Nepaisant to, jo gyvenimas ne tik nesustojo. Danas tapo fotografu, neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionu ir prizininku įvairiausiose varžybose tiek Europoje, tiek Lietuvoje. Taip pat šiemet Prezidentas jį apdovanojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu, o dar viena Dano svajonė, neįgaliųjų sporto klubas, jau tapo realybe.

– Danai, ar nesuklysčiau pasakydama, kad visada buvote kiek kitoks? Kalbu ne apie jūsų traumą ir negalią, o apie jūsų būdą. Gimėte ir augote mažame miestelyje, kokiuose žmonės labai dažnai nepuoselėja ir nepildo didelių svajonių. Sakau ne norėdama sukritikuoti, o pati mačiusi mažų miestelių, kaimelių realybę, kuri ne visada yra vien tik žavi.

– Taip, kai kurie žmonės gali jaustis apriboti arba nepasitikintys dėl to, kad gyvena mažame miestelyje, kurio kultūra ir lūkesčiai gali būti riboti. Kalbant apie bendrą aplinką, kurioje augau – nebuvau išskirtinis vaikas. Tiesiog mėgavausi vaikyste ją aktyviai leisdamas lauke (krepšinis, futbolas, beisbolas, plaukimas t.t).

Neapibrėžtos galimybės ir svajonės nežiūri į geografinius apribojimus ar gimtojo miestelio dydį. Svarbiausia yra gebėjimas trokšti daugiau, ieškoti galimybių ir imtis veiksmų, kad įgyvendintumėte savo tikslus.

Būtent tokios galimybės atsirado prisijungus prie jaunųjų šaulių sąjungos būrelio. Jame tarsi radau kryptį, kurioje pradėjau auginti savo ambicijas. Pamažu vaikiškos pramogos virto į vis stipresnius patriotinius jausmus, o pastangos ir pasiryžimas palaipsniui atnešė naują perspektyvą ir paskatino kryptingą tikslo siekimą.

Tikriausiai tai ir buvo pradžia. Laikotarpis, kai mano ir aplinkinių draugų prioritetai ir laisvalaikis pradėjo turėti skirtingas kryptis.

– Papasakokite, kuo gyvenote ir kuo užsiėmėte iki avarijos, kurios metu buvo negrįžtamai pažeistas dešinės rankos nervas, dėl ko nebegalite valdyti rankos.

– Kuomet įstojau į Generolo Jono Žemaičio karo akademiją, mano pagrindiniu užsiėmimu tapo studijos ir taktinės pratybos. Studijos akademijoje yra subtilios tuo, kad visas mūsų gyvenimas vykdavo akademijos teritorijoje 24 valandas per parą. Dienos prasidėdavo anksti ryte ir dažnai trukdavo iki vėlyvo vakaro. Laisvalaikio už teritorijos galimybės ar grįžimas savaitgalį iki namų priklausydavo nuo studijų rezultato ir bendrosios drausmės.

Sportas buvo tai, ką galėjau laikyti laisvalaikiu ir laiku sau. Studijuodamas daug dėmesio skyriau fiziniam pasirengimui, nes karinės pratybos reikalauja geros fizinės jėgos ir ištvermės. Tačiau už teritorijos ribų mano gyvenimas buvo taip pat dinamiškas ir aktyvus, pripildytas įvairių veiklų (toks, koks jis yra ir dabar).

Vienas iš dalykų, kuris man buvo naujas ir kurio ėmiausi studijuodamas, būtent ir buvo susidomėjimas motociklais. Nusipirkęs motociklą džiaugiausi galimybe jausti papildomo adrenalino šūvius ir laisvę. Važinėjimas motociklu uždarose lenktynių trasose tapo ne tik pramoga, bet ir dar viena galimybė išreikšti save, įgyti naujų įgūdžių.

Sportas ir važiavimas motociklu buvo svarbios veiklos, kuriose radau pasitenkinimą ir iššūkį. Tai buvo veiklos, kurios puikiai rado savo vietą studijų ir karinėje rutinoje bei ją papildė.

– Ar pamenate tą laiką po avarijos, kai jau žinojote ir supratote, kad dėl patirtos traumos bent jau dalis jūsų gyvenimo turės keistis iš esmės? O gal tokio momento nebuvo? Gal jums atrodė, kad niekas keistis ir neprivalo? Kad kažkaip turėsite pagauti tokio gyvenimo, kokį gyvenote, tempą?


– Net ir geriausias planas keičiasi po pirmo šūvio. Avarija su motociklu įvyko kiek daugiau nei mėnesis po to, kaip pasiekiau savo svajonę, – baigiau studijas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje. Man buvo suteiktas leitenanto laipsnis. Kortų namelis, kurį stačiau nuosekliai ir ilgai, sugriuvo akimirksniu, vos jį pastačius.

Nors kūnas ir buvo nusėtas sumušimais, kaulų lūžiais ir kitomis patologijomis, išugdyta valia ir kitos charakterio savybės aiškiai sakė vieną: turiu viską priimti, įsitraukti į naują realybę su patirta trauma ir toliau gyventi visavertį gyvenimą.

Supratau, kad mano gyvenimo kokybė priklausys nuo to, kaip priimsiu ir integruosiu tą situaciją į savo gyvenimą. Pasiryžau toliau susitelkti į tai, kas teikia man džiaugsmą ir prasmę, neturint pernelyg didelių minčių ir negraužiant savęs dėl to, ko negaliu padaryti, kas atrodo neįmanoma. Fokusuodamasis ne į problemą, bet į gyvenimą su problema, tikrinau savo stiprybę ir gebėjimą priimti dar vieną, šį kartą didžiausią, gyvenimo iššūkį.

– Buvote Krašto apsaugos savanoris, vėliau baigėte Lietuvos karo akademiją. Ar galima pasakyti, kad tos patirtys ir suformavo jūsų valią ir vertybinę skalę?

– Visa ši patirtis neabejotinai formavo mano valią. Supratau, kad norint pasiekti tikslus, reikia pastangų, atkaklumo ir nuolatinio tobulėjimo. Visa tai taip pat formavo motyvacijos ir disciplinos svarbos suvokimą.

Motyvacija gali mus paskatinti pradėti veikti ir siekti savo tikslų, tačiau ji gali kisti ir mažėti laikui bėgant. Tai gali būti dėl iššūkių, nuovargio ar išorinių veiksnių padaryto įtakos.

Todėl, nors motyvacija gali būti svarbi pradžioje, ilgalaikė sėkmė dažnai priklauso nuo disciplinos, nuoseklumo ir gebėjimo įveikti sunkumus, net jei neturime didelės motyvacijos tuo momentu. Disciplina padeda mums išlaikyti progresą, nuolat tobulėti ir pasiekti savo tikslus, net ir per sunkumus ar iššūkius, kurie gali kilti mūsų kelyje.

Aš įsitikinęs, kad svarbu elgtis sąžiningai, pagarbiai ir dorai. Tai atsispindi mano santykiuose su kitais žmonėmis bei priimant sprendimus. Pagarba, pasitikėjimas, atsakomybė ir nuolatinis tobulėjimas yra tai, kas tapo esminiais principais mano gyvenime.

– Bent jau stebint iš šalies atrodo, kad jūsų negalia nepristabdė jūsų noro ir galimybių semti gyvenimo galimybes. Jau po avarijos studijavote reklamos vadybos magistre, tapote garsaus fotografo Algio Kriščiūno asistentu, vėliau ir pats tapote fotografu, tada – neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionu ir prizininku įvairiausiose varžybose tiek Europoje, tiek Lietuvoje. Ar jums taip gaunasi tarsi savaime – ir kitaip nemokate, ar toks ryžtingumas, atkaklumas – kartais ir ėjimas per „negaliu“, per baimę, per prisivertimą?




– Mano negalia nepristabdė mano noro ir galimybių siekti gyvenimo galimybių. Po avarijos,
nors susidūriau su iššūkiais, nepraradau savo užsidegimo ir dėmesio gyvenimui.

Studijavimas reklamos vadybos magistro studijas ir tapimas fotografo Algio Kriščiūno asistentu buvo mano pasirinkimai ir siekiai, kurie padėjo plėtoti savo sugebėjimus, suteikė naujas galimybes. Naujų galimybių paieška buvo veiksnys, kuris vėl, kaip niekad, tapo aktualus mano gyvenime. O tapimas fotografu ir neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionu bei prizininku atėjo su pastangomis, ryžtingumu ir atkaklumu. Visa tai veiksmų atoveiksmis.

Mano sėkmės istorija, jei ją taip galima pavadinti, tai tik naujas kortų namelis, kuriuo stengiuosi neleisti savo negaliai ar baimėms apriboti mano galimybių ir siekių. Daugybę naujų dalykų pradėjau daryti po patirtos traumos. Tačiau ne dėl priverstinio gebėjimų ribojimo, o tik dėl toliau savyje tvyrančios susižavėjimo gyvenimu kibirkšties.

Per šiuos iššūkius mokausi kūrybingumo, lankstumo ir pasitikėjimo savimi. Tai padeda man judėti į priekį ir realizuoti save ir įveikti savo ribas.

Tai yra procesas, kurio metu aš augu ir tobulėju, siekdamas būti visaverte asmenybė ir turėti įkvepiančią gyvenimo patirtį. Pagrindinis dalykas yra tai, jog aš noriu.

– Papasakokite, ar buvo kokių sunkumų, negandų, kuriozų, bandant visas šias veiklas, kurios dėl jūsų patirtos traumos galbūt kai kada gali kelti ir kažkiek daugiau iššūkių? Kaip tuos kuriozus sprendėte?

– Su nerimu, baimėmis, neviltimi ir kitais panašiais jausmais bei emocijomis žmonėms susidurti yra natūralu ir įprasta. Tai svarbi dalis žmogaus emocinio gyvenimo, ir daugelis žmonių kovoja su šiais jausmais. Vengdamas kuriozų ir sunkumų ar kovodamas prieš negandas naudojuosi keliomis kovos strategijomis.

Priimkite savo jausmus. Pripažinkite ir priimkite juos, nes normalu ir natūralu tokiais būdas reaguoti į tam tikras situacijas. Nepasmerkite ar nepasislėpkite nuo jausmų, bet stenkitės suprasti juos ir suvokti, kas juos sukelia.

Išreikškite savo jausmus. Pokalbiais su artimaisiais arba pasidalindami su žmonėmis, kurie supranta jūsų patirtį, galite gauti paramos ir supratimo. Dalijimasis jausmais gali sumažinti jų intensyvumą ir padėti jums apdoroti ir išreikšti tai, ką jaučiate.

Mokykitės iš kitų. Bendravimas su žmonėmis, kurie turėjo panašią patirtį arba susidūrė su panašiais jausmais, gali būti naudingas. Jie gali pasidalinti savo patirtimi, patarimais ir strategijomis, kaip susidoroti su tokiais jausmais ir įveikti iššūkius.

Propaguokite sveiką gyvenimo būdą. Rūpinkitės savo fizinės ir emocinės sveikatos gerove. Fizinis aktyvumas, reguliarus miegas, tinkama mityba ir streso valdymo praktikos (pavyzdžiui meditacija, kvėpavimo pratimai) gali padėti sumažinti jausmų intensyvumą ir pagerinti jūsų gebėjimą susidoroti su iššūkiais.

Ieškokite profesionalios pagalbos. Tai labai svarbu, jei jūsų jausmai yra itin sunkūs arba kliudo normaliam gyvenimui. Nesidrovėkite kreiptis į profesionalią pagalbą. Psichologai, terapeutai arba konsultantai gali padėti jums įgyti įrankių ir strategijų, kaip geriau susidoroti su savo jausmais ir įveikti sunkumus.

Svarbu prisiminti, kad jausmai ir emocijos yra laikini. Ir nors jie gali būti iššūkis, galite juos įveikti ir toliau siekti savo tikslų. Svarbu būti kantriais su savimi ir ieškoti būdų, kaip palaikyti savo emocinę gerovę.

– Ar tikite gero žodžio, padrąsinimo galia? Ar sutiktumėte, kad žmonės, kuriuos sutinkame
savo kelyje, turi didžiulę galią ir mus sustiprinti, ir sužeisti? Ar turite savo paties istorijų
apie vienokius ar kitokius reikšmingus žmonių poelgius jums?


– Manau, gero žodžio poveikis yra labai galingas ir gali turėti didelę įtaką mūsų emocinei ir psichologinei būsenai. Žmonės, su kuriais mes susiduriame savo gyvenimo kelyje, gali mus padrąsinti, motyvuoti ir sustiprinti. Taip pat gali turėti neigiamą poveikį ir sužeisti mūsų jausmus.

Pažintis su treneriu Martu Skrabuliu (treneris, kuris ir dabar mane treniruoja) ir „Cosma“ klubo sprinterių komanda turėjo didelę įtaką ne tik mano supratimui apie profesionalų sportą, tačiau ir platesnės aplinkos suvokimui ir požiūriu. Ši pažintis leido suvokti ir priimti sportą, jos rutiną ne kaip pasiaukojimą, o privilegiją.

Sportas gali būti privilegija, nes jis suteikia galimybę išreikšti savo fizinį ir psichologinį potencialą, tobulinti savo gebėjimus ir įgyti naujų patirčių. Miego režimas ir nenaktinėjimas, vakarėlių su draugais ribojimas ar valgymo įpročių keitimas, atsisakant greitojo maisto, gali būti priimami ne kaip pasiaukojimai, o mainai į didesnes galimybes – privilegija.

Tai svarus požiūris, kuris taip pat gali būti naudingas ne tik sporto srityje, bet ir kasdieniame gyvenime. Tai puikus atradimas, kad sportas gali būti ne tik iššūkis, bet ir džiaugsmo, pažangos ir asmeninio tobulėjimo šaltinis. Iš tiesų, geras treneris ir motyvuojanti aplinka gali labai padėti atrasti ir išplėsti savo sportinį potencialą bei atskleisti naujas perspektyvas. Svarbu toliau plėsti savo supratimą ir išlikti atviriems idėjoms ir patirčiai.

– Galbūt kaip fotografas ir pats dažnai matote kitų žmonių nesaugumus, nepasitikėjimą ir kitus jausmus, kuriuos galima išgydyti geru žodžiu, padrąsinimu?

– Kadangi fotografavimas dažnai yra artimas procesas, mano, kaip fotografo, tikslas nėra tik užfiksuoti vaizdus. Taip pat stengiuosi sukurti aplinką, kurioje žmonės jaustųsi patogiai ir pasitikėtų. Svarbu sukurti emocinį ryšį su žmonėmis, suprasti jų individualias poreikius.

Kartais vienas geras žodis, padrąsinimas ar komplimentas gali turėti didžiulę įtaką žmogui, kuris jaučiasi nesaugus ar nepasitikintis. Bendravimas ir pozityvus požiūris gali padėti atsiskleisti, jaustis patogiau prieš objektyvą ir išgyventi teigiamą patirtį.

Didžioji dalis fotografuojamų žmonių stokoja pasitikėjimo savimi ar tiesiog kompleksuoja dėl, neretai, tik jiems svarbių dalykų. Tačiau drįsčiau sakyti, kad lygiai taip pat didžioji dalis žmonių po fotosesijos jaučiasi geriau, labiau atsipalaidavę ir pasitikintys savimi.

– Esate minėjęs, kad nesureikšminate žmonių žvilgsnių: tada sakėte, kad ir pats atkreipiate
dėmesį į išskirtinį automobilį ir sulyginote su juo savo išvaizdos išskirtinumą. Tai nuostabus pavyzdys, kaip viskas keičiasi nuo požiūrio kampo, nekeičiant pačios situacijos, tačiau lengviau pasakyti nei padaryti. Kaip jums pavyksta? Tikriausiai atsakymas į šį klausimą – vertas milijono, nes mes visi ne visada galime keisti aplinkybes, bet visada galime keisti požiūrio kampą. Kas tai – tikėjimas žmonėmis ir pasauliu?


– Iš tiesų, keičiant požiūrio kampą, galime daug ką pakeisti, nors pačios situacijos negalime visada kontroliuot. Tai tikrai nėra lengva užduotis ir kartais gali būti iššūkių priimti naują požiūrį.

Tačiau tikiu, kad jei pasitikime savimi, mokome vertinti savo stipriąsias savybes ir siekiame gyventi nuoširdžiai, tai gali turėti didelį poveikį mūsų požiūriui ir santykiams su kitais žmonėmis bei pasauliu. Būtent todėl nusprendžiau nesitraukti į šešėlį ir nesislėpti, bet koncentruotis į tai, ką galiu, ar kaip padaryti, kad galėčiau.

Žmonės dažnai bijo to, kas jiems yra nežinoma ar nepažįstama. Tai natūralus žmogaus instinktas, kuris lydi nuo pat evoliucijos pradžios. Tačiau svarbu suprasti, kad ilgainiui tai, kas buvo pradžioje neįprasta, gali tapti visuomenės norma.

Kai susiduriame su neįprastomis situacijomis ar skirtingomis išraiškomis, svarbu būti
atviriems ir siekti pažinti. Tik bendraudami, išmokstame suprasti ir perprasti tai, kas yra
nežinoma ar neįprasta mums. Tai atveria duris naujoms galimybėms, naujam supratimui ir
nuostatų pokyčiams.

Galiu pasidžiaugti, jog būdamas „Toyota Baltic Parateam“ komandos narys bei „Toyota“ ambasadorius, kartu su Toyotos „Start Your Impossible“ projektu rodome pavyzdžius ir skatiname neabejoti savo galimybėmis.

Projekto tikslas yra įkvėpti žmones siekti savo svajonių ir įveikti iššūkius, nepaisant kliūčių, aplinkybių ar negalių. Jis skatina įvairias veiklas, įskaitant sportą, kultūrą ir mobilumą.

– Ar yra dar kokia nors veikla, užsiėmimas, kurio norėtumėte, o gal ir planuojate, išmokti?

– Noriu pasidalinti džiugiomis naujienomis – šių metų Liepos 6 dieną Lietuvos Respublikos Prezidentas mane apdovanojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu už indėlį neįgaliųjų sporte, pasiekimus tarptautinėje arenoje ir įkvėpimą. Šis apdovanojimas yra pripažinimas atliktiems darbams ir atsidavimui, kurie turi didelę įtaką ne tik neįgaliųjų bendruomenei, bet ir visai Lietuvos visuomenei.

Vedamas aplinkinių paskatų bei savo motyvų, kurie kilo iš mano asmeninės patirties ir įsitikinimo, jog sportas gali turėti išskirtinį poveikį žmonėms, ypač neįgaliesiems – šiuo metu dėlioju paskutinius formalumų taškus įkūrinėdamas naują, Vilniaus neįgaliųjų sporto klubą.

Noriu, kad neįgalieji žmonės turėtų galimybę pasinerti į sportą, atrasti savo talentus ir pajusti, kad yra dalis stiprios bendruomenės. Per sportą galima skatinti savivertę, pasitikėjimą savimi ir formuoti bendruomenės dvasią, kur kiekvienas narys palaiko vienas kitą geru žodžiu.

Mano planas buvo sukurti sporto klubą, kuriame neįgalieji sportininkai turėtų galimybę dalyvauti treniruotėse, varžytis, tobulinti savo įgūdžius ir siekti profesionalumo. Norėjau sukurti aplinką, kurioje kiekvienas narys būtų pripažintas ir vertinamas, ir kur sveikinami kiekvieno pasiekimai. Taip liepos 5-ąją dienos šviesą išvydo neįgaliųjų sporto klubas „Paradoksas“.

Visus į jį kviečiu. Susisiekite su manimi, norėdami gauti daugiau informacijos ir pradėti savo sportinę kelionę. Būsiu labai dėkingas visiems, kurie parodė susidomėjimą ir pareiškė norą prisidėti prie šio projekto.