Turto atskirumo principas yra esminis ekonominės plėtros veiksnys, nes:
1) skatina verslą – sudaro galimybes subjektams įgyvendinti įvairius verslo projektus prisiimant ribotą riziką;
2) skatina investicijas – sudaro galimybes investuoti nevaldant ir nekontroliuojant kasdienių įmonės veiksmų bei veiklos;
3) skatina kreditavimo santykių plėtrą – esant ribotai atsakomybei verčia kreditorių koncentruotis tik į juridinio asmens finansinius išteklius. Jeigu turto atskirumo principas nebūtų plėtojamas ir taikomas, kreditorius turėtų kiekvieną kartą tikrinti visų dalyvių finansines ekonomines galimybes.
Neatsižvelgiant į ribotos atsakomybės požymio privalumus, jį absoliutinti yra ydinga, nes sudaro sąlygas piktnaudžiauti šia visuotinai pripažinta ir aksioma virtusia koncepcija. Vis daugiau valstybių sudaromos sąlygos „pakelti“ ribotos juridinio asmens atsakomybės „šydą“, kuriuo įmonės dalyvis apsaugo savo turtinius interesus.
Antai, Anglijos 1986 metų Nemokumo įstatyme nustatyti net du atvejai, kai, esant juridinio asmens nemokumui, jo dalyviui gali tekti atsakyti už juridinio asmens prievoles kreditoriams, tai yra:
1) kai juridinio asmens dalyvis veikia kaip šešėlinis direktorius ir, gresiant realiam nemokumui, nesiima visų priemonių kreditorių interesams apsaugoti;
2) jei esant juridinio asmens nemokumui nustatoma, kad nemokios įmonės veikla buvo vykdoma siekiant apgauti kreditorius arba kitais apgaulingais tikslais.
1994 metų Rusijos Federacijos civilinio kodekso 56 str. 3 d. 2 punktas nustato, kad jeigu juridinio asmens nemokumą (bankrotą) lėmė steigėjo (įmonės dalyvio) veiksmai, juridinio asmens nuosavybės savininko ar kitų asmenų, kurie turi teisę teikti tam juridiniam asmeniui privalomus nurodymus, jį kontroliuoti arba kitu būdu turi galimybę veikti jo veiksmus, tokiems asmenims gali būti taikoma subsidiari atsakomybė už juridinio asmens prievoles, jei juridinis asmuo neturi pakankamai turto. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtų valstybių teismų praktika taikant aptariamas nuostatas gali būti puikus pavyzdys plėtojant mūsų valstybės teismų ir teisės praktiką šioje srityje.
Galimybes nukrypti nuo turto atskirumo principo nustatė ir 2001 metų Lietuvos civilinio kodekso 2.50 str. 3 dalis. Joje teigiama, kad jeigu juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl jo dalyvio nesąžiningų veiksmų, įmonės dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievoles savo turtu subsidiariai. Norint taikyti šią nuostatą, turi būti nustatytos šios objektyvios ir subjektyvios aplinkybės:
1) juridinio asmens negalėjimas įvykdyti savo prievolių;
2) priežastinis ryšys tarp negalėjimo įvykdyti prievolės ir juridinio asmens dalyvio veiksmų;
3) negalėjimą įvykdyti prievolės lėmusių veiksmų nesąžiningumas.
Pirmosios dvi aplinkybės priskirtinos tai aplinkybių grupei, kurias įrodyti ir patvirtinti nėra sudėtinga, jeigu jos egzistuoja objektyvioje tikrovėje. Tuo tarpu praktikoje daugiausia sunkumų kyla įrodinėjant dalyvio nesąžiningumą. Antai Civilinio kodekso 6.66 ir 6.67 straipsniuose, reglamentuodamas kreditoriaus teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius actio Pauliana būdu, įstatymų leidėjas pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant nesąžiningumas yra preziumuojamas**, tačiau Civilinio kodekso 2.50 str. 3 daliai įgyvendinti tokių sąlygų įstatymų leidėjas nesudarė, t. y. dalyvio nesąžiningumo buvimo klausimą iš esmės sprendžia teismas, o sąžiningumas, žinia, yra preziumuojamas .
Mūsų valstybės civilinės (įmonių) teisės doktrinoje siūloma dalyvio nesąžiningumą patvirtinančias aplinkybes skirstyti taip***:
1) dalyvis neužtikrina nuo jo priklausančių juridinio asmens veiklai nustatytų teisės aktų reikalavimų laikymosi (nereguliariai šaukiami dalyvių susirinkimai, tiesiogiai duodami nurodymai kitiems juridinio asmens valdymo organų nariams, netinkamai tvarkoma finansinė apskaita, maišomas asmeninis dalyvio ir juridinio asmens turtas, pažeidžiamos juridinio asmens kapitalo formavimo taisyklės);
2) dalyvis neatlieka veiksmų, kurių galima būtų tikėtis iš rūpestingo dalyvio, arba atlieka veiksmus, bloginančius juridinio asmens finansinę padėtį (pasirenkamas neadekvatus juridinio asmens kapitalas, sudaromos dalyvio ir juridinio asmens sutartys nenaudingos juridiniam asmeniui);
3) juridinis asmuo įsteigiamas tam, kad dalyvis išvengtų atsakomybės (dėl dalyvio veiksmų juridinio asmens kreditorius mano, kad sutartį sudaro su dalyviu, bet sudaro su juridiniu asmeniu).
Taip pat išskiriamos tokios dalyvio nesąžiningumui nustatyti svarbios aplinkybės:
1) ar dalyvis turi įtakos juridinio asmens dalyvių susirinkime;
2) ar nesąžiningus veiksmus dalyvis atlieka tyčia, ar dėl neatsargumo, dėl informacijos ar kvalifikacijos stokos;
3) ar juridinio asmens kreditorius turėjo galimybę sužinoti, ar dalyvis elgiasi sąžiningai ir kokios juridinio asmens galimybės įvykdyti prievolę.
Todėl būtų galima daryti pagrįstas išvadas, kad, norint taikyti Civilinio kodekso 2.50 str. 3 dalies nuostatas, turi būti nustatyta, kad realiai yra tokios esminės aplinkybės:
1) steigėjas (dalyvis), juridinio asmens nuosavybės savininkas ar kitas asmuo naudojasi teise duoti tam juridiniam asmeniui privalomus nurodymus arba naudojasi kitomis galimybėmis veikti jo veiksmus;
2) priežastinis ryšys tarp naudojimosi šiomis teisėmis bei galimybėmis ir juridinio asmens nemokumo (bankroto);
3) juridinis asmuo neturi pakankamai turto atsiskaityti su kreditoriais.
Be šių aplinkybių, papildomai gali būti įrodinėjamos tokios aplinkybės kaip įmonės įsteigimas apgaulės tikslais, t. y. tiesioginė intencija apriboti fizinio asmens atsakomybę, jos steigimo dokumentuose nenurodytos arba netinkamos veiklos vykdymas ir pan.
Juridinio asmens ribotos civilinės atsakomybės panaikinimas ir dalyvio nesąžiningumo principas yra iš esmės naujas institutas mūsų valstybės civilinėje teisėje, todėl šios koncepcijos taikymo teismų praktikoje prielaidos dar tik formuojamos. Tačiau galima aptikti atvejų, tiesa, tarp pirmosios instancijos teismų, kai kreditoriai siekė, kad skolininkų – juridinių asmenų dalyviams būtų taikomas dalyvio nesąžiningumo principas ir kad jie būtų subsidiariai atsakingi pagal juridinio asmens prisiimtas prievoles. Kai kuriose bylose dalyvio nesąžiningumo principas buvo taikomas, kai kuriose bylose teismai atsisakė tai daryti. Pažymėtina, kad visose minėtose civilinėse bylose buvo nustatytos iš esmės tokios aplinkybės:
1) vertinant skolininko – juridinio asmens finansinės atskaitomybės dokumentus buvo galima teigti, kad kelerius paskutinius įmonės veiklos metus skolininkas buvo nemokus, bet bankroto procedūra inicijuota nebuvo;
2) skolininko – juridinio asmens dalyvis buvo vienintelis, pavyzdžiui, uždarosios akcinės bendrovės akcininkas arba teisme pripažino, kad įmonę kontroliavo visiškai, kartu skolininko – juridinio asmens dalyvis buvo įmonės direktorius;
3) skolininko – juridinio asmens dalyvis nevykdė teisės aktų nustatytų reikalavimų pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais).
Antai, Kauno miesto apylinkės teismas 2002 m. balandžio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2–2833/2002 ir Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2003 m. gegužės 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2–4070–17/2003 patenkino ieškovų reikalavimą taikyti dalyvio nesąžiningumo principą. Abiejose bylose teismas konstatavo, kad ta aplinkybė, jog esant skolininko nemokumui skolininko – juridinio asmens dalyvis nevykdė savo su kreditorių interesų apsauga susijusių pareigų, laikytina pakankamu pagrindu pripažinti skolininko – juridinio asmens dalyvio nesąžiningumą.
Priešingai konstatavo Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2003 m. spalio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2–2367–20/2003, kuriuo nepatenkino ieškovo reikalavimo. Savo sprendimą teismas argumentavo tuo, kad kreditorius žinojo apie sudėtingą skolininko finansinę padėtį ir kad pats turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Kaip matyti iš šių pavyzdžių, ta aplinkybė, kad juridinio asmens dalyvis, esant sudėtingai juridinio asmens finansinei padėčiai, neužtikrina nuo jo priklausančių juridinio asmens veiklai nustatytų teisės aktų reikalavimų laikymosi ir taip dar apsunkina kreditorių finansinę padėtį, ipso facto gali tapti rimtu pagrindu netaikyti turto atskirumo principo.
*Žr., pavyzdžiui, LAT CBS 2000 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Kerūlė“ v. Papelkių žemės ūkio bendrovė, Raseinių rajono savivaldybė, Žemės ir kito nekilnojamojo turto registro valstybinės įmonės Tauragės filialas, Nr. 3K-3-1180/2000 m., bylų kategorija 44.
** LAT CBS 2001 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje E. D. Baryzienė v. L. Navickas, V. Riuminas, H. Aleksienė, V. Rusakavičienė, bylos numeris 3K – 3 – 288/2001; Teismų praktika Nr. 15. P. 245.
***Autorių kolektyvas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. – V., Justitia, 2001. P. 128–129.