Šiuo metu Lietuvoje neįgalumo lygis vaikams iki 18 m. ir dalyvumo lygis suaugusiems nustatomas vertinant bazinį dalyvumą – asmens organizmo funkcinius sutrikimus ir individualios pagalbos poreikį, pildant Individualios pagalbos poreikio klausimyną.
Žmogui, kurio sveikatos būklė dėl įgimtų ar įgytų negrįžtamų organizmo funkcijų sutrikimų yra ypač sunki ir dėl to jis negali pasirūpinti savimi, neįgalumo lygis ir dalyvumo lygis nustatomas nevertinant sveikatos būklės ir individualios pagalbos poreikio, jeigu asmens sveikatos būklė atitinka specialius kriterijus.
Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNOF) administracijos direktorė Henrika Varnienė sako, kad negalios ir dalyvumo skyrimo sistemą Lietuvoje reikia reformuoti, nes neįgalumas iki šiol vertintas neadekvačiai. Pavyzdžiui, žmogus, turintis protinę negalią, sunkiai besiorientuojantis aplinkoje, bet galintis pavalgyti ar nueiti į tualetą, jeigu jam liepiama, laikomas 30–40 proc. darbingu. Kitas, neįgaliojo vežimėliu kasdien besinaudojantis žmogus, galintis pasirūpinti savimi, daug ką atlikti be pagalbos ir tinkamomis sąlygomis dirbti, taip pat laikomas 30–40 proc. darbingu. Nos šių žmonių darbingumas ir negalios bei dalyvumo lygis – skirtingas, jiems skiriama tokia pati parama.
„Negalia nėra medicininis vertinimas ar diagnozė. Tarkime, neregys, besinaudojantis išmaniosiomis technologijomis, galintis puikiai orientuotis erdvėje, dirbti ir savarankiškai keliauti, skiriasi nuo regą ką tik praradusio žmogaus. Pastarasis nėra taip prisitaikęs ir nelabai gali veikti be pagalbos, tačiau jų abiejų diagnozė – vienoda ir finansinė parama skiriama tokia pat. Šis pavyzdys suponuoja prielaidą, kad neįgalumo vertinimui svarbiausia ne diagnozė, o aplinka ir individualizuotas negalios lygio nustatymas“, – sako H. Varnienė.
Ji tikina, kad tokia praktika jau taikoma mūsų kaimynystėje ir pasiteisino. Pavyzdžiui, estai savo neįgalumo vertinimo procesą tobulino ketverius metus ir dabar jis laikomas vienu geriausių Europoje. Ten nuodugniai išanalizuojama konkreti situacija, vertinama aplinka ir pagal tai skiriama pagalba. Lietuvoje nustatant negalios lygį į klausimus, pavyzdžiui, ar gali atsikelti iš lovos, pavalgyti ir panašiai, reikia atsakyti lankantis pagal specialistą. Estijoje labai išsamus klausimynas pildomas savarankiškai. Specialistai konkretaus žmogaus poreikius vertina pagal jo anketos duomenis. Taip pat Estijoje į vertinimą įtraukta Užimtumo tarnyba, ko nėra Lietuvoje.
„Mano manymu, į negalios vertinimą ateityje turėtų būti įtraukta ne tik Užimtumo tarnyba, bet ir švietimo sistema. Jeigu žmogui nepritaikomas ugdymo procesas, ar jis dėl kokių nors priežasčių negali mokytis norimos specialybės, jo neįgalumo lygis turėtų būti didesnis. Tas pats ir su darbo rinka – kaip gali būti nustatomas žmogaus dalyvumas, jeigu dirbti jam nesudaromos tinkamos sąlygos? Net jeigu žmogaus darbingumo lygis – 50 proc., jis bus nieko vertas, jeigu asmuo negaus sau pritaikytos darbo vietos“, – aiškino LNOF vadovė.
Išmoka – tokia pati, nors darbingumo lygis skirtingas
Pagal dabartinius įstatymus Lietuvoje negalią turintiems žmonėms finansinės išmokos bei kita parama skiriama atsižvelgiant į negalios lygį bei žmogaus darbingumą, vertinamą procentais. Tokia pati finansinė parama gali būti skiriama visiškai skirtingą negalią turintiems žmonėms, kurių galimybės dirbti bei pasirūpinti savimi gali arba negali pasikeisti. Sveikatos apsaugos ministerijos Komunikacijos skyriaus atstovo teigimu, negalia nustatoma atsižvelgiant į žmogaus neįgalumo ar dalyvumo lygį. Žmogui gali būti skiriama socialinio draudimo negalios pensija, šalpos neįgalumo pensija, šalpos kompensacija, individualios pagalbos teikimo išlaidų kompensacijos ir kitos išmokos.
H. Varnienė įsitikinusi, kad tokia praktika – netinkama ir kiekvieno žmogaus atvejis turėtų būti vertinamas atskirai: „Dažniausiai girdime nusiskundimus dėl nepakankamo negalios lygio, nuo kurio priklauso išgyvenimui skirta finansinė valstybės parama. Pavyzdžiui, Estijoje tai nėra problema, nes negalia neskirstoma laipsniais. Manau, turėtų būti nustatyta vienoda finansinės paramos riba turintiems negalią ir skiriamos paslaugos, susijusios su konkretaus žmogaus poreikiais. Žmonių, kurie nedirba dėl proto negalios arba dėl nepritaikytų darbo sąlygų, dalyvumo lygis dabartinėmis sąlygomis buvo laikomas pačiu mažiausiu, o išmoka siekia apie 180 eurų per mėnesį“.
Lietuvoje į vieną instituciją negaliai nustatyti buvo sujungti Neįgaliųjų reikalų departamentas, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba ir Techninės pagalbos centras. H. Varnienės manymu, būtų gerai prie jų prijungti ir Užimtumo tarnybą, su kuria bendradarbiaujant galima pritaikyti darbo vietas turintiems negalią. Tokį žingsnį žengusioje Estijoje ženkliai padidėjo negalią turinčių žmonių įdarbinimas, nes visi specialistai padeda žmogui vienu metu.
Pakartotinė patikra po reformos įgautų daugiau prasmės
Kadangi Lietuvoje negalios lygis nustatomas tik tam tikram laikotarpiui, ją turintys dažniausiai turi tikrintis pakartotinai – kas pusmetį, metus ar dvejus.
Pasak LNOF vadovės, tokia patikra žmonėms su negalia atrodytų prasmingesnė, jeigu iš pradžių būtų vertinamas paciento prisitaikymas ir aplinkybės: „Pakartotinė negalios patikra įtraukiant į sistemą aplinkybes, įgautų kur kas daugiau prasmės. Tarkime, neįgaliu tik ką tapusio žmogaus galimybės gyventi bei dirbti iš pradžių būna vienokios, o po metų ar kelerių jis prisitaiko, tad jo negalios lygis ir pagalbos poreikis gali sumažėti. Kalbant apie negalios nustatymą tik pagal diagnozę, tai nėra vertinama, tačiau žmogus ilgainiui gali išmokti atlikti daugiau veiksmų ir geriau prisitaikyti turėdamas tą pačią negalią. Ypač tai pasakytina apie dabartinius laikus, kai technologijos vystosi itin sparčiai“.
Tokia tvarka, anot pašnekovės, sumažintų ir korupciją, kuri vis dar egzistuoja. Nors skandalai, kai siekiant naudos piktnaudžiauta negalios nustatymo sistema, atrodo praeityje, vis dar pasitaiko lietuvių, sutinkančių apsimesti turinčiais negalią, kad kas mėnesį gautų išmokas.
„Lietuvoje jau daugybę metų keliame klausimą dėl korupcijos negalios nustatymo sistemoje. Gausu atvejų, kad gyventojai, kurie kreipiasi dėl negalios nustatymo, duoda kyšius dėl aukštesnio negalios lygio nustatymo ar proceso paspartinimo. Korupcijos indeksas neįgalumo vertinimo srityje keletą metų buvo labai aukštas, apie tai viešai kalbėjo ir „Transparency International“. Yra atvejų, kai negalios lygis nustatytas ir parama skirta žmonėms, kuriems jis nepriklausytų, sistema piktnaudžiauta labai ilgai. Buvo skandalų, kai, tarkime, negalia nustatyta žmogui, kuris, esą, nemato, tačiau pats vairuoja automobilį“, – sakė H. Varnienė.
Taip pat pasitaiko, kad žmogus mano turintis negalią, tačiau jam ji oficialiai nenustatoma. Anksčiau apskųsti netenkinantį sprendimą dėl negalios lygio nustatymo buvo galima ginčų komisijoje, o dabar – teisme.
Pagalbą namuose įperka ne visi
Kartu su piniginėmis išmokomis negalią turintiems žmonėms gali būti skirta ir kitokia pagalba, tačiau ne visi išgali už ją sumokėti. Asmeninė pagalba skiriama žmonėms su negalia, jei tokį poreikį nustato savivaldybės paskirtas socialinis darbuotojas. Pagalba teikiama asmeniui su negalia nemokamai jei jo pajamos neviršija 2 valstybės remiamų pajamų dydžių (2024 m.–352 Eur.). Kitu atveju negalią turinčiam žmogui ar jo šeimai tenka patuštinti kišenes.
Žmonėms su negalia namuose gali būti teikiama pagalba į namus arba socialinė globa jų pačių namuose. Taip pat gali būti teikiama integrali pagalba namuose – slaugos ir dienos socialinės globos paslaugos, įskaitant psichologo konsultacijas artimuosius prižiūrintiems žmonėms, integralios pagalbos gavėjams, ją teikiantiems darbuotojams.
Taip pat pagalba skiriama nėra neribota. Pasak SAM atstovo, asmeninės pagalbos teikimo laikas ir trukmė nustatoma atsižvelgiant į individualius poreikius. Ji negali būti teikiama tuo pačiu laiku, kai teikiamos socialinės priežiūros arba globos namuose bei darbo, mokymosi vietoje.
„Pagalba į namus Lietuvoje gali būti teikiama iki 10 val. per savaitę ir yra mokama. Kaina nustatoma nustatomas atsižvelgiant į žmogaus ar jo šeimos pajamas ir neturi viršyti 20 procentų visų pajamų. Jeigu šios pajamos yra mažesnės už valstybės remiamų pajamų dvigubą dydį (352 Eur), pagalba į namus teikiama nemokamai“, – sakė SAM komunikacijos atstovas.
Socialinė globa namuose gali būti teikiama iki 25 val. per savaitę ar tam tikrais atvejais iki 70 val. per savaitę. Kaina taip pat nustatoma pagal pajamas, tačiau, jei žmogus gyvena šeimoje, kurios pajamos vienam šeimos nariui viršija 3 valstybės remiamų pajamų dydį (528 Eur), mokėjimo dydis neturi viršyti 50 procentų žmogaus pajamų.
