Psichologė, praktikuojanti psichoterapeutė, lektorė, Eglė Zakaraitė-Kijevič sako, kad situacija vargu ar gali iš esmės pasikeisti, kol mes nebaigsime žaisti šito „geriečių ir blogiečių“ žaidimo.
– Egle, kodėl vyrui gali atsirasti poreikis skaudinti savo moterį ar vaikus?
– Deja, viskas nėra taip paviršutiniškai paprasta. Jeigu vyras tyčiojasi, žemina, išnaudoja ar net muša moterį, mes paprastai nė nesigilindami užklijuojame jam smurtautojo, narcizo ar panašią etiketę.
Viešojoje erdvėje tokiose situacijose esančios moterys dažnai gauna patarimų bėgti, negyventi kartu, mesti ir t. t. Tik kas būna, jei moteris pasitraukia iš toksinių santykių ir nieko savyje nepakeitusi ieško kitų? Ji beveik garantuotai susiranda panašų ar net dar stipresnį smurtautoją.
Beje, labai dažnai į tokio negatyvaus skriaudėjo vaidmenį patenka vyrai, kurie visuomenėje atrodo tvarkingi, užima geras pareigas. Niekas nė nepagalvotų, kad grįžę namo jie nusimeta viešumai skirtas kaukes ir tampa visai kitokie.
Esmė ta, kad nė vienas vyras neturi jokio poreikio skaudinti savo moterį, savo šeimą. Kodėl jis taip elgiasi? Todėl, kad pats savyje turi daug skausmo, kurio niekaip negali suvaldyti. Pasakyti skaudūs žodžiai, įžeidinėjimai – tai nesąmoninga to vidinio skausmo išraiška išorėje.
Moteris mato tik to skausmo pasekmes ir pradeda kaltinti vyrą, kad jis nevykėlis, kad ja nesirūpina, nerodo jai švelnumo ir meilės. Tokie kaltinimai viską tik pablogina. Vyras pasijunta dar blogiau, situacija aštrėja.
– Bet ką tokiu atveju daryti moteriai? Kentėti?
– Kentėti nereikia. Būna situacijų, kai viskas jau taip nebevaldoma, kad tikrai belieka susikrauti daiktus ir bėgti kuo toliau. Tačiau jei poroje yra likęs bent kažkoks susišnekėjimas, kad ir mažiausi to buvusio šilto ryšio likučiai – viskas pataisoma. Tereikia noro ir sąmoningumo.
Jeigu vyras užgaulioja, engia, apriboja moterį, jai verta suvokti, kad tai yra signalas apie vidinę vyro kančią. Tai ne ją jis nori skriausti, tai ne jos jis nemyli – jis nemyli savęs. Taip pat verta atsisukti į save ir pasižiūrėti, kokiu būdu ji nesąmoningai „pranešė“ vyrui, kad su ja galima taip elgtis.
Iš tiesų šitokią negatyvią situacija moteris gali labai puikiai išnaudoti savo pačios augimui. Jeigu ji pradeda giliau pažinti save, stebi, kokias negatyvias emocijas jai iškelia santykiai su vyru, randa sąsajas su vaikystėje patirtomis emocijomis – situacija ima švelnėti.
– Bet juk šiuo metu tikrai daug moterų domisi saviugda, lanko įvairius užsiėmimus ir mokymus. Informacijos, kaip paleisti senus skaudulius apstu. Ar tai tikrai padeda?
– Žinoma, kad padeda. Tik čia susiduriame su tokia bėda, kad moterys saviugda ir savęs pažinimu domisi dažniau nei vyrai, ypač, jei jie yra 30 metų ir vyresni.
Tai tie žmonės, kurie vaikystėje dažnai buvo auklėjami senu supratimu, jiems buvo diegiama, kad „vyrai neverkia“, kad negalima išskysti, reikia pačiam susitvarkyti su bėdomis ir t. t. Vis dar labai gyvas įsitikinimas, kad ieškoti pagalbos – nevyriška, gėdinga.
Dažnas vyras, kuris išoriškai atrodo stiprus ir ramus, viduje išgyvena emocinį uraganą, su kuriuo nemoka tvarkytis. Į psichologus kreiptis gėda, su draugais apie tai pasišnekėti nevyriška, o su žmona – nepatogu, baugu, kad nesupras.
Įsivaizduokite berniuką, vaiką, kuris buvo nuo vaikystės mokomas nepasiduoti emocijoms, neverkti, nedejuoti, nesiskųsti. Jis užaugo „vyriškas“, stiprus. Bet juk tai taip pat žmogus, kuris turi širdį ir toji širdis tikrai nori jausti viską, kas joje kyla. Bet „negalima“. Reikia būti „mūro siena“ šeimai, uždirbti pinigus.
Vyrai labai dažnai nė patys nemato ir nesupranta, kiek neišjaustų emocijų su savimi nešiojasi. Tam, kad jų nejaustų, kad nekilų skausmas, dažnas griebiasi kokios nors priklausomybės. Tai gali būti alkoholis, lošimai, narkotikai, kompiuteriniai žaidimai, seksas, neištikimybė, laiko leidimas socialiniuose tinkluose ar bet kas, kas gali bent kuriam laikui numalšinti vidinius skaudulius.
Jei tie skauduliai itin dideli, jie gali pasireikšti agresija, nepagarbiu elgesiu su šeimos nariais, užgauliojimu ir pan. Kraštutiniu atveju skausmo nebegalintis pakelti vyras gali nuspręsti jį nutraukti atimdamas sau gyvybę.
Įvairiausios pagalbos moterims šiuo metu tikrai labai daug. Džiaugiuosi, kad savęs pažinimas, sąmoningumas vis labiau ima dominti ir vyrus, tačiau tai vyksta lėčiau. Moterys keičiasi, laisvėja, stiprėja ir nori šalia savęs stiprių vyrų. Tik reikia suprasti, kad norėti galima daug ko, o gyvenimas duoda tik tai, ką gali. Vyrai labiau inertiški, jie negali taip greitai keistis, o ir laiko visokioms praktikoms paprastai turi mažiau.
– Jeigu vyrui saviugda neįdomi, ar moteris gali jį kažkaip sudominti?
– Moterys, kurios dalyvauja mokymuose, išbando įvairias praktikas bei išmoksta paleisti emocinius blokus, dažnai pakliūva į savotiškus spąstus santykiuose. Jos mato, kad sutuoktiniui tai nerūpi, kad jis verčiau vakarą leidžia su alumi, o bendrą kalbą rasti vis sunkiau. Tai netenkina. Juk tikrai norisi, kad ir antra pusė tobulėtų, augtų kartu.
Būna, kad moteris net pradeda spausti vyrą kažko imtis, tvarkytis. Tas spaudimas gali būti žodinis arba gali vykti tik mintyse. Ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl vyras nieko nedaro, o santykiai toliau gęsta.
Labai svarbu suprasti, kad kiekvienas žmogus augti gali tik savu tempu. Taip pat vyro augimas gali vykti visiškai kitu keliu, nei moteris įsivaizduoja. Net jeigu ji ir nieko nesako, bet tik galvoja, kad sutuoktinis turėtų kažką daryti ir kažko nedaryti, domėtis jai svarbiais ir įdomiais dalykais, suprasti taip, kaip supranta ji – tai kontrolė, kuriai vyras nepasiduos.
– Ar vyrams domėtis saviugda, ieškoti pagalbos trukdo noras būti „vyriškais“?
– Taip, ypač jei kalbame apie trisdešimtmečius ir vyresnius vyrus, kurių tėvai ir seneliai dar buvo „seno sukirpimo“. Jų pasaulyje viskas buvo labai aiškiai sudėliota, suskirstyta, kas yra vyriška, o kas moteriška, koks turi būti vyras ir kokiu jam būti nevalia. Tačiau pasaulis sparčiai keičiasi ir mums reikia išmokti gyventi naujose energijose.
Statistika aiški: vyrai žymiai dažniau įninka į priklausomybes, dažniau nėra linkę rūpintis savo sveikata, žudosi taip pat dažniau nei moterys. Ir tai akivaizdus ženklas, kad kažkas su tuo turimu vyriškumo šablonu negerai, laikas jo atsisakyti.
Žinoma, puiku, jeigu vyras moka uždirbti pinigus, pasirūpinti šeima, suteikti moteriai saugumą. Bet jis lygiai taip pat turi teisę ieškoti paguodos, supratimo, pakantumo, palaikymo.
Mums laikas mokytis matyti aplinkui ne vyrus ir moteris su vyriškumo ir moteriškumo reikalavimų sąrašais, kuriuos reikia išpildyti. Mums laikas matyti aplink save žmones, tokius, kokie jie yra, su visomis emocijomis ir išgyvenimais, pliusais ir minusais. Ir leisti tiems žmonėms būti visokiems, nebūtinai tokiems, kokių norime mes.
