Į kiekvieną žmogų žiūri individualiai
„Pamatėme, kad yra tokia niša, jog nėra pakankamos pagalbos tiems, kuriems jos reikia, savarankiškai ieškant darbo. Pamatėme užsienyje – Olandijoje, Prancūzijoje, kitose šalyse – veikiančių organizacijų pavyzdžių ir nusprendėme, kad kodėl gi nepradėjus tokios veiklos vykdyti Lietuvoje. Ji mums pasirodė svarbi, prasminga ir kurianti realų pokytį žmonių gyvenime. Ta idėja iš ten ir kilo ir taip jau veikiame netrumpą laiką“, – pasakoja J. Kuprytė.
Iššūkių, kaip sako pašnekovė, tikrai kilo – tokia veikla Lietuvoje niekas tada neužsiiminėjo, išskyrus valstybinę Užimtumo tarnybą, tačiau „SOPA“, J. Kuprytės teigimu, veikia šiek tiek kitaip: „Labiau individualizuotu požiūru į žmones su negalia, daugiau žiūrime, koks yra kiekvienas konkretus atvejis.“ Tad teko viską statyti nuo pamatų.
„Kai pradėjome, patirties nebuvo, patalpų nebuvo, finansų nebuvo, nieko nebuvo. Turėjome viską kurti ir ieškoti tų išteklių, ilgainiui ieškoti komandos. Bet iššūkiai buvo labai įdomūs, nes atrodo labai daug reikia mokytis, gilintis iš tų pačių užsienio pavyzdžių ir iki šiol, tiesą sakant, mokomės ir iš užsienio partnerių, ir patys iš savęs, ir iš situacijų“, – šypteli ji.
Pagrindinė žmonių grupė, su kuria šiuo metu dirba organizacija, yra žmonės su negalia. Tačiau per organizacijos veikimo istoriją jos komandos nariams teko padėti ir vyresniems nei 55-erių amžiaus žmonėms, romų bendruomenės nariams, socialinės paramos gavėjams: „Tad tas spektras buvo platesnis, bet juos visus vienija turbūt tai, kad tai yra žmonės, kurie yra nutolę nuo darbo rinkos, kuriems yra sunkiau į ją grįžti.“
Aktyviai bendradarbiauja su šalies darbdaviais
Darbdaviai, ieškantys darbuotojų, gali skambinti organizacijai ir siūlyti laisvas darbo vietas, ieškoti tinkamų kandidatų. Pasak J. Kuprytės, tokių skambučių išties sulaukiama, tačiau per ilgametę praktiką pavyko pritraukti ir nuolatinių partnerių.
„Jau per laiką turime ir partnerių ratą, kuriam galime tiesiog parašyti laišką, paskambinti ir paklausti, ar nėra laisvų pozicijų. Bet taip pat ir ieškome naujų organizacijų. Taip pat jau penktus metus organizuojame, šiais metais taip pat tą darysime, „DUOday“ iniciatyvą, darbo šešėliavimo iniciatyvą, kurios tikslas yra padėti darbdaviams susipažinti su žmonėmis su negalia darbo rinkoje“, – sako J. Kuprytė.
„DUOday“, kaip aiškina ji, tai iniciatyva, kurią organizacija atsivežė iš Belgijos. Ši akcija trunka vieną dieną, o jos metu žmonės su negalia keliauja į įvairias organizacijas, pažindinasi su įvairiomis profesijomis, praleisdami darbo dieną kartu su įmonių darbuotojais, stebint, ką jie veikia, kokias užduotis atlieka, kokioje aplinkoje darbuojasi.
„Nors tai yra viena diena, bet kita vertus, tai yra ir požiūrį keičianti iniciatyva, nes dažnai ir darbdaviai patys sako, kad po tos dienos jie daug labiau suprato apie skirtingas negalias, apie žmonių su negalia poreikius ir panašiai. Ir dalis iš jų priima sprendimą priimti į darbą žmogų su negalia. Kartais tai užtrunka laiko, bet vis dėl to tai yra su tam tikru ilgesniu poveikiu negu tik viena diena“, – pasakoja pašnekovė.
Tiesa, sėkmingai suradus darbo vietą žmogui su negalia, organizacijos darbas čia nesibaigia – ji stengiasi tiek su darboviete, tiek su darbuotoju palaikyti artimą ryšį. Kaip aiškina J. Kuprytė, taip siekiama tvaraus įdarbinimo, kad žmogus toje darbovietėje išsilaikytų ilgai ir nepaliktų darbo vietos vos tik pradėjus dirbti.
„Būna, žinoma, visko: būna, kad nuėjęs į tą darbo vietą supranta, kad čia ne jam, netinkama, būna, kad neatliepia ir darbdavio lūkesčių. Bet šioje vietoje mes stengiamės būti šalia ir kalbėti su abiem pusėm ir ieškoti sprendimų. Kartais reikia ilgesnio laiko tiesiog išmokti, kartais reikia paaiškinti, kaip pritaikyti įvedimo procesą žmogui su negalia, nes negalios yra skirtingos ir žmonės skirtingai mokosi. Kaip taisyklė, dažniausiai kalba eina ne tiek apie fizinės aplinkos pritaikymą, bet labiau apie būtent tą įvedimą, apie mokymosi procesą, apie darbo grafiką, apie galimybę pradėti nuo mažesnio krūvio ir jį didinti palaipsniui – apie minkštuosius dalykus, nors, taip, kai kuriais atvejais reikia ir to fizinio pritaikymo.
Kalbėdami ir rodydami pavyzdžiais mes stengiamės parodyti, kad tikrai žmonės su negalia gali dirbti, jie turi įvairių gebėjimų, o ką reikia daryti, tai tik labiau įsiklausyti į jų poreikius ir padėti jiems pritaikyti tas sąlygas ir padėti integruotis. Sunku tiksliai įvardinti, kiek žmonių jau esame padėję, todėl, kad skirtingais metais skirtingai ir tos pagalbos suteikiama, bet vidutiniškai per metus mes virš šimto žmonių įtraukiame į paslaugas ir suteikiame pagalbą“, – šypteli pašnekovė.
