Esame įpratę žieminius česnakus auginti iš sėjinukų. Kartais tenka nusivilti jų kokybe. Krimstis nereikės, jeigu vienoje daržo dalyje sodinsite išaugintų ropučių skilteles, o kitoje – orinius česnakų svogūnėlius – „vaikučius“.
Garantuotai sveika karta
Česnakų žiedstiebyje esančios orinių svogūnėlių ropelės – vienskiltės, įvairaus dydžio (0,5–1 cm), plokščiai apvalios, su dengiamuoju veislei būdingos spalvos lukštu. Jų gali būti 20–30. Stambesnes galima suvartoti maistui, o kitos padžiovinamos saulėje ar vėdinamose patalpose ir laikomos iki sėjos.
Oriniai svogūnėliai neturi ramybės periodo. Juos galima sėti tų pačių metų rudenį ar pavasarį, balandžio pabaigoje (nelygu pavasaris).
Sėjama 2–4 cm gylyje 10 cm atstumu tarp eilių. Gali augti tarp kitų daržovių – atskira vieta nebūtina. Paaugusį pasėlį galima išretinti. Paskui jų priežiūra tokia pati kaip visų česnakų.
Vienmečiai sėjinukai primena vasarinius česnakus. Ryškaus stiebo neturi, lapai daug smulkesni nei žieminių česnakų. Žiemai juos galima palikti dirvoje neiškastus, tik pamulčiuoti. Antrais ar trečiais metais vienskiltės roputės suformuoja skilteles. Jos paprastai būna stambesnės nei įprastai augintų česnakų. Iš orinių svogūnėlių augantys česnakai gerai išsilaiko žiemą, atsparūs ligoms.
Visada patikimai dera lietuvių selekcininkų sukurti vidutinio ankstyvumo ‘Žiemiai’. Užauga per 90–100 dienų, roputės būna 5,5–6,5 cm skersmens, plokščiai apvalios, jose 6–8 skiltelės. Dengiamieji lukštai balti, o skiltelių – gelsvi su violetiniu atspalviu. Jie suformuoja stambius žiedynstiebius, juose daug orinių svogūnėlių.
Paįvairinimui pravartu pasisodinti kietais baltais lukštais ‘Orlik’, ‘Arkus’, ‘Hermas’ veislių. Gerai žiemoja ‘Jubiliejnyj gribovskij’, ‘Doneckij violetovyj’, ‘Parus’ česnakai.
Sodinimo laikas
Tradiciškai žieminiai česnakai sodinami nuo rugsėjo 15–20 d. iki spalio 10–15 d., kad iki šalčių spėtų išleisti šakneles. Kelių pastarųjų metų patirtis rodo, kad, šiltėjant klimatui, sodinimo datą galima pakoreguoti. Pernai ne vėlu buvo sodinti spalio pabaigoje. Pasodinti spalio 25 dieną jie gerai įsišaknijo.
Prieš sodinimą skiltelės per naktį pamirkomos 0,1 proc. kalio permanganato (geriausia mirkyti stikliniame inde – jį lengva išplauti) arba pelenų tirpale (šaukštas pelenų pusę valandos verdamas litre vandens). Sodinama 5–7 cm gyliu, 8–10 cm atstumais ir 20 cm tarpueiliais. Kvadratiniam metrui apsodinti reikia 50 skiltelių.
Žieminiai česnakai gerai pakenčia šalčius, tačiau sniegas pastarąsias žiemas pasirodo gana vėlai, jo būna nedaug. Todėl pasodinus naudinga mulčiuoti durpių, perpuvusio mėšlo ar komposto 2–5 cm sluoksniu. Mulčias gerai saugo nuo didesnių šalčių, pavasarį padeda saulei greičiau įšildyti dirvą, išlaiko drėgmę, neleidžia susidaryti kietai plutelei.
Pavasarį pradėjus augti laiškams, lysvę patartina patręšti azoto trąšomis, po poros savaičių – dar kartą. Gegužės viduryje ir birželio pabaigoje pasėlį pravartu palaistyti kompleksinėmis trąšomis. Česnakų šaknys telkiasi 15–20 cm gylyje, užauga mažai smulkių šaknelių, jų siurbiamoji galia nedidelė, todėl svarbu, kad dirva būtų puri.
Šaltą drėgną pavasarį česnakus apninka sklerotinis puvinys (ilgai nepasirodo daigeliai arba sudygę net sulapoję apatiniai lapai pagelsta, sunyksta), fuzariozės (ropučių brendimo metu bąla ir vysta lapų viršūnėlės), žaliasis pelėsis. Išgelbėti augalus galima nupurškus fitoncidinių augalų nuovirais ar cheminiais preparatais.
Birželio pabaigoje pradeda augti žiedstiebiai, formuojasi oriniai svogūnėliai. Stipresnieji paliekami sėklai, o kitus reikia išskinti prie pat viršutinio lapo.
Kai orinius svogūnėlius gaubiantis lukštas pradeda skilti, o laiškai gelsti ir džiūti, pats laikas kasti ropeles. Kad tinkamai subręstų oriniai svogūnėliai, roputės su žiedstiebiais kasamos keliomis dienomis vėliau. Tačiau nelaukiama, kol gaubiantis lukštas sudžius, sėjinukai pradės byrėti ar pabjurs orai. Kai drėgna ar lyja, česnakai džiovinami vėdinamoje patalpoje. Paskui nukerpamos šaknelės ir lapai, paliekama tik 2 cm stagarėlis.
Nemėgsta rūgščių dirvų
Česnakai geriausiai auga priesmėlio ir lengvo priemolio puveningose, mėšlu ir mineralinėmis trąšomis tręštose dirvose, nemėgsta rūgščių.
