Išmaniosios technologijos padeda, bet be baltosios lazdelės niekur
„Žmonės, kurie turi regos negalią, tai yra silpnai mato, arba išvis nemato, be baltosios lazdelės iš namų neišeina, jie visada ją turi su savimi. Tai yra esminis pagalbininkas, kuriam nereikia nei akumuliatoriaus, nei GPS signalo, ar kitų papildomų dalykų, kad jis suveiktų“, – sako Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos vadovas Paulius Kalvelis.
Kalbėdamas apie kompiuterines technologijas, IT sprendimus, padedančius žmonėms su regos negalia, P. Kalvelis sako, kad numeris vienas keliaujant, nesvarbu Lietuvoje ar užsienyje, miestuose ar tarp miestų, yra navigacija, jų esama įvairių. Pavyzdžiui, yra pėsčiųjų navigacijos, yra navigaciniai skriptai, kad būtų įmanoma kuo tiksliau papasakoti, kur žmogui reikia eiti.
„Jeigu mes naudosime daugumai mūsų įprastas vairavimo navigacijas, tai jų atskaitos taškas yra kelias ir jeigu mums sako, kad sukite dešinėn ir kirskite gatvę, kur nėra perėjos, tai pėsčiųjų navigacijos veda per takelius, pėsčiųjų perėjas, parkus, tai yra kiek kitokios zonos. Tad šalia baltosios lazdelės, pirmiausiai eina navigacija.
Neretai žmonės su regos negalia naudojasi programėlėmis, kurios padeda susiorientuoti tiksliai, koks objektas šalia, kur yra įėjimas. Yra tokių programėlių, kaip pavyzdžiui „Be My Eyes“. Jos principas, kad turintis regos negalią žmogus skambina šios programėlės pagalba į suburtą savanorių ratą, kuris jam padeda. Lietuvoje jos vartotojų yra apie 300, o savanorių pagalbininkų, lietuviškai kalbančių, yra apie 7 tūkstančiai. Tokių savanorių visame pasaulyje yra keli milijonai, kurie pasiryžę ateiti į pagalbą. Ši programėlė tikrai palengvina tiek keliavimą, tiek kasdienes situacijas.
Iš esmės visos programėlės yra išmaniajame telefone, tad žmogus su regėjimo negalia, lygiai taip pat, kaip ir mūsų visa matanti visuomenė, jau neįsivaizduoja gyvenimo be jo. Visgi, būna visokių situacijų, kartais ji atveda į remontuojamą ar užtvertą kelią. Todėl navigacija, išmanusis telefonas, programėlės vis dėlto yra labiau pagalbininkai prie baltosios lazdelės. Jeigu šalia yra artimieji, lazdelė, žinoma, gali likti nuošalyje ir galima naudotis visomis naujausiomis technologijomis, bet jeigu esi vienas, tai be lazdelės niekur“, – patikina P. Kalvelis.
Prašo visuomenės nestatyti paspirtukų ant regos negalią turintiems skirtų takelių
Į klausimą, su kokiais iššūkiais vis dar susiduria žmonės su regėjimo negalia, sąjungos vadovas atsako, kad jeigu kalbant apie valstybę, tai ką jie mato, kaip Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos atstovai, kurie tiesiogiai dirbantys su ministerijomis, Vyriausybe, Seimu, siūlantys įstatymų pakeitimus, gali konstatuoti, kad gyvenimas kasdien po truputį gerėja, tačiau to nepakanka. „Mums norėtųsi, kad visas pokytis, tiek įstatymų prasme, tiek jų įgyvendinimo prasme vyktų greičiau. Žinoma, tas pokytis per mūsų 30 Nepriklausomybės metų įvyko milžiniškas, bet mums norėtųsi jo dar spartesnio“, – teigia P. Kalvelis.
Paklaustas apie iššūkius, sąjungos vadovas sako, kad jų yra labai įvairių, pradedant nuo infrastruktūros, kaip, pavyzdžiui, remontuojami takeliai: „Mes tikrai esame už jų sutvarkymą, bet tai kartais užtrunka metus laiko. Arba būna įvedami paviršiai, kurie nuveda į sieną, arba ant tokio tako žmonės, žinoma, ne iš piktos valios, bet įrengia kelio ženklą. Kažkas apie tai net nepagalvoja, o tai mūsų bendruomenei yra iššūkis.
Lygiai taip pat opi, pastaruosius 3–4 metus, problema yra, kad nuo kiekvieno pavasario iki vėlyvo rudens ant kelio yra paliekami elektriniai paspirtukai. Apie tai visur kalbame, tiek socialiniuose tinkluose, tiek žiniasklaidoje, prašome, kad žmonės nestatytų paspirtukų bet kaip, ant pėsčiųjų takų, šalia daugiabučių namų, nes galima tikrai rasti daug nuotraukų, filmuotos medžiagos, kad jie numetami bet kur. Tai reiškia, kad mūsų bendruomenės nariams, kurie yra aklieji ar silpnaregiai, yra potenciali trauma, nes jie nesitiki kliūties vidury tako, o jos dažnu atveju ten būna“.
Taktiliniai paviršiai, pasak P. Kalvelio, yra dažniausiai geltonos, ryškesnės spalvos juostos takuose. Jos yra vadinamos vedančiomis, žmogui su negalia rodančios kryptį. Yra ir kiti labai svarbūs ženklai, prie perėjų, šviesoforų, taip pat geltonos sumontuotos plokštės grindiniuose, kurios yra su iškilimais – burbuliukais.
„Žmonės, kurie nelabai žino apie taktilinius paviršius, dažnai žiemą labai džiaugiasi, nes gali nusivalyti sniegą nuo batų, tai čia viskas tvarkoje – galime pasidžiaugti ir mes, kaip apie antrą paskirtį – nusivalyti batus, bet iš principo tai yra skirta žmonėms, kurie prastai mato arba visiškai nemato. Tai yra didžiulis pagalbininkas saugiai jiems keliauti mieste“, – patikina ir prašo visuomenės supratimo P. Kalvelis.
Atidarytas naujas maršrutas ne tik neregiams, bet ir visiems matantiems žmonėms
„Iš tikrųjų sprendimų yra padaryta ir nemažai, ir yra įrengti įvairūs stendai, kuriais gali naudotis neregiai. Šiandien mes norime pristatyti naują iniciatyvą, naują potyrį, tai yra pažintį su miestu, siūlome išbandyti naują, neakivaizdinį Vilniaus maršrutą – paliesti ir išgirsti mūsų sostinę“, – sako Vilniaus savivaldybės Užsienio ryšių ir turizmo skyriaus vyresnioji patarėja Sonata Griškienė.
Šiuo maršrutu keliaujant savivaldybės atstovė kviečia išjungti regą ir įsiklausyti į miesto garsus, aidų, varpų dūžius, paliesti tam tikrus objektus, pačiupinėti įvairius Vilniaus sienų fragmentus, faktūras, įvairias medžiagas, pajusti Vilniaus simbolius.
„Šis maršrutas yra svarbus tuo, kad jis papildytas garsiniu vaizdavimu, pavyzdžiui, kaip patekti nuo vieno objekto iki kito, pasakoma, kaip išvengti vienų ar kitų kliūčių einant. Šis maršrutas pritaikytas visiems, ne tik regėjimo negalią turintiems žmonėms. Naudojantis juo nereikia jokio gido, čia yra savarankiškai skirtas vaikščioti maršrutas.
Tai yra labai įdomi, kitokia patirtis, nes ją ir pati turėjau – įsijausti į nematančio žmogaus būseną ir pajusti visiškai kitokį miestą, kitaip jį įsivaizduoti, klausytis jo garsų, nes mes juk dažniausiai einame tomis pačiomis gatvėmis ir nebepastebime per miesto šurmulį, koks išties įdomus mūsų miestas yra – sako S. Griškienė.
Projektą kartu kūrė neregiai, noras sumažinti barjerus
„Kada pristatome Vilnių užsieniui, tai visų pirma galvojame apie žinomumo didinimą ir Vilnius jau kurį laiką pasirinko tokį netradicinį, išskirtinį, drąsų toną ir daug miestų, šalių mus ir giria, ir stebisi, kaip Vilnius vis kitoniškai prisistato. Dažniausiai, kad ir kitaip, ir drąsiai, pats komunikacijos tonas būna su saviironija, šmaikštumu, bet pagrindinis akcentas vis tiek būna per vaizdą. Šį kartą mes nuėjome dar šiek tiek kitokiu keliu. Iš tikrųjų šis sprendimas gimė gan netikėtai, organizuojant visai kitą kampaniją. Olandų režisierius, kuris lankėsi Vilniuje ir kuris jį įsimylėjo, pasiūlė idėją, o kodėl nepristatyti šio miesto taip, kaip jį patiria žmonės, kurie jo nemato“, – pačią projekto pradžią prisimena „Go Vilnius“ vadovė Inga Romanovskienė.
Kaip pati sako, jiems tai buvo didelė staigmena ir jie nesuprato iš pradžių, kaip visa tai padaryti: „Kilo daug jautrių klausimų: ar nebus taip, kad mes sumenksime iššūkius, su kuriais susiduria žmonės su regos negalia. Pradėjome ieškoti žmonių, kurie savo patyrimus papasakotų. Vilniuje gyvena apie 1000 žmonių, turinčių regos negalią ir tikrai kokių jų yra nuostabių, tarp jų yra ir poetų, muzikantų. Kelių iš jų istorijos nugulė klipe, kur jie pasakoja, kaip nematant arba matant labai prastai, jie Vilnių patiria, kaip užuodžia, kas juos stebina. Iš vienos pusės norėjome tokiu būdu Vinių parodyti užsieniui, iš kitos pusės – norisi nedidinti barjerų tarp žmonių, nes mes vis skirstome, kad vieni turi negalią, kiti – ne. Bet mes juk visi jaučiame, visi patiriame tą patį. Tai labai tikiuosi, kad šis projektas prisidės ne tik prie Vilniaus žinomumo ir išskirtinio tono, bet ir mažins barjerus, kurie iš tikrųjų yra tik mūsų galvose“.