„Gal būtų galima tai pavadinti nesusipratimu, jei vienai specialistei tiesiog buvo bloga diena, kas būtų suprantama, nors ir tai klausimas, ar normalu šitaip bendrauti. Bet kai pakalbėjau su dar dviem specialistėmis, kurioms diena buvo dar blogesnė, tai tapo panašiau į sisteminį požiūrį“, – apie patirtį ieškant sūnui pagalbos pradeda pasakoti Tomas.
Atkirto, kad paslaugos negaus, nepasiūlė jokios pagalbos šeimai
„Esu girdėjęs, kad tėvai, auginantys sunkią negalią turinčius vaikus, gali gauti asmeninį asistentą, kuris padėtų jam dieną: pabūtų kartu, pavežiotų į mokyklą, būrelius, mūsų atveju – ir į „Abos centrą“, kur vaikui atliekama jam reikalinga ABA terapija. Turime pažįstamų, kurie augina vaikus su sunkia negalia ir turi tokius asistentus po 8 val. per dieną. Tiesa, vieni sakė, kad nuo šių metų jų asistentui gan stipriai sumažintas valandinis darbo įkainis, bet iš esmės nuoširdžiai galvojau, kad mes gausime pagalbą“, – naiviai tikėjosi Tomas.
Taigi, vyras paskambino į Vilniaus miesto socialinių paslaugų centrą, kad sužinotų, kam ir kur reiktų parašyti prašymą, kokia tvarka, kad vaikas gautų asmeninio asistento paslaugą.
„Atsiliepusi ne per geriausios nuotaikos specialistė paklausė, kokia vaikui negalia, atsakiau, kad sunkiausia, tuomet paklausė, kiek vaikui metų, pasakiau – 10. Tada dar paklausė, kokiems čia reikalams reikalingas asistentas, paaiškinau. Atkirto, kad nebeskiria asistentų, nebent tik pavežioti vaiką galėtų, namuose paslauga nebeteikiama. Pasakiau, kad tikrai keista, nes turime pavyzdžių, kas juos turi, – ir namuose padeda, visur, kur reikia. Tada paklausė, kur gyvenu, ir pagal adresą pasiūlė paskambinti į kitą poskyrį, kuris atsakingas už tą seniūniją.
Skambinu ten, atsiliepia specialistė. Manau, kalbėjo per garsiakalbį, nes girdėjau ir kitą. Vėl paaiškinau situaciją. Specialistės lyg ir tarėsi, ką man sakyti, viena kitai patarinėjo, bet buvo dar griežtesnės ir atsakė, kad tokia paslauga išvis mums nepriklauso: nei pavėžėjimo, nei namuose. Jokia. Sako, įsigaliojo naujas įstatymas ir kad tik nuo 14 metų galima į ją pretenduoti. Tada dar labai aiškiai akcentavo, kad „tėvai patys turi pasirūpinti savo vaikų vežiojimu“ ir kad asistentai su vaiko higiena nepadeda. Perklausiau dar kartą, ar tikrai nėra tokios paslaugos, nes ir žiniasklaidoje skaičiau, ir pažįstamų turime, kurie turi asistentus. Dar kartą nukirto, kad nebeskiria. Pasakiau, kad aš pasidomėsiu, atsakė „pasidomėkite“ ir numetė ragelį“, – po tokio pokalbio Tomas liko apstulbęs.
Vyras sako, kad abiejų pokalbių su specialistėmis metu susidarė įspūdis, kad norima kuo greičiau atsikratyti nepatogiu vaiku, nesigilinti į situaciją, pabaigti pokalbį. Nei pirmą kartą kalbant, nei antrą nė viena nepaklausė, nei kokia vaiko situacija, nei kokios konkrečiai pagalbos reiktų, nepasiteiravo, ar vaikas lanko mokyklą, ar dienos centrą, galbūt yra kokių nors alternatyvų, ką galėtų pasiūlyti, kaip padėti jų šeimai.
„Šiuo metu sūnus eina į dienos centrą, gauname iš savivaldybės pagalbą ir žinau, kad negalima turėti abiejų paslaugų: ir asistento, ir dienos centro. Mes buvome pasiryžę atsisakyti dienos centro, kad turėtume asmeninį asistentą. Tokia vizija buvo, bet mes nė vieno pokalbio metu net nepriėjome prie šio klausimo, nes buvo griežtai atkirsta, kad nieko nebus ir nereikia nieko tikėtis. Nė vieno patarimo, kaip reiktų spręsti šį klausimą, neišgirdau. Galvojau, kad tokios įstaigos turi padėti, o ne atstumti, palikti šeimas, kurioms ir taip nelengva, likimo valiai. Po pokalbio pagalvojau, kad gal kažkas iš aukščiau davė nurodymą, jog reikia mažinti asistentų skaičių. Gal nebeturi tam biudžeto, gal daug besikreipiančių, gal nėra asmeninių asistentų, nors pagal įstatymą šeima gali pasiūlyti savo rastą ir apmokytą darbuotoją. Bet kuriuo atveju bent buvo galima pasiūlyti kitokio pobūdžio pagalbą. O čia nieko... Ir dar tokiu tonu buvo kalbama, kad nesinori net prisiminti. Spėju, ne mes pirmi, kurie susidūrė su tokiu priešiškumu ir abejingumu“, – atvirai kalba Tomas.
Po žurnalistės klausimų su Tomu susisiekė įstaigos vadovė
„Asmeninės pagalbos paslauga minėto amžiaus vaikui pagal teisės aktus gali būti teikiama“, – toks gautas atsakymas iš šio centro komunikacijos specialistė Eglės Užkuraitės, paklausus, kodėl berniukui nepriklauso ši paslauga.
Papasakojus apie vyro patirtį, bendraujant su šio centro darbuotojais, E. Užkuraitė patikino, kad socialinių paslaugų centre konsultacijų kokybės užtikrinimo tikslais telefoniniai pokalbiai yra įrašomi: „Gavę šią informaciją, nedelsdami pradėjome vidinį tyrimą dėl konkrečios situacijos. Socialinių paslaugų centre toks darbuotojų elgesys ir bendravimas su paslaugų gavėjais nėra toleruojamas. Imsimės visų įmanomų priemonių paslaugų kokybei užtikrinti bei suteikti reikiamą pagalbą asmeniui.“
Ir iš tiesų nemelavo – jau kitą dieną į redakciją paskambino Tomas ir pasakė, kad su juo susisiekė pati centro vadovė, atsiprašė dėl susidariusios situacijos ir patikino, kad vaikui tikrai priklauso pagalba. Su šeima iškart pradėjo bendrauti paskirta specialiste, pradėti ruošti dokumentai paslaugai gauti.
„Asmeninę pagalbą gali gauti asmenys su negalia, kurių funkcijos, veikla, dalyvavimas dėl negalios yra apriboti (negali savarankiškai orientuotis, nuvykti iš taško A į tašką B ir (ar) tvarkyti asmeninio ir (ar) socialinio gyvenimo) bei kuriems reikalinga kitų asmenų pagalba.
Asmuo ar asmens atstovas, pageidaujantis gauti asmeninę pagalbą, kreipiasi į Vilniaus miesto socialinių paslaugų centrą ar savivaldybę, pateikia nustatytos formos prašymą ir reikiamus dokumentus. Socialinis darbuotojas ne vėliau kaip per 10 darbo dienų įvertina asmeninės pagalbos asmeniui poreikį ir raštu pateikia savivaldybės administracijai, priimančiai sprendimą, motyvuotą išvadą ir rekomendaciją dėl asmeninės pagalbos skyrimo tikslingumo ar netikslingumo. Atkreipiame dėmesį, kad šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybėje yra susidariusi eilė asmenų, laukiančių, kol gaus asmeninę pagalbą. Bendrai už socialinių paslaugų teikimą Vilniaus mieste atsakinga Vilniaus miesto savivaldybė“, – apie paslaugos gavimą rašoma centro atsakyme.
Pirmenybė teikiama vaikams, kuriems daugiau nei 14 metų
„Asmeninės pagalbos priemonei šiems metams yra skirtas finansavimas ir neturime informacijos, kad ši priemonė būtų nutraukta“, – į situaciją reaguoja ir Vilniaus miesto savivaldybės atstovas Gabrielius Grubinskas.
Į klausimą, kam iš esmės yra skiriamas asmeninis asistentas, atsako, kad asmeninės pagalbos skyrimas ir teikimas organizuojamas vadovaujantis Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu „Dėl Lietuvos Respublikos asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymo 27 straipsnio įgyvendinimo“.
Teisę gauti asmeninę pagalbą turi asmenys su negalia, kurių funkcijos, veikla ir dalyvavimas dėl negalios yra apriboti ir kuriems reikalinga kitų asmenų pagalba.
Pateikus prašymą dėl asmeninės pagalbos skyrimo, asmenų su negalia asmeninės pagalbos poreikį individualiai nustato socialinis darbuotojas – įvertina tiek poreikius, tiek sveikatos būklę, tiek asmens užimtumą ir dienos režimą.
G. Grubinskas sako, kad kiekvieno asmens asmeninės pagalbos poreikis vertinamas individualiai.
Pirmumo teisę gauti asmens pagalbą turi vyresni nei 14 metų ir besimokantys, dirbantys ar darbo aktyviai ieškantys, taip pat vieni gyvenantys asmenys.
Asmeninis asistentas, atsižvelgdamas į konkretaus asmens poreikius, asmens galimybes ir sutartyje nustatytas sąlygas, gali teikti šią pagalbą: padėti atliekant darbus ir vykdant veiklas, kurių dėl negalios asmuo negali atlikti savarankiškai ir kurie būtini siekiant gyventi savarankiškai bei veikti visose gyvenimo srityse (darbai ir vykdomos veiklos atliekamos kartu, bet ne už asmenį), teikti diskretišką pagalbą, susijusią su asmens higiena (padeda apsirengti, nusiprausti, nusimaudyti, pasinaudoti tualetu ir kt.), lydėti asmenį į sveikatos priežiūros ir (ar) kitas institucijas, įstaigas, darbovietę, laisvalaikio praleidimo vietą ir kt., teikti pagalbą judant įvairiais paviršiais ir kt., teikti pagalbą maitinantis ir teikti individualią pagalbą, padedančią adekvačiai reaguoti į asmenį supančią aplinką, užmegzti bei palaikyti su ja socialinius santykius (bendrauti, kalbėti, orientuotis pagal laiką ir aplinką, laikytis dienos režimo, ugdytis savivoką, gebėjimą disponuoti finansiniais ištekliais, būti socialiai aktyviam, organizuoti poilsį, laisvalaikį ir pan.).
Jeigu įvertinus asmeninės pagalbos poreikį paaiškėja, kad asmeninė pagalba negali būti teikiama arba jos nepakanka, visada siūloma alternatyvių socialinių paslaugų.
Pasakius, kad jokių alternatyvų šeimai nebuvo pasiūlyta, G. Grubinskas teigia, kad konsultuodami gyventojus socialiniai darbuotojai privalo pasiūlyti ir ieškoti galimybės, kaip padėti. Jei konsultacija neatliepė poreikių, kaip šį kartą, kai nebuvo pasiūlyta kitų paslaugų, apie tai visuomet reikėtų pranešti įstaigos administracijai. Į tokias situacijas reaguojama nedelsiant – taip siekiama tobulinti paslaugų kokybę ir spręsti susidariusias situacijas.
Pasak savivaldybės atstovo, Socialinių paslaugų centro socialiniam darbuotojui atlikus socialinės globos paslaugų poreikio vertinimą, vaikui su negalia gali būti skiriamos šios paslaugos: dienos socialinės globos paslaugos įstaigoje, dienos socialinės globos paslaugos asmens namuose, ilgalaikės socialinės globos paslaugos įstaigoje, trumpalaikės atokvėpio socialinės globos paslaugos įstaigoje, trumpalaikės tęstinės socialinės globos paslaugos įstaigoje.
Norite papasakoti savo istoriją ar pranešti naujieną? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt
