakydavo, kad žino, kas man geriau. Po kelių butelių alaus jis pradėdavo su manimi santykiauti. Jaučiausi savidestrukciškai, tuo metu atrodė, kad savidestrukcija – tai vienintelis būdas jam pasipriešinti.
Gyvenau tartum du gyvenimus – vieną, kaip gabi, gerus pažymius gaunanti studentė, kitą – kaip jo sekso žaisliukas“, – konstatavo studentė.