Greičiausiai dėl to, kad plieniniai žirgai – aistra ir gyvenimo būdas.
Kai prie mūsų savo plieninį žirgą stabtelėjęs ir šalmą nusiėmęs Arūnas išduoda, kad ir į teismą balnoja savo „mažylį“, sunkiai galime tuo patikėti, bet kolegos tik patvirtina, kad teisėją dažnai išvysi įriaumojantį į teismo kiemą. Apie kiek netikėtą hobį teisėjas pasakoja specialiai žurnalui TEISMAI.LT.
– Ar motociklas – saugi transporto priemonė?
– Nėra abejonių, kad automobilis yra daug saugesnė transporto priemonė – juk su keturiais ratais. Kadangi vairuoju tiek motociklą, tiek automobilį, galiu drąsiai sakyti, kad važiuojant motociklu reikia daug daugiau atidumo ir susikaupimo, orientacijos. Eismo įvykio pasekmės motociklininkui visada bus daug sunkesnės nei automobilio vairuotojui.
– Kuo skiriasi automobilio ir motociklo vairavimas?
– Pagrindinis skirtumas tas, kad motociklą vairuoji visu kūnu. Pavyzdžiui, posūkyje motociklas nelieka horizontalios padėties, pasikreipia, todėl atitinkamai turi keisti ir kūno padėtį. Vairuodamas automobilį – sėdi, ir tiek.
– Paprastai žmonės skeptiškai nusiteikę motociklininkų atžvilgiu?
– Deja, taip jie nusiteikę ir dviratininkų atžvilgiu... Priešiškai nusiteikusiems siūlyčiau pabandyti pavažinėti motociklais. Tai kaip bet kuris hobis: slidinėjimas, kopimas į kalnus ir pan. Arba „užkabinama“, arba ne.
– Kada susidomėjote motociklais? Kiek jų turėjote?
– Motociklais domiuosi nuo vaikystės. Teko važinėti rusiškais mažo galingumo motociklais, turėjau čekų, austrų gamybos motokrosui skirtų ir, aišku, čekišką „JAWA“. Kai prieš daug metų minėtajai „JAWA“ sugedus įstrigau miške ir keletą kilometrų teko motociklą stumti, prisiekiau sau, kad arba važinėsiu normaliu motociklu, arba visai nebevažinėsiu. Šiuo metu važiuoju motociklu ,,HONDA SHADOW VT 1100 C“. Tai tikrai geras ir ganėtinai galingas motociklas. Džiaugiuosi, kad įsigyjant motociklą mane palaikė mano žmona Jolita, nes motociklo pirkimas gerokai atsiliepė šeimos biudžetui.
– Motociklas – brangus malonumas? Turite svajonių motociklą?
– Turėti savo motociklą nėra labai brangus malonumas. Jei motociklas negenda ir jo nereikia dažnai remontuoti, išlaidos yra tokios: apranga ir aksesuarai, degalai ir civilinės atsakomybės draudimas. Svajonių motociklą turiu, tačiau jis kainuoja tiek, kad vargu ar kada galėsiu sau leisti jį įsigyti.
– Kokią vietą motociklas užima Jūsų gyvenime?
– Reikšmingą, nes tai senos svajonės išpildymas, malonus laiko praleidimas (važinėjame kartu su žmona Jolita), o neretai ir greitesnis (nei automobiliu) tikslo pasiekimas. Motociklo vairavimas teikia gerų emocijų, kelia nuotaiką, prideda žvalumo.
– Kada važinėjate motociklu ir kur toliausiai esate nuvykęs?
– Šeimos nariai palaiko, o žmona, esant galimybei, važinėja kartu. Kai būna tinkamas oras, į darbą važiuoju motociklu. Tai sukelia šiek tiek nepatogumų – darbe reikia persirengti, persiauti, bet tai tikrai smulkmena, palyginti su tuo malonumu, kurį patiriu važiuodamas šia transporto priemone... Kolegoms mano atvykimas į darbą motociklu yra įprastas, todėl nepasakyčiau, kad keltų kokių nors emocijų. Kadangi teisme vienintelis vairuoju motociklą, vieną kitą kolegą, jiems prašant, esu pavėžinęs.
– Koks yra geras motociklininkas?
– Toks, kuriam motociklas – ne tik susisiekimo priemonė, leidžianti iš taško A pasiekti tašką B, bet kuris jaučia didelį malonumą galynėtis su vėju. Todėl jis ir sverti turi kaip tikras lietuvis – per 100 kilogramų... (juokiasi). Beje, teko matyti, kaip grupelė jaunuolių motociklais kirto sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui ir kaip automobilis vos nepartrenkė motociklininko bei kartu važiavusios keleivės. Tai – vadinamieji „britvininkai“: nei vairavimo meistriškumo, įgūdžių, nei vairavimo kultūros, tik kvailas rizikavimas savo ir keleivio gyvybe, sveikata. Tokių nepakenčiu…
– Kokį didžiausią greitį esate pasiekęs savo motociklu?
– Nesu ekstremalas, greičio rekordų taip pat nesiekiu, važiuodamas stengiuosi laikytis kelių eismo taisyklių reikalavimų. Buvo atvejis, kai reikėjo atitrūkti nuo automobilio, kurio keleiviai fotografavo mus važiuojančius ir automobilis vis sudarydavo pavojingas situacijas. Norėdamas atitrūkti nuo įkyruolių „paspaudžiau“ iki 180–190 km/h. Žinoma, ekstremalams tai visai neįspūdingas greitis.
–Kadangi važinėjate motociklu, tikriausiai galite paneigti ne vieną stereotipą apie motociklininkus?
– Tereikia atkreipti dėmesį į tai, kad po dabar jau dažnų baikerių susibūrimų kriminaliniai įvykiai ir nusikaltimai tikrai nėra gausesni nei reportažuose iš kitų švenčių. Be to, jie tarpusavyje labai draugiški: prasilenkdami vieni su kitais pasisveikina. Jei kelyje sugedo automobilis, nedažnas automobilininkas sustos pagelbėti, baikeris – visada.
– Moterys motociklininkės – geros vairuotojos?
– Asmeniškai motociklus vairuojančių moterų nepažįstu, kelyje taip pat nesutikau, todėl negaliu pasakyti, prasčiau ar geriau jos vairuoja. Tiesiog manau, kad tuo atveju, jei moteris pasiryžta vairuoti motociklą, ji turėtų būti gera automobilio vairuotoja. Išmokti vairuoti motociklą norėjo ir mano žmona, tačiau mūsų turimas motociklas yra per sunkus moteriai, jį sunkiau valdyti, todėl nutarėme, kad šeimoje pakaks vieno motociklo vairuotojo. Manau, kad moteris, ketinanti vairuoti motociklą, turėtų rinktis jį tokio modelio ir tokių gabaritų, kad pati galėtų pakelti, jei nuvirstų ant šono.
– Kokių nuotykių patyrėte važinėdamas motociklu?
– Bevažiuodamas esu pametęs šalmą: blogai susegtas jis paprasčiausiai atsisegė ir nuriedėjo šalikelėn. Gerai, kad nuriedėjo ne galva (šypsosi). Esu posūkyje nesuvaldęs motociklo ir nuvažiavęs į pievą. Laimė, negriuvau. Nors širdis, kaip sakoma, jau buvo atsidūrusi kulnyse (nusišypso).