Moteris angliškai kalba geriau nei lietuviškai, gali sau leisti tiesiog mėgautis gyvenimu su mylimu vyru ramiame Londono priemiestyje Southende ir kuria planus ten atidaryti nuosavą sporto klubą.
– Kaip pradėjote sportuoti?
– Man buvo dvylika, kai draugė pradėjo lankyti lengvąją atletiką, aš taip pat pabandžiau. Nesugebėjau nei pabėgti, nei paeiti, nieko negalėjau padaryti gerai. Su manimi dirbti nenorėjo nė vienas treneris, bet buvau labai užsispyrusi ir šiam sportui skirdavau daug laiko. Atsimenu, kad jau po metų pralenkiau kitas mergaites. Nuo 13 metų išvažiuodavau į sporto stovyklas ir ten praleisdavau visą mėnesį. Net Sibire esu buvusi. Dabar galvoju, kaip man pasisekė, kad visa tai patyriau.
– Bet juk per naktį ir trenere netapote. Kokiu keliu eidama pasiekėte savo tikslą?
– Buvau profesionali šuolininkė į aukštį – iš pradžių sportavau Lietuvoje, vėliau Didžiojoje Britanijoje. Kai atvykau čia būdama 24 m., teko prisiminti, kokia gera atletė buvau, taigi nusprendžiau, kad reikia susiimti, treniruotis, ir veikiausiai kas nors iš to išeis. Laimei, taip ir buvo. Tapau sporto modeliu ir taip užsidirbau pinigų treniruotėms ir kursams.
Dirbau trenere sporto klube, o dabar turiu nuolatinių klientų, kuriuos treniruoju namuose. Visos Southendo moterys juokauja, kad aš darau šią vietą gražesnę, nes žmonės pozityvesni, žvalesni, labiau pasitiki savimi. Galbūt kitais metais jau atidarysiu savo nuosavą sporto klubą.
– Dalyvavote britų kanalo „Channel 4“ laidoje „Fat fighters“. Kaip tapote tokia svarbia laidos dalyve?
– Laidoje sporto klube avėdavote aukštakulniais. Ar taip pat pasitinkate klientus ir savo sporto studijoje?
– Visada pasipuošiu – dėviu ilgas spalvotas kojines, šortus, visada skirtingai susišukuoju, rengiuosi šiek tiek provokuojamai. Kadangi dirbdama vilkiu sportiniais drabužiais, todėl, kai kur nors einame su vyru, visada stengiuosi labai išsipuošti, nes noriu būti moteriška. Būtent todėl ir dalyvaudama laidoje į sporto klubą eidavau avėdama aukštakulnius.
– Ar po laidos sulaukėte daugiau populiarumo?
– Be abejo, taip. Nors man pačiai labai keistas žmonių įsitikinimas: jeigu jau pamačiau jį ar ją per televiziją, tai savaime reiškia, kad tas specialistas geresnis. Tačiau pati turiu pripažinti, kad toks įsitikinimas man davė naudos – aš sulaukiau daugiau klientų.
– Ar esate griežta trenerė?
– Treniruodama klientus ne tik padedu jiems numesti svorio – esu labiau jų gyvenimo vadovė. Daugelis žmonių, kurie yra arba nutukę, arba per liekni, nepasitiki savimi. Aš noriu išryškinti jų gerąsias savybės, nes jie visi turi problemų dėl nepasitikėjimo savimi, bet taip pat turi ir labai gerų savybių. Man reikia rasti tas savybes, kad klientai kuo labiau pasitikėtų savimi. Netreniruoju visų kaip robotų.
– Kodėl išvykote iš Lietuvos ir atvykote į Didžiąją Britaniją?
Sunkiai ir daug dirbau ne vienerius metus. Tik maždaug po penkerių metų pasijutau finansiškai saugi. O dabar jau galiu sau leisti ir daugiau – palepinu savo mamą, kai ji atvažiuoja manęs aplankyti, ir tai man yra labai svarbu, galiu atostogauti užsienyje ir tiesiog mėgautis gyvenimu.
– Ar mama neprieštaravo, kad išvykstate ir dar kartu išsivežate anūką?
– Mama liūdėjo, bet suprato, kad jei nori geresnės ateities, tai – geras sprendimas. Kaip mama, ji žinoma, nenorėjo, kad aš gyvenčiau toli. Bet dabar jau supranta, kad taip buvo geriausia visiems.
– Ar dar palaikote ryšius su kitais lietuviais?
– Turiu brolį, jis 8 metais vyresnis už mane. Kadangi daug dirbau ir buvau užsiėmusi, tai negalėjau daug bendrauti su žmonėmis, bet dabar daug lengviau, nes yra internetas. Dabar jau pabendrauju su tais, su kuriais nebuvau kalbėjusi gal 15 metų.
– Į Londoną atvažiavote mokėdama vos keletą žodžių...
– Mokiausi klausydama žmonių, skaitydama knygas. Nupirkau sūnui tokį kompiuterį, kur įvedus žodį galėjai girdėti, kaip jis tariamas. Aš su tuo kompiuteriu ir pati pradėjau kalbėti. Televizorių žiūrėjau, radijo klausiausi, bet negirdėdavau artikelių ar kitų trumpų žodžių, todėl ir dabar juos nuolat praleidžiu. Draugai net sako, kad yra anglų ir yra Dalios anglų kalbos.
Nuo mažens sakiau, kad gyvensiu užsienyje. Tik jei būčiau čia atvažiavusi mokėdama anglų kalbą, būčiau studijavusi psichologiją, nes šis mokslas man labai patinka. Dirbdama asmenine trenere taip pat turiu išmanyti žmogaus psichologiją, kad geriau suprasčiau klientus, kad kiekvienas galėtų pasiekti geriausių rezultatų. Tačiau būna įvairiausių situacijų. Man sunkiausia su arogantiškais klientais, tuomet aš tampu itin griežta. Bet puikiai suprantu, kad su kukliu žmogumi reikia elgtis priešingai – juk jei aš pradėsiu rėkti, tai vargšas visai užsisklęs.
– Susituokėte visai neseniai. Ar vyrą taip pat treniruojate?
– Kaip dažnai grįžtate į Lietuvą?
– Kartą ar du per metus. Vyrui labai patinka Lietuva, net galvojame nusipirkti ten nekilnojamojo turto. Tik tiek, kad vyras labiau mėgsta kaimo vietoves, o aš labiau norėčiau apsistoti Užupyje, nes mane labiau traukia Vilnius.
– Kokius pagrindinius skirtumus įžvelgiate tarp britų ir lietuvių?
– Lietuviai yra labai nuoširdūs žmonės. Man patinka, kad nuėjus į svečius šeimininkai ištrauks ir paskutinius lašinius ant stalo, pavaišins svečiams. Mes ne tokie materialistai kaip britai ir esam širdingesni.