Vienas kitam – ramstis ir gyvenimo džiaugsmas
Šeima pasakoja kartu įsikėlusi gyventi į naują namą, tačiau pastarasis vis dar įrengimo stadijoje, o tai, kad ten dar nėra reikiamų baldų, porai visai netrukdo. Kaip sako A. Lolat, kai įsirenginėji būstą, atsiranda daug vietos kūrybiškumui. Pavyzdžiui, net miegoti gali ten, kur geresnis vaizdas pro langą. Šį etapą lydintys iššūkiai gyvenimo kartu džiaugsmo nė už ką nenubraukia – kaip teigia sutuoktiniai, gyvenimas kartu kur kas mielesnis nei buvo prieš tai, net jei nėra tobulas.
„Reikia žinoti, kad Justas yra ekstravertas, kuris turi platų draugų ratą, daug bendrauja, dažnai susitinka, o aš esu ta intravertė, kuri turi labai mažą ratą ir iš namų eina tik tada, kai yra privaloma. Pavyzdžiui, visuomenė mane mato blizgančią ir t.t., Justas gauna likutį, tai aš esu labai dėkinga jam, kad šeimoje aš dabar galiu pailsėti, atsigauti ir eiti vėl blizgėti, nes įprastai būdavo, kad grįžti vienas, susipakuoji, susitvarkai, bet vis tiek esi vienas. Tai labai dažnai jis yra tas mano stuburas ir atrama. Kai sakau, kad viskas, žinok, jeigu aš ir toliau dirbsiu savo darbą, mane apmėtys pomidorais, jis sako, kad bus šalia. Aš jam esu už tai labai dėkinga“, – pasakoja vadybos doktorantė A. Lolat.
Gyvenimo ramstį ir naujus džiaugsmus sako esą atradęs ir programuotojas J. Pažarauskas: „Žinot, aš būnu, kad užsisuku darbuose, treniruotėse, namuose. Su ja būna, kad sako: tu čia jau per daug ir man reikia dėmesio. Ir pradedi galvoti, kad okei, reikia kažką suplanuoti ir tada išeini iš tos rutinos – tai padeda. Kartais būna atvirkščiai, kad sakau: ei, viskas, užteks, važiuojam kažkur, tokių kuponų turiu ir panašiai“.
Akademikė A. Lolat pasakoja su negalia dirbanti jau 20 metų, bet pripažįsta, kad su neregiais gyvenime jai neteko rimtai susidurti, tad jos sutuoktinis buvo pirmoji pažintis su šio tipo negalia. Ji prisimena, kad kai pradėjo vaikščioti su J. Pažarausku į pasimatymus ir pirmą kartą užsuko pas jį į namus – nemenkai nustebo.
„Pas jį namuose, žinote, šviesos išjungtos, viskas tamsu, nes jam gi nereikia, tada dėl manęs jis įjungė šviesas ir aš žiūriu: pianinas ir daugybė daugybė taurių, apdovanojimų. Tada pagalvojau: eina sau, dvidešimt metų dirbi ir tu net neįsivaizduoji, kad įjungus šviesą tu gali pamatyti žmogų tokioje šviesoje. Tai tame bute pirmiausiai atsirado lemputės, o dabar jau įsikraustėme į savo namuką ir visada juokiamės: nori atgal į butą? Ne, nenoriu. Nors mes nieko neturime, bet mums labai smagu“, – pasakoja A. Lolat.
Gyvenimas paprastesnis technologijų pagalba
Naujuose namuose jiedu įrengė specialią šviesų įjungimo sistemą, kuri valdoma telefonu. Tai, kaip sako A. Lolat, palengvina ne tik jos buitį, bet ir leidžia J. Pažarauskui tiksliai žinoti, kuriuose namų kambariuose dega šviesa. Tai – tik viena iš technologijų, kurią naudoja šeima.
Kaip pasakoja pats J. Pažarauskas, jis telefone naudoja specialią funkciją, kuri visą informaciją esančią mobiliojo ekrane jam garsiai perskaito – taip jis žino, kurį mygtuką spausti ir kaip naviguoti išmanųjį telefoną. Paklaustas, kokias dar mobiliąsias aplikacijas jis naudoja, pašnekovas atskleidžia, kad jam labai padeda navigacinės programėlės – jos palengvina judėjimą mieste. O pasiteiravus, kokias būdas jis testuoja naujas rinkoje pasirodžiusias aplikacijas, neregys tvirtina, kad šiam darbui pasišventusi visa neregių bendruomenė, kuri nuolat dalijasi patarimais su likimo draugais.
„Yra draugų ratas, kur kažkas pradeda, surizikuoja, išmoksta, po to pasidalina su kitais, susitinki, pasako, taip pat bendrose feisbuko grupėse, visi, kas ką randa įdomesnio, pasidalina ir tada visi testuoja. Praėjusių metų atradimas, kaip ir visiems turbūt, buvo „ChatGPT“, naudoju jį ir darbe. Ne toks jau naujas dalykas, bet, pavyzdžiui, jis labai pasitarnauja nuotraukų apibūdinime. Prieš kelerius metus būdavo tų programėlių, bet anksčiau būdavo keli sakiniai ir viskas, o čia iki tokio detalumo, kad sakau gal net ir per daug jau“, – šypteli jis.
Sutuoktinė A. Lolat skuba įsiterpti sakydama, kad minėtajį dirbtinio intelekto įrankį J. Pažarauskas naudoja ir jų kasdienybėje.
„Pavyzdžiui, kai reikia su manimi derėtis, jis kartais „ChatGPT“ klausia: kaip įtikinti žmoną, kad valgytume picą, jeigu ji nori mėsainio? Arba sako: parašyk mano žmonai eilėraštį, ji mėgsta A, B ir C . Ir po to jis man jį skaito. Iš pradžių jis niekada nesakydavo, kad naudoja ją tokiems sprendimams, po to tik pasakė, tai mes pradėjome juoktis ir tiesiog skaitydavome tas jo rekomendacijas. Tai tapo pramoga šeimoje.
Kitas dalykas, buvo vieną kartą, kad jis surašė viską kaip jis įsivaizduoja, kaip aš atrodau, kad dirbtinis intelektas sukurtų mano paveiksliuką. Tada jis atsiunčia man ir taip žaidžiam. Tikrai neblogai atitinka. Šiaip baisiau yra kita programėlė. Kai susipažinome, jis manęs paklausė: ar tau trukdo, kad aš neregys? Atsakiau, kad ne – aš pražilsiu, nei tu žinosi, nei tu ką. Jis atsakė: ne, yra mobilioji aplikacija, kuri nufotografuoja, pasako kiek metų, kaip žmogus atrodo, kur yra raukšlė. Dažniausiai mane laiko jaunesne, niekas nesako, kad man 33-eji ar 34-eri, sako, kad 28-eri, 24-eri, o ta programėlė tiksliai įvardijo, tai aš taip nervinausi“, – pasakoja A. Lolat.
Turintiems negalią už save reikia kovoti
A. Lolat. pasakoja, kad pradėjusi šeimyninį gyvenimą išmoko ir labai svarbią pamoką – atskirti žmones, kurie su ja gyvenimo keliu žengia tikėdamiesi naudos.
„Justas gal iš karto turėjo draugų ratą, kuris buvo atidirbtas, o mano atveju buvo, kad man labai išsigrynino draugai, nes aš pastebėjau, kad jau per laiką aš atskirdavau, kurie žmonės yra su manimi, kurie yra dėl naudos, kurie yra dėl to, kad kartais daro gerus darbus, nes labai dažnai žmonės naudoja žmones su negalia tam, kad patys pasijustų koks aš fainas ir kokį gerą darbą darau.
Tai šiais metais atradau naują dalyką, kad vis dėlto buvo žmonių, kurie matė tą mano kažkokį silpnumą ir sakydavo: aš vis tiek ja pasinaudosiu, padarysiu taip, kaip man reikia, ir ji vis tiek sutiks, nes ji nepasipriešins. Ir su šunimis asistentais tas pats buvo, kad davai paprašome dvigubos kainos ir ji su viskuo sutiks. Ir aš nesutikau, parodžiau stuburą. Tai buvo atradimas ir mūsų šeimai, ir visiems aplinkui, kad kaip Ajana gali būti su ramentais, bet tvirta“, – išmoktomis pamokomis dalijasi pašnekovė.
Abu sutuoktiniai sutinka, kad negalia, net ir turint didžiulį užsidegimą gyvenimą semti pilnomis rankomis, kartais iš tiesų kiša koją. Štai, pavyzdžiui, nors J. Pažarauskas yra kvalifikuotas programuotojas ir stiprus savo srities specialistas, iki tol reikėjo nueiti ilgą kelią, kad žmonės pirmiausia pastebėtų jo gabumus, o ne negalią.
„Aš noriu sakyti, kad bent jau toje įmonėje, kur aš dirbu, tai šitai neturi įtakos. Bet iki to reikėjo prieiti, kad galėčiau savo žiniomis tą kompensuoti, bent jau įsidarbinimo metu. Kai įsidarbinau, tada viskas kaip ir tvarkoje“, – pasakoja jis.
Nieko nelaukusi A. Lolat priduria: „Bet jis labai kietas programuotojas. Aš jau kaip akademikė sakau, kad apskritai jis tikrai yra geras programuotojas ir aš manau, kad bet kuri bendrovė, pamačiusi jo gabumus, turėtų būti labai kvaila, jeigu pradėtų vertinti būtent neregystės faktą, bet ne jo gabumus“.
O štai A. Lolat patirtis rodo, kad dar bandant įgyti išsilavinimą kyla keblumų. Nors situacija dabar gerėja, jos studijų laikais universitetuose infrastruktūros prieinamumas buvo skurdus.
„Man būdavo paskaitos 5–6 aukšte, lifto nebūdavo, nes ten kažką remontuodavo ir t.t., su draugais lipam ir kažkas sako: tau Dievas atlygins. O aš sakau: tikiuosi liftą įtaisys. Tai mes taip pasijuokėm, kad kol baigiau, tą liftą įtaisė. Atlygino. Tokių dalykų tikrai būna. Bet reikia turėti minty, kad yra dvi pusės: kartais aplinka jau būna pritaikyta, kartais žmonės nori, bet patys žmonės su negalia labai naudojasi situacija ir mano, kad dėl negalios jiems viskas priklauso: jiems nereikia stengtis, nereikia mokytis, nereikia dirbti, nereikia tų pačių gabumų, už kuriuos moka atlyginimą.
Tai aš kažkaip kaip akademikė vis balsuoju už abipusias pastangas, kad tu turi turėti vis dėlto kažką, dėl ko tave reikia priimti, kad ir, pavyzdžiui, net jeigu kalbame apie žmonės su psichosocialine negalia – užsienyje labai dažnai juos darbina į restoranus. Turime „Pirmą blyną“ Lietuvoje, tai visi galim puikiai dirbti, bet turi visi turėti kažkokį indėlį. Lygiai taip pat ir „Pirmame blyne“ žmonės puikiai stengiasi ir parodo, dėl ko jie yra puikūs darbuotojai“, – pasakoja vadybos doktorantė.
Paklausta, kaip darbdaviai galėtų lengviau rasti žmones su negalia ir pritraukti juos dirbti pas save, A. Lolat dalijasi svarbiu patarimu: „Pats greičiausias būdas, kai dedate skelbimą, galite pažymėti varnelę – „pritaikyta neįgaliesiems“. Tada automatiškai mums rodys, kad mes galime bandyti pas jus darbintis, nes įprastai pas mus galvose yra, kad aplinka niekur nepritaikyta“.
