Formalus vertinimas atgyveno

LVAT plenarinės sesijos 2004 metų spalio 27 dienos nutartyje UAB „Tauja" prieš VMI buvo pažymėta, kad mokesčių mokėtojas elgiasi nesąžiningai, jei jis, įsigydamas prekes ar paslaugas, žino ar turi galimybę žinoti, jog pardavėjas nuo gautos sumos nesumokės PVM.

Tokiu atveju ir prekę iš jo pirkęs verslininkas vėliau PVM atskaityti jau nebegalės.

„Anksčiau praktika buvo tokia: pardavėjas pirkėjui išrašo PVM sąskaitą-faktūrą. Po to pardavėjas dėl kokių nors priežasčių neperveda PVM į biudžetą arba sąskaitoje-faktūroje trūksta kažkokių „kabliukų". Teismų praktika iki tol ėjo ta linkme, kad verslininkas, kuris įsigijo prekes, nors būtų visiškai sąžiningas, teisės į PVM atskaitą neturėdavo, dėl to stipriai nukentėdavo", - DELFI pasakojo LVAT Teismų praktikos departamento direktorius Rimvydas Norkus.

Kitaip tariant, pasak R. Norkaus, nors pirkėjas nežinodavo apie pardavėjo neteisėtą veiklą, jis vis tiek tapdavo už ją atsakingas.

Teismo plenarinės sesijos nutartis situaciją pakeitė: pirmiausia pradėta vertinti visa įvykusi pirkimo-pardavimo operacija. Jeigu pardavėjas PVM į biudžetą nesumoka, tai dar nereiškia, kad pirkėjas teisę į PVM atskaitą praranda.

R. Norkaus teigimu, formalus vertinimas yra „pakankamai atgyvenęs", ir formalūs trūkumai sąskaitoje-faktūroje ar kito mokesčių mokėtojo neteisėta veikla neturėtų lemti bendros atsakomybės.

„Reikia vertinti to pirkėjo elgesį – ar jis šiame sandoryje buvo sąžiningas, ar, įsigydamas prekes, žinojo arba turėjo žinoti, jog pardavėjas nesumokės pridėtinės vertės mokesčio. Tai – labai didelis posūkis teismų praktikoje, nes vien formalus „kabliukas" neužkerta kelio mokesčio mokėtojui į PVM atskaitą", - pasakojo R. Norkus.

Vykdavo į kitą miestą su buhaltere

Sprendžiant, ar mokesčių mokėtojas buvo sąžiningas, anot R. Norkaus, atsižvelgiama į sandorio aplinkybes, tarkime, santykius tarp pardavėjo ir pirkėjo, jų tęstinumą ir pobūdį.

„Mūsų teismas nagrinėjo vieną bylą, kurioje mokesčių mokėtojas buvo nesąžiningas PVM prasme. Šią išvadą teismas grindė aplinkybėmis, kad atsiskaitoma už prekes buvo grynais pinigais, nors veiklą vykdė dideli ūkio subjektai, atsiskaitoma nedidelėmis sumomis, pas pirkėją atvykdavo pats prekių pardavėjas, žinant, kad prekių pardavėjas reziduoja Klaipėdoje, kas keletą dienų, o kartais ir kasdien, atvykdavo į Vilnių su buhalterę, atrodė neprotinga ir ekonomiškai nenaudinga", - pavyzdį pateikė R. Norkus.

Ši aplinkybių visuma, jo teigimu, kėlė įtarimų, ir išties teisme buvo įrodyta, kad buvo siekiama neteisėtai užvaldyti pridėtinės vertės mokestį.

Po 2004 metų spalio 27 dienos teismo nutarties taip pat pradėta vertinti, ar prekės iš tiesų buvo įsigytos.

„Dažnai įvyksta, kad verslininkai perka tik sąskaitas-faktūras, tam, kad įgytų teisę į atskaitą – sukčiauja. Vien tokios sąskaitos-faktūros turėjimas teisės į PVM atskaitą nepagrindžia, svarbu, kad egzistuotų prekės, kurios buvo įsigytos", - DELFI aiškino R. Norkus.

Čia pakankamai reikšmingas kriterijus yra, ar pats prekės pardavėjas tą prekę buvo iš tiesų įsigijęs. Taip pat prekių pristatymo, sandėliavimo aplinkybės ir kt.

Patvirtino ir Teisingumo Teismas

Teismas neveda oficialių statistinių duomenų apie bylas PVM srityje, tačiau, jo turimais duomenimis, 2005 metais buvo apie 55 su PVM susijusios bylos, iš jų daugiau kaip 20-yje bylų buvo vertinamas mokesčių mokėtojų sąžiningumas.

2006 metais išnagrinėtos 26 PVM bylos, 15 jų buvo vertinamas sąžiningumas, aštuoniose bylose mokesčių mokėtojas įrodė savo teisybę.

Tokia pozicija neseniai buvo patvirtinta ir Europos Bendrijų Teisingumo Teisme, nors į Teisingumo Teismą kreipėsi ne LVAT, o kitų valstybių teismai.

„Teisingumo Teismo praktika yra tokia, kad vienas mokesčių mokėtojas gali būti atsakingas už kito mokesčių mokėtojo padarytus pažeidimus tik tuo atveju, jei pirmasis elgiasi nesąžiningai – žinojo ar turėjo žinoti apie tai, kad kitas mokesčių mokėtojas PVM nesumokės", - aiškino R. Norkus.

Anot jo, Teisingumo Teisme sąžiningumo kriterijus buvo nusakytas panašiais žodžiais, kaip nusakė ir Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas.

„Nedrįsčiau teigti, kad Teisingumo Teismas taip nusprendė remdamasis LVAT nutarimu. Tačiau mūsų teismas, kaip ir bet kuris ES valstybės teismas, Teisingumo Teismui siunčia savo sprendimus", - teigė R. Norkus.