Garsių Plungės medikų sūnus Vilniaus apygardos teisme buvo priverstas prisiminti dviejų metų senumo įvykius, kai gyvendamas su bendrovėje „LUX PRO“ administratore dirbusia M. Elenbergaite suplanavo verslininko D. Vaisėtos apiplėšimą ir nužudymą.

M. Adomavičius pripažino, kad su draugais suplanavo dulkių siurbliais prekiaujančios bendrovės vadovo nužudymą, tačiau dėl įvykdyto kraupaus nusikaltimo, atrodo, nė kiek nesigailėjo.

Tuo tarpu į verslininką šovęs Pasvalio gyventojas Laurynas Drūteika teisme suabejojo, ar iš tikrųjų būtent jis paleido visus šūvius, o dėl visų bėdų kaltę vertė tik M. Adomavičiui.

„Jis man pasakė, kad tą direktorių turiu nušauti būtent aš, dėl savo galvos – supratau, kad jeigu to nepadarysiu, kaip silpniausia grandis būsiu pašalintas“, – teisme kalbėjo L. Drūteika.

M. Adomavičius: Monika su viskuo sutiko

Apie kraupų nusikaltimą M. Adomavičius teisme kalbėjo nė kiek nesijaudindamas – atrodė, kad vyras kalba lyg apie kasdienį gyvenimo įvykį. Nors prieš sulaikymą jis gyveno su M. Elenbergaite, tačiau teisme nevengė iš jos pasišaipyti – esą ji yra tokia plepi, kad net neprašoma pasakodavo apie savo darbą, žmones, su kuriais bendrauja, ir net vakarėlius, į kuriuos vykdavo su savo viršininku.

„Ji pasakodavo aplamai apie žmogų, kad konkrečiai jos klausčiau, to nebuvo – viskas čia per tą žmogaus plepumą“, – tikino M. Elenbergaitės draugas.

Vis dėlto, suplanavęs D. Vaisėtos nužudymą, M. Adomavičius pasirūpino savo drauge – ji turėjo nematyti, kaip nužudomas verslininkas.

M. Adomavičius sakė, kad prabangaus gyvenimo troškusi M. Elenbergaitė pati pasakojo apie savo turtingą viršininką – esą jis turįs daug pinigų, ja labai pasitiki.

M. Adomavičius neatsispyrė pagundai ir suorganizavo vagystę iš verslininko namų, o vėliau – ir sumąstė, kad galima dar labiau praturtėti, verslininką nužudant ir pasisavinant visus jo pinigus.

Paaiškėjo, kad M. Adomavičius savo draugę įkalbėjo išvilioti į Vilniaus rajone, prie apleistų fermų, tiesa, neturėjo jokio verslo plano, kaip pasistatyti motelį (apie tai ketvirtadienį teisme kalbėjo M.Elenbergaitė). 2009-ųjų birželio 10-ąją M. Elenbergaitę nuvežęs prie kazino, kur tuo metu linksminosi D. Vaisėta, M. Adomavičius išvyko į suplanuoto nužudymo vietą ir su bendrais laukė, kol ši įvykdys savo draugo nurodymą.

„Aš Moniką buvau įspėjęs, kad gali būti nemaloni situacija, nes bus ginklas – ji tik išsigando, bet niekam neprieštaravo ir su viskuo sutiko“, – teigė M. Adomavičius.

Po šūvių verslininkas dar buvo gyvas

Pasak jo, tą vakarą M. Elenbergaitė sugebėjo pakerėti savo viršininką ir jau temstant su D. Vaisėta atvažiavo į atokią Vilniaus rajono vietą. Kai jie išlipo iš automobilio ir priėjo prie apleistos fermos, M. Adomavičius esą ją pagriebė už rankos ir nuvedė atgal į mašiną, o tuo metu L. Drūteika į verslininką paleido kelis šūvius.

„Girdėjau, kaip tarp R. Mironiuko ir L. Drūteikos kilo ginčas, kad viskas vyksta ne pagal planą“, – sakė M. Adomavičius. Atėjęs prie draugų jis pamatė, kad pistolete nebuvo nė vienos kulkos.

„Jie dar ginčijosi, bet aš jiems pasakiau, kad jau nieko nepakeisime, kas padaryta, tas padaryta, reikia nepanikuoti“, – pasakojo M. Adomavičius.

Pasak jo, D. Vaisėta tuomet dar buvo gyvas. „Jo ranka ar koja trūkčiojo, sakiau, kad reikia greičiau jį paslėpti“, – prisiminė kaltinamasis.

„Tada R. Mironiukas jam akmeniu trenkė per galvą, o L. Drūteika nuo jo nuėmė laikrodį, jis buvo visas susinervinęs, todėl jį nuvedžiau į automobilį pas Moniką, – kalbėjo M. Adomavičius. – Nuo verslininko nuėmėme drabužius ir tada jį įstūmėme į duobę, užpylėme velėna ir trąšomis“.

Po savaitės iškasė lavoną – ieškojo deimantų

M. Adomavičius tikino, kad sėdę į automobilius nuvažiavo iki miške paliktos M. Elenbergaitės „Mazdos“, kuria ji su L. Drūteika išvažiavo į Vilnių, o jis su R. Mironiuku nuvažiavo į degalinę ir nusipirko degiojo skysčio, kurį užpylė ant verslininko drabužių ir sudegino.

„D. Vaisėtos laikrodį išmečiau į ežerą, nes jis nebuvo auksinis – kai ant jo užpyliau regento, jis neputojo, supratau, kad jis nėra vertingas“, – tikino M. Adomavičius.

Siekdami suklaidinti D. Vaisėtos ieškosiančius pareigūnus ir artimuosius, R. Mironiukas ir M. Adomavičius jo automobilį nuvežė į Kauną ir paliko, o grįždami atgal į Vilnių užsuko į Elektrėnus, kur nusiėmė 500 litų.

Kitą dieną R. Mironiukas vėl pasiūlė nuvažiuoti prie apleistų fermų, pažiūrėti, ar nepaliko kokių nors įkalčių. „Radome kruvinus akmenis, kuriuos surinkome“, – sakė M. Adomavičius.

Pasak jo, į nužudymo vietą jis su R. Mironiuku grįžo ir dar po savaitės, nes esą jo draugas norėjo nuo lavono nuimti papuošalus.

„Jis mane įkalbėjo, nors aš atsisakinėjau“, – tikino M. Adomavičius, teisme teigęs, kad būtent jo draugas iškasė lavoną ir nuo jo nuėmė papuošalus. Tiesa, jie nebuvo tokie vertingi, kaip vyrai galvojo – žiede su šešiomis akutėmis nebuvo deimantų.

M. Adomavičius: juokai lieka juokais, planavimas yra rimtas dalykas

M. Adomavičius teigė, kad po nužudymo nepraturtėjo – nuo verslininko banko kortelių nuimtus pinigus jis išleidęs gyvenimui. Kai pinigai baigėsi, esą R. Mironiukas pasiūlė apiplėšti D. Vaisėtos draugą verslininką Modestą Česnavičių, kuris esą buvo gavęs milijoninį palikimą.

„Apie tai mes kalbėjome juokais, juokai lieka juokais, planavimas yra rimtas dalykas“, – M. Adomavičius neigė, kad planavo dar vieną nužudymą.

Tiesa, jis pripažino, kad M. Elenbergaitės klausinėjo apie M. Česnavičių, tačiau kodėl juo domisi, esą neaiškino.

„Aš sakiau R. Mironiukui, gal man eiti pas verslininką ir apsimesti paštininku, atnešti voką ir duoti jam pasirašyti, o kai jis atsuks nugarą, nušauti, – teisėjas pagarsino M. Adomavičiaus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. – R. Mironiukas sakė, kad viską darysime kaip su D. Vaisėta – aš turėsiu pasikalbėti su Monika, kad ji verslininką atviliotų į kokią nors nuošalią vietą kaip ir savo viršininką“.

D. Vaisėtos bičiulį ketino nužudyti, o paskui sudeginti negyvenamame name

M. Adomavičius teigė, kad su R. Mironiuku buvo nuvažiavę į apleistą poilsiavietę, kurioje jie ir nusprendė nužudyti M. Česnavičių.

„R. Mironiukas sakė, kad tai puiki vieta, niekas lavono neras, sakė, jį galima paslėpti name, o vėlia tą namą sudeginti“, – tikino kaltinamasis.

Laimei, šio plano jie nespėjo įgyvendinti, nes tą pačią dieną važiuodami į Vilnių buvo sulaikyti.

Beje, sostinėje M. Adomavičius ketino nusipirkti net 200 šovinių, o prieš išvažiuodamas į apleistą sodybą iš M. Elenbergaitės gavo SMS žinutę: „Atsargiai, nenuskęsk“. Paaiškėjo, kad M. Adomavičius buvo visiems nurodęs rašyti koduotus tekstus – esą jeigu jais susidomėtų pareigūnai, niekam net nekiltų įtarimų apie daromus nusikaltimus.

L. Drūteika: liepė man šauti, nes Mantas su Monika planavo auginti vaikus

Pasvalyje gyvenęs, tačiau dažnai Vilniuje buvęs ir čia butą nuomavęsis M. Adomavičiaus draugas L. Drūteika teisme suabejojo, ar jo bičiulio pasakojimas išties yra visiška tiesa.

Jis sakė, kad kartą jam teko dalyvauti D. Vaisėtos namo vagystėje, tiesa, netiesiogiai – atvažiavęs į Vilnių susitiko su bičiuliais, kurie esą važiavo prie ežero, tačiau nuvyko į verslininko namus ir čia pagrobė vertingus daiktus. „M. Adomavičius sakė, kad važiuojame padaryti Monikos viršininką“, – teisme prisiminė kaltinamasis, pažymėjęs, kad vagystėje nedalyvavęs, o tik sėdėjęs automobilyje.

Po kiek laiko, pasak L. Drūteikos, į jo nuomojamą butą atvažiavo M. Adomavičius. „Jis sakė, kad žino, iš kur galima gauti pinigų, užsiminė apie tą patį direktorių ir parodė ranka per kaklą“, – vaikino teigimu, jis nieko tuomet nepagalvojęs, nes M. Adomavičius esą visą laiką mėgęs pasipuikuoti.

„Po to išvažiavau į Pasvalį, man buvo atlikta operacija, ilgai nebuvau Vilniuje, bet man M. Adomavičius vis rašydavo SMS žinutes, skambindavo, o kartą atvažiavo ir pasakė, jog direktorių apsvaigins klofelinu ir suleis narkotikų – jis man išdėstė planą ir išvažiavo“, – L. Drūteika teigė, kad draugas net neklausė, ar jis sutinka dalyvauti nusikaltime, tačiau esą tik leido suprasti, kad „jie organizuoja ir jau reikia ruoštis“.

„Tą pačią dieną grįžau į Vilnių, Mantas man pasakė, kad su klofelinu ir narkotikais nesigaus, man teks šauti į direktorių, – kalbėjo L. Drūteika. – Jis sakė, kad mes visi bendraujame, kito žmogaus negalima prašyti, nes jį irgi tada reikės užversti. Aš nesutikau, bet man buvo pasakyta, kad dėl savo galvos aš tai turėsiu padaryti – esą Mantas negali, nes planuoja bendrą gyvenimą su Monika, žada turėti vaikų, o R. Mironiukas – tiesiog negali šauti“.

Nurodė šauti tiesiai į galvą

„Nesutikau, bet Mantas buvo susinervinęs, sakė, kad norint, jog neliktų jokių galų, reikės pašalinti silpniausią grandį – supratau, kad turiu šauti dėl savo galvos, nes jeigu atsisakysiu, kaip silpniausia grandis būsiu nušautas“, – sakė jis.

L. Drūteika prisiminė, kad kitą dieną miške pirmą kartą išbandė pistoletą su duslintuvu.

„Mantas parodė, kur kas stovės – esą turės atvažiuoti direktorius su Monika, kai ji praeis pro pastato sieną, Mantas ją pagriebs už rankos, o aš tuo metu turėsiu šauti į direktorių“, – kaltinamojo teigimu, R. Mironiukui teko tik stebėtojo vaidmuo.

Kitą dieną kompanija susitiko miške prie apleistos fermos. „Mantas manęs klausė, ar sugebėsiu nušauti, atsakiau, kad nežinau, bet jis pareiškė, jog jau nebėra kur trauktis, reikia šauti tiesiai į galvą“, – sakė L. Drūteika.

Kai apie 23 val. į apleistą vietovę atvažiavo M. Elenbergaitė su D. Vaisėta, vyrai stojo į savo vietas.

Sužeistas verslininkas dar bandė bėgti ir skambinti telefonu

„Viskas įvyko labai greitai ir direktorius jau stovėjo maždaug trijų metrų atstumu prieš mane, – teisme pasakojo L. Drūteika. – Pamatęs mane jis sušuko: „Kas čia?“. O aš tuo metu šoviau kažkur į žemę, stengiausi nepataikyti, bet man atrodo, kad kažkur vis tiek pataikiau – mačiau kraują. Direktorius tada pradėjo bėgti, man atrodo, Mantas turėjo revolverį ir tada šovė... Jis nukrito ant žemės, dar išsitraukė telefoną, norėjo kažkam skambinti... Mantas šaukė, kad šaučiau į jį, bet aš nesutikau ir nuėjau prie mašinos. Ir tada išgirdau garsą, pamačiau, kaip R. Mironiukas jam trenkė akmeniu“.

L. Drūteika tikino jau pro automobilio langą matęs, kaip R. Mironiukas ir M. Adomavičius verslininką nurengė.

„Mantas dar šaukė, kad ateičiau padėti, bet aš nėjau“, – jo teigimu, vėliau draugai verslininką įstūmė į duobę. „Girdėjau, kaip jis dar garguliavo“, – prisipažino L. Drūteika.

L. Drūteika: Monika buvo rami ir aiškino, kad toks D. Vaisėtos likimas

Jis taip pat prisiminė, kad tą patį vakarą į Vilnių jį parvežė M. Elenbergaitė.

„Aš jai pasakiau, kad man tas žmogus nieko blogo nepadarė, o ji man tada pradėjo aiškinti, jog jis buvo labai mielas žmogus, ją labai gyrė, - sakė L. Drūteika. – Tada ji ir prisipažino, kad važiuojant į mišką verslininkas jos klausė: „Monika, tu mane nužudyti veži?“. Monika stebėjosi, kad yra labai rami tokioje situacijoje, sakė, jog nieko blogo nepadarė, matyt, toks buvo verslininko likimas, jeigu taip nutiko, matyt, taip jam buvo lemta“.

Tiesa, šių žodžių M. Elenbergaitė teisme išsižadėjo – esą veždama bičiulį į Vilnių ji išvis nieko nekalbėjo.

L. Drūteika tikino, kad gailisi dėl padaryto nusikaltimo, tačiau nukentėjusiųjų neatsiprašė. „Galiu jų atsiprašyti, bet tie atsiprašymai nieko nepadės, žmogaus jau nėra“, – tvirtino jis.

Po kaltinamojo apklausos teismas byloje paskelbė pertrauką iki spalio 14-osios, kuomet valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras Rolandas Jurkevičius turėtų sakyti baigiamąją kalbą. Jos metu kaltinamiesiems turėtų būti pasiūlytos bausmės.