Negalia nesutrukdė vadovauti komandai
Tai, kaip jaučiasi darbuotojai, labai daug priklauso nuo darbdavių sukurtos aplinkos. 50-ies žmonių komandai vadovaujanti „Telios“ verslo pokyčių vadovė Eglė Jasiulionytė pati turi negalią, tačiau ji savęs „nenurašo“, kad ko nors nesugebės.
„Man negalia yra stimulas. Aš niekada jos neafišuoju, nesakau, kad ją turiu, nebent kas nors paklausia. Man tai yra vidinis stimulas, nes mus varo ne išoriniai, o vidiniai varikliai. Kažkada su savo drauge šnekėdama pajutau, kad gal nuo penktos klasės vadovauju – dirbau seniūne, mokyklos prezidente, žinojau, kad anksčiau ar vėliau turėsiu vadovaujamas pareigas. Niekada nesirinkau lengvų darbų. Šiandien dirbu su didžiuliais IT projektais, didžiulėmis programomis, kurios keičia organizacijų darbą, – per vieną naktį tenka „sumigruoti“ milijonus klientų iš vienos IT sistemos į kitą ir pradėti rytą, lyg nieko nebuvę. Jie turi žinoti, kur kreiptis, būtina užtikrinti verslo operacijas, verslo tęstinumą. Streso lygiai dideli, tenka atlaikyti savo ir savo žmonių streso lygį, bet man tokie dalykai visada buvo stimulas eiti į priekį. Aš niekada su savo negalia nesitapatinau, tiesiog rinkausi darbus, kuriuos gyvenime noriu dirbti. Labai gerai žinojau, ko noriu, žinojau, ką studijuosiu ir ką veiksiu gyvenime“, – dalijasi E. Jasiulionytė.
Nepatogų klausimą išgirdo tik kartą
Pašnekovė sako, kad gyvenime viename darbo pokalbyje teko išgirsti nepatogų klausimą, ir nors tai toli gražu nebuvo diskriminacija, netikėtai užduotas klausimas sutrikdė.
„Pokalbio pabaigoje netikėtai išgirdau klausimą, kas yra mano rankai (tai cerebrinis paralyžius). Nebuvo labai malonu. To paklausė moteris iš vienos Švedijos organizacijos, ir aš iš to susitikimo išėjau „neskaniai“. Toks kartas buvo vienintelis mano gyvenime. Nei mokykloje, nei studijų metais, nei dirbdama niekada nepatyriau jokių patyčių“, – sako E. Jasiulionytė.
Pašnekovė svarsto, kad, galbūt, patyčioms kelią užkerta pati, nes visuomet ateina su didžiuliu vidiniu užtaisu.
„Kaip vienas mano buvusių kolegų pasakė, – ateinu kriokliu, jei negaunu, atsitraukiu. Aš iš tiesų ateinu labai stipriai – į susitikimus, į bendravimą ateinu stipriai. Man tai leidžia pasistatyti tam tikrą sieną, užsitarnauti tam tikrą pagarbą. Taip aš gerai jaučiuosi, einu drąsiai, ir susidūrusi su tam tikrais dalykais sprendžiu, ką daryti. Turbūt nėra geresnio gyvenimo etapo už tą, kurį gyvenu šiandien, – jaučiuosi puikiai. Tai sudaro aplinka, kurią teikia darbdavys: darbo valandas galiu susiplanuoti taip, kaip man reikia. Be abejonės, einu į susitikimus, bet rytais žaidžiu tenisą, vakarais dažniausiai plaukioju. Turiu puikius kolegas, mes kartu keliaujame, turime vadovą komandoje, jis sėkmingai keliauja savo asmeninėmis progomis, savo atostogų metu. Aš planuoju tas keliones jiems. Esu dar viena vadovė, ir kai reikia iškeliauti, manimi kolegos labai rūpinasi. Rūpinasi, ar įlipsiu į kalną, ar galėsiu kur nors keliauti“, – šypsosi pašnekovė.
Kelionių metu, anot moters, ji kartais net pirmauja, o iššūkiai jai visuomet įdomūs.
„Italijoje, prie Komo ežero, mes į vieną kalną pažiūrėti švyturio su kolega Nerijumi nusprendėme lipti dviese, lengvai lyjant lietučiui, buvo gana slidu. Užkopėme į tą kalną, ilgai ieškojome švyturio, mat buvo tirštas rūkas, bet abu sėkmingai jį pasiekėme. Net kai kurie mano kolegos tokių iššūkių, kokius aš pasirenku, neprisiima“, – atvirauja E. Jasiulionytė.
Laikas ir asmeninė energija
Bendradarbystės erdvių „Workland“ vadovė Lietuvoje Laura Panovienė taip pat dirba vadovaujamą darbą.
„Viskas, ką mes darome gyvenime, vyksta mūsų energijos ir laiko sąskaita. Turime tik du resursus ir sprendžiame, kaip geriau panaudoti, – ar reikia užsiimti buitiniais dalykais, viskuo rūpintis, ar galima rasti tokių sprendimų kaip viešbutyje. Viešbučio palyginimas apie tai ir yra – ateini, ir viskuo pasirūpinta. Tai biuras, darbo erdvė, kur galima dirbti tiek darbo dienomis, tiek savaitgaliais, tiek dieną, tiek naktį. Tarkime, jei su Amerika dirbi, tai kam sėdėti virtuvėje, namuose, barbinti klaviatūrą, trukdyti namiškiams. Ar kai į skambutį reikia atsiliepti pašnibždomis. O čia, biuruose, erdvės tam specialiai pritaikytos“, – paaiškina L. Panovienė.
Bendradarbystės erdvės atviros visą parą, čia dirbti atėjusiems žmonėms nereikia rūpintis kava ar biuro valymo paslaugomis, apsauga. Yra įrengtos darbo vietos.
„Esame tiek neapibrėžti dėl ateities, kad kartais nežinome, kas mūsų laukia po metų. Sakykime, kalbant apie įmonę, kurią įsteigėme, – metus žinome, kad bus projektas, tad reikia galvoti, kaip neįklimpti į įsipareigojimus dvejiems trejiems metams ar daugiau. Tada ir renkiesi – pradedi nuo 2–3 darbo vietų biure, gali prisidurti dar 3, po pusmečio atsisakyti, vėl likti su mažesniu kiekiu“, – pašnekovė vardija bendradarbystės erdvių lankstumo privalumus. L. Panovienė pabrėžia, kad jų sukurtos darbo vietų erdvės nereikalauja didelių finansinių įsipareigojimų ir investicijų.
Ir nors erdvės išties puikiai pritaikytos visiems, anot pašnekovės, pagrindinis traukos objektas – žmonės. Darbo vietą nuomojančių žmonių, pasak L. Panovienės, neretai klausiama, kodėl atėjo į bendradarbystės erdves, ir beveik visuomet išgirstama, kad jau atsisėdėjo namie.
„Žmogus žmogų traukia ir papildo. Darbas bendruomenėje – tai priklausymas tam tikrai organizacijai, be to, gauni labai daug informacijos. Viena vertus, galima sakyti, apkrauna tas triukšmas, bet vėl gi, lankstumas – yra tam tikros vietos, kur galima atsiriboti ir dirbti labai ramioje aplinkoje. Gali dalyvauti renginiuose, matyti įvykius tiek Lietuvos, tiek tarptautiniu lygiu, ieškoti kontaktų, ir juos rasti“, – vardija pašnekovė.
Darbas biure turi dvi puses
Negalią turintys žmonės tokiose erdvėse neretai išties puikiai gali judėti ir turėti jiems tinkamą darbo vietą. Visgi E. Jasiulionytė sako, kad darbas biure turi dvi puses.
„Daug kas priklauso ir nuo paties darbuotojo, ir darbdavio. Komandoje, tarp tų 50 žmonių, yra ir spektro sutrikimų turinčių žmonių, jie labai džiaugiasi, kad gali būti tarp darbo ir namų. Mielai renkasi darbą namuose, ir mes vertiname, jei žmogus atlieka savo darbą ir atlieka jį kokybiškai, nežiūrime, kur jis yra. Esu savo komandos žmonėms sakiusi, kad dėl manęs dirbkite nors iš mėnulio, svarbu, kad darbas būtų padarytas. Mes vis dar jaučiame socialinę stigmą – bijome pasakyti, kad turime negalią ir, galbūt, reikia kokios nors pagalbos. Mano negalia ne taip matyti ir ne tokia svarbi, tad aš jos neafišuoju. Nors jei kas paklausia – pasakau. Mano komandoje yra žmonių su negalia – ir su matomomis, ir nematomomis. Jie ateina pas mane paklausti, ar gerai, jei jie prisistatys, ar darbdavys neatleis. Aš atsakau: tikrai sakykite, nes juk yra atskiros socialinės garantijos, yra papildomos atostogų dienos, ir tie darbdaviai, kurie nori išlaikyti darbuotoją, tikrai atsižvelgs“, – pašnekovė drąsina žmones kalbėti apie asmenines situacijas.
Visuomenėje vis dar girdima istorijų, kai gero specialisto darbdavys išsigąsta dėl kokios nors negalios, ir nesvarbu, kad žmogus puikiai gali susitvarkyti su darbu, į kurį kandidatuoja. E. Jasiulionytė sako pastebinti pokyčių, kurie išties daug žadantys.
„Manau, kad įmonių kultūra keičiasi. Mes dar tikrai esame nepasiruošę. Turbūt kaip Kaunas tvarkosi kelius, taip ir įmonės dar tvarkosi – mes ruošiamės. Ir mano aplinkoje galima rasti pavyzdžių, kai aukščiausio lygio vadovai dėl įgytų ligų, galbūt, autoimuninių ar kitų, nebegalėjo dirbti. Yra speciali įranga tarp kompiuterio ekrano ir klaviatūros, kuri seka tavo akies vyzdį ir pagal jį leidžia spausdinti, tad įmonių vadovai dirbo iki paskutinės minutės, kol galėjo. Tai buvo ir įmonių indėlis. Aš visada sakau: „Kas, jei ne mes, ir kada, jei ne dabar, imsimės šito darbo.“ Reikia ne kalbėti, o imti ir daryti. Su įmone ir organizacija darome, turime tą vidinį šūkį“, – pasakoja E. Jasiulionytė.
Pašnekovė pataria darbdaviams ir darbuotojams kalbėtis, nebijoti išsakyti poreikių, nes tiesiog ne visada visi pastebi, ko reikia vienam ar kitam darbuotojui. Ypač jei žmogus turi kokią nors negalią, ir tai, kas jos neturinčiam įprasta, kitam gali būti nepatogu ar sudėtinga.
„Kartais žmogus nepastebi, ko reikia man ar mano kolegai. Mes galime nepastebėti tų dalykų, tad reikia kalbėtis. Turbūt viena pusė būtų – reikia kalbėtis, kita pusė – nebijoti klausti. Mes matome, kad žmogus negali paeiti, kartais puolame padėti, bet ne visada reikia pagalbos, tad būtų pravartu paklausti, ar reikia pagelbėti“, – pataria „Telios“ verslo pokyčių vadovė.
Bendraujant vyksta ne tik darbinės informacijos mainai
Bendradarbystės erdvių vadovė L. Panovienė pritaria, kad rasti bendrus sprendimus geriausiai padeda būtent bendravimas.
„Negali galvoti už kitą žmogų, neva žinai, ko jam reikia ar ką jis mąsto. Kolegoms sakau: niekada negalvok už kitą – paklausk. Ne visada žmonėms reikia pagalbos, o puoli padėti. Gal tiesiog tempas lėtesnis, gal reikia laiko, pertraukėlės pailsėti ir taip toliau, tad paklausimas labai daug išsprendžia, ir tai yra bendravimas, ryšys“, – sako L. Panovienė.
IT srityje dirbančiai komandai vadovaujanti E. Jasiulionytė sako, kad ji darbe jaučiasi puikiai, kai mato, kad komanda pasiekia gerų rezultatų.
„Aš esu labai stipriai į rezultatą orientuotas žmogus, gal net per stipriai, bet kai matau, kad mes einame visi ranka rankon ir visi darome rezultatą, kai komanda groja kaip orkestras, o dirigentas palieka sceną, tai turbūt geriausias užplūdęs jausmas. Aš kartais mėgstu atsitraukti ir pabūti stebėtoja. Tikrai veikiu daug, būna ir bemiegių naktų, kartais rytais keliesi ir galvoji, gal jau gana, gal ieškoti paprastesnio darbo, bet ateini į darbą, pamatai kolegas, pamatai savo žmones, pamatai vadovus ir vėl – einam, darom ir padarysim“, – atvirauja verslo pokyčio komandos vadovė.
Visuomenėje dar neretai vyrauja nuostata, kad žmonės, kurie turi negalią, yra jautresni ar jiems reikia daugiau švelnesnio, savotiškai globėjiško kontakto. Tačiau E. Jasiulionytė – pavyzdys, kad taip nėra ir viskas priklauso nuo asmeninių žmogaus savybių. Komandoje yra ir kitų žmonių, kurie turi negalią, tad vadovė sako kalbanti su jais apie bendravimą ir poreikius.
„Aš atsiklausiu, ar jie nori kaip nors kitaip bendrauti. Pas mane ateina žmonės ir labiau kalba ne apie tai, kaip bendrauti, o sako „norėčiau dirbti taip“. Tada svarstai, ar tai pakeliui su organizacija, ieškai kokio nors bendro sutarimo, kaip toliau galima dirbti. Tikrai žinau, kad mano komandos žmonės iš tiesų džiaugiasi, jog organizacija lanksti“, – sako pašnekovė.
Kaip vadovei, jai kartais tenka priimti ir ne pačius maloniausius sprendimus. E. Jasiulionytė sako, kad jei žmogus netinka projektui, jam pasakytų tiesą. Tokiu pat keliu eitų ir tada, jei šis turėtų kokią nors negalią, nes žmogų, darbuotoją ji vertina ne pagal jo būklę, o profesionalumą.
„Man yra tekę susidurti su keliais tokiais atvejais. Turėjau kolegą Estijoje, jis pas mus dirbo testuotoju. Vežimėlyje jį atveždavome socialiniu taksi, bet matėme, kad jo tempai, gebėjimai, kompetencija neatitinka to, ko mums reikėtų, taigi mes draugiškai sutarėme, kad pačioje organizacijoje pasiieškos kitos darbo vietos, ir jis sėkmingai toliau dirba kontraktų centre Estijoje, kiek žinau. Šiuo metu turime kelias atrankas ir mielai bendraujame su neįgaliaisiais. Viena iš mano vadovių pasidalino, kad, paskambinus neįgaliajam, iš jo juntamas emocinis sunkumas, jis sako: „Kodėl aš turėčiau ateiti pas jus dirbti, ką man duosite?“ Neieško balanso tarp to, ką pats gali duoti ir ką organizacija gali suteikti jam“, – patirtimi dalijasi pašnekovė.
Bendradarbystės erdvių vadovė Lietuvoje sako, kad kiekvienas, apsuptas tinkamų žmonių, gali sulaukti stebuklų.
„Turėsi įkvėpimo, paskatinimo. Turi organizacijai duoti tiek pat, kiek tu nori gauti. Turi būti teisingas ryšys. Vienas kitą mes tikrai įkvepiame ir paskatiname veikti“, – pritaria L. Panovienė.
