Savo įžvalgomis, kaip pamilti save paauglystėje ir koks svarbus tėvų vaidmuo, dalijasi psichologė Erika Mažeikaitė.
Daugybė veiksnių veikia mergaitę paauglystėje, jos pasitikėjimą savimi, pradedant nuo biologinių pokyčių kūne: keičiasi kaulų struktūra, kūno formos ir svoris, hormonų lygis, prasideda menstruacijos, atsiranda plaukuotumas ir t.t.
Augimas ir brendimas daro įtaką visai paauglio savijautai, be abejonių, šiai savijautai labai daug įtakos turi ir išorinė išvaizda – kūno vaizdas. Turėti sveiko kūno įvaizdį reiškia, kad su savo kūnu jautiesi gerai, jį priimi ir vertini, didžiuojiesi savo išvaizda.
Nuomonei apie savo kūną įtakos gali turėti patirtis, kitų nuomonė, visuomenės informavimo priemonės, socialinė žiniasklaida.
Žiniasklaida, socialiniuose tinkluose esančios nuotraukos dažniausiai pateikia iškreiptą, iš pažiūros nepriekaištingą kūno įvaizdį ir apskritai gyvenimą. Tai be abejonių veikia ir paauglių supratimą apie jų išvaizdą. Kai paaugliai „matuoja“ save žiniasklaidoje matomomis nuotraukomis, jie pradeda jaustis nepilnaverčiais, o tai daro stiprų neigiamą poveikį jų savivertei. O susilpnėjusi savivertė gali paveikti rezultatus mokykloje (suprastėti pažymiai), bendravimą su draugais, apskritai laimės jausmą. Nepasitenkinimas savo kūnu gali sukelti valgymo sutrikimus – anoreksiją (nuo šios ligos galima net mirti), bulimiją ir kt., gali sutrikti augimo hormono gamyba, gali būti pakenkta vaisingumui, sukelti psichikos sveikatos sutrikimus, pavyzdžiui, galima susirgti depresija, nerimo sutrikimais.
Kai paauglys pradeda daug kalbėti apie tai, kaip jis atrodo, kad sau nepatinka, rengtis laisvais (per dideliais) drabužiais, per daug laiko praleisti žiūrėdamas į veidrodį, per daug sportuoti, riboti savo valgymą, atsisakyti tam tikro maisto, valgyti tik liesą maistą, mažais kiekiais, tai gali būti signalai, įspėjantys, kad paauglys susiduria su problemomis dėl savo kūno vaizdo.
Ypatingai tėvai gali padėti paaugliui.
Turėtų būti nustatytos informacinėmis technologijomis naudojimosi laiko ribos. Atsižvelgiant į tai, kad socialinė žiniasklaida gali pakenkti paauglio kūno įvaizdžiui, svarbiausia yra laikas, praleistas atsiribojus nuo šių technologijų (Facebook, Instagram).
Tėvai turėtų stengtis kuo daugiau bendrauti su vaikais – eiti pasivaikščioti ir pasikalbėti tarpusavyje, pažaisti žaidimą po vakarienės. Tai padėtų vaikui lengviau atsitraukti nuo socialinės žiniasklaidos, jei jie turėtų kitos jiems malonios veiklos, kurioje jie gerai jaustųsi.
Svarbiausia kalbėti atvirai, sąžiningai ir nuoširdžiai apie tai, kas yra tikra, o kas ne, apie tai, kaip socialinė žiniasklaida skatina nesveiką kūno įvaizdį. Svarbu aptarti žiniasklaidos įtaką savęs įvaizdžiui. Tik reikėtų vengti paskaitų, reikėtų klausti, ką jie galvoja apie vaizdus, kuriuos mato socialinėje žiniasklaidoje, paskatinti patiems paaugliams kritiškai mąstyti apie šiuos vaizdus. Reikėtų priminti paaugliui, kad socialinės žiniasklaidos vartotojai retai parodo neigiamus savo gyvenimo aspektus.
Reikia stengtis paaugliui parodyti jo individualumą. Kartu išsiaiškinę ir pažymėdami, kas paauglį daro išskirtiniu, jis lengviau galės būti asmenybe savo draugų grupėje – ir informacija iš socialinės žiniasklaidos nebebus tiek svarbi, nes jis vertins ir priims save.
Nerealius vaizdus galite palyginti su realiais – ar nuėję į vandens parką ar į prekybos centrą, ar tiesiog gatvėje, reikėtų vis atkreipti paauglio dėmesį, kiek yra skirtingų kūno tipų, kad pasaulis yra įvairus, o ne tik toks, kokį pateikia socialinė žiniasklaida. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į garsias aktores ar dainininkes, kurios yra sveikų kūno formų, ir kad nepaisant jų kūno formos/dydžio, šie žmonės yra vertinami.
Tėvai turėtų sakyti komplimentus, bet nuoširdžiai, tikrus, nors ir atrodytų, kad vaikas jų negirdi ar nesureikšmina, bet jie jiems yra svarbūs. Kai išgirstate vaiką sakantį „Aš nekenčiu savo plaukų“ ar pan., būtinai pateikite kontrargumentą. Pagirkite ne tik išvaizdą, bet ir dėl kitų fizinių savybių, pavyzdžiui, kaip greitis, pusiausvyra, energija ir t.t. Ir, žinoma, labai svarbu pastebėti asmenines savybes – kad gerai mokosi mokykloje, kad yra drąsus ar ryžtingas, pagirkite už pastangas, talentus, pasiekimus.
Taip pat labai svarbu būti tėvams gerais pavyzdžiais. Tai, kaip jūs kalbate apie savo išvaizdą, turi didžiulę įtaką paaugliui. Nuolatinis skundimasis dėl savo išvaizdos moko vaikus kritiškai žiūrėti į save. Vaikai atkreipia dėmesį į tai, ką sakote ir darote, net jei kartais taip neatrodo. Jei visada skundžiatės dėl savo svorio ar kalbate apie tai, kad norite keisti kūno formas, jūsų vaikai supras, kad tai yra labai svarbu gyvenime. Jei jūs nuolat laikysitės dietų, tai išmokys vaikus, jog griežtos dietos yra geriau nei sveikos gyvensenos pasirinkimas. O jei pasakysite savo dukrai, kad ji būtų gražesnė, jei numes svorio, ji supras, kad kiti ją priims tik tada, kai ji bus lieknesnė. Galima kalbėti apie kūną, jo išvaizdą, tačiau tai neturėtų tapti kaip svarbiausiais elementais, apibūdinančiais žmogų. Galima būti nepatenkintu tam tikrais savo išvaizdos elementais, bet svarbu kalbėti ne tik apie tai, kaip kūnas atrodo, bet ką jis gali padaryti. Užuot kalbėję apie tai, kokios yra jūsų kojos, pakalbėkite apie tai, kokios jos yra stiprios, kai padeda jums užkopti į kalną.
Kai tėvai rūpinasi ir vertina savo kūną, jie moko savo vaikus daryti tą patį.
Tėvai turėtų laikytis sveikos mitybos įpročių ir to mokyti savo vaikus, taip pat sportuoti ir skatinti tai daryti savo vaikus ar net kartu su jais užsiimti fiziniu aktyvumu.
Mūsų vidus ir išorė – kaip dvi tos pačios monetos pusės, todėl norėdami mylėti save, būtinai į šį procesą turi būti įtrauktas ir kūnas. Meilė sau yra apimanti visą žmogų, todėl neįmanoma augti mylint save, pvz., didžiuotis savo mokslo pažymiais, ir kartu nekęsti savo pilvo ar pan. Kaip svarbu susipažinti ir priimti savo vidų tokį, koks jis yra, – su visomis stiprybėmis ir silpnybėmis, taip ir kūną reikia stengtis priimti tokį, koks jis yra, nesilyginant su kitais. Kai santykis su kūnu harmoningas, kai priimame jį tokį, koks jis yra, kai jam nekenkiame savo norais ir veiksmais, tik tada mūsų kūnas klauso mūsų, ir tik tada galime su juo susitarti. Kūną sudaro daugybė gyvų ląstelių, ir jei mylėsime kiekvieną ją bei tarsimės su jomis, kad padėtų mums pasveikti, lieknėti, priaugti svorio ar paaugti, mėgautis gražia oda ir t.t., norimų rezultatų pasieksime daug greičiau. Kitu atveju, jei pats žmogus sau nepadeda, pats save plaka, nuvertina, tai jam labai sunku pasiekti norimų rezultatų. Kūnas blogai su juo besielgiančiam žmogui niekuomet nepadės, o gyventi susipykus su savo kūnu – jo negerbiant ir nemylint – nepakeliamai sunku. Į savo kūną žiūrėkime kaip į nuostabų instrumentą, kurio pagalba galima pildyti savo norus ir mėgautis daugybe gyvenimo malonumų.
