– Kokie yra gajūs stereotipai, kurie tarsi pateisina smurtą artimoje aplinkoje?
– Vienas gajausių yra „pati kalta“, „pati išprovokavo“. Labai dažnai yra sakoma, kad jei vyrai fiziškai smurtauja, vadinasi moterys jau prieš tai psichologiškai „davedė“. Kitas stereotipas, kad jei būtų blaivas, būtų kitaip. Alkoholis tampa pateisinama priežastimi: „Šiaip jis geras, o kai išgeria, nebesivaldo“. Tai nuima nuo smurtautojo atsakomybę, formuoja smurto priežastį, kad tai įvyksta dėl alkoholio. Taip pat dažnai sakoma, kad auka išsigalvojo, kad sutirštino spalvas, ne taip suprato. Tai ypač sakoma esant seksualiniam smurtui, kuris mūsų visuomenėje yra didelis tabu.
– Iš kur tie stereotipai kilo?
– Jie siejasi vieni su kitais. Ilgai buvo sakyta, kad žmonos pareiga yra pasirūpinti vyro buitimi, kad moterys yra namų židinio kurstytojos. Jei nesirūpina, reikia jai kažkaip parodyti, kad atliktų savo „pareigas“. Vyrams ilgai buvo kalta į galvą, kad jie neva iš prigimties yra medžiotojai, agresyvūs ir pan. Taigi ta pati visuomenė tuos stereotipus formuoja. Taip yra patogiau. Dalis stereotipų yra tokie grynai lietuviški: nešk savo kryželį, arba – pati išsirinkai tokį. Taip atsakomybė už smurtą tarsi suverčiama pačiai aukai. Atsiranda savęs kaltinimas: juk tikrai pati išsirinkau šį žmogų, planavau su juo gyvenimą, o dabar šitaip nutiko, vadinasi, mano sprendimas buvo blogas, pati kalta esu.
– Kaip atsiriboti nuo to kaltės jausmo?
– Priklauso ir nuo žmogaus, kokia jam technika tinka. Dažnai padeda parodymas, kad tai yra metodika, kuri taikoma smurtaujant, kad tai tam tikri cikliški veiksmai, naudojamos taktikos, kad su tuo susiduria ir kitos moterys, kad nesi viena su ta problema. Taip pat parodome, kad net jei ir pakeistų elgesį, buitiškai kalbant, jei išvirtų tą burokėlių sriubą, ji bus be frikadelių, ir smurtautojas prie to prikibs, ras „priežastį“. Aukos, pažvelgusios atgal, su specialistų pagalba pamato, kad jos jau ir taip stipriai pakeitė savo elgesį, planus, aprangą, bendravimo būdą, bet to buvo negana, smurtas nesiliovė. Tai padeda pamatyti, kad tu čia niekuo dėta. Tu gali keistis kiek tik nori, bet smurto taip nesustabdysi.
– Kokių yra būdų, kaip tuos stereotipus išguiti iš visuomenės?
– Jie neatsirado per vieną dieną. Visuomenei jie yra patogūs, naudingi, nereikia papildomai galvoti, turime suformuotą nuomonę, elgesio modulį, kuris yra priimtinas. Todėl pradėti reikia nuo pradžių, kalbėti su mažamečiais apie tai, kas yra sveiki santykiai, kas yra tinkamas bendravimas. Juk iki šiol yra krizenama iš tokių dalykų, kai pirmoje klasėje berniukas patampo mergaitę už kasyčių. Kas yra sakoma? Mergaitei transliuojama žinutė, kad viskas gerai, kad berniukas taip rodo dėmesį, kad ji turi džiaugti tokiu elgesiu. Bet gi skauda. O berniukui yra transliuojama, kad agresijos rodymas yra pateisinamas. Mes legitimizuojame tokį elgesį. Mergaites mokome priimti tokį elgesį ir netgi jo norėti. Pačios merginos tarsi mokomos prašyti tokio elgesio. Jei nepakėlė sijono, vadinasi, aš nedominu. Bet jei suaugusiai moteriai kas nors pakeltų sijoną, tokį elgesį laikytume netinkamu.
Visuomenės nuostatų keitimas turi vykti ir kalbant su vaikais, ir edukuojant suaugusiuosius apie patį smurtą, jo dinamiką. Yra įvairios švietėjiškos kampanijos, kas yra tas smurtas, kaip jis pasireiškia, kokios jo pasekmės. Mes dar ne visada mokame atpažinti fizinį smurtą, o ką jau kalbėti apie psichologinį, seksualinį, kuris yra tabu mūsų visuomenėje. Visa tai yra neatsiejama nuo lyčių lygybės suvokimo, primetamų stereotipinių vaidmenų vyrams ir moterims. Svarbu apie tai kalbėti, identifikuoti. Tas nepasikeis per savaitę, metus ar dešimt. Bet pokyčiai vyksta. Dabar ta tolerancija smurtui mažėja, reikia tikėtis, kad einame tinkama linkme.
– Nuo kokių stereotipų kenčia vyrai?
– Jiems yra taikomi tokie dvigubi standartai. Jie tarsi turi būti fiziškai stiprūs, turi uždirbti, išlaikyti šeimą, bet kartu turi būti ir rūpestingi, švelnūs, lyg ir verkti jau gali, vaikais rūpintis, o paskui tėškiama, kad šiuolaikiniai vyrai nevyriški. Tai kaip dabar įrodyti, kad esu vyriškas vyras? Jei buvau mokytas agresijos, toksiško vyriškumo, aplinka irgi kitaip nesupranta, tai ir įrodau tą vyriškumą agresija. Jei pažiūrėtume į statistiką, smurtas artimoje aplinkoje yra lyčiai neutralus. Moterys sudaro absoliučią daugumą, bet nukenčia ir vyrai. Didžioji jų dalis nukenčia nuo kitų vyrų, bet niekas neneigia, kad yra vyrų, kurie nukenčia ir nuo partnerių, su kuriais ar kuriomis kuria romantiškus santykius. Tada iškyla tas vyriškumo aspektas: „Kaip tu dabar nesusitvarkai su savo boba? Nepamokai jos? Ar tu nevyriškas?“ O jei vyras nori kreiptis pagalbos, jam tą padaryti dar sunkiau. Moterims tarsi leidžiama skųstis, verkšlenti, o vyras turi viską pats ištverti.
– Tai gal reikia pradėti ne nuo stereotipų, o moteriškumo ir vyriškumo sąvokų?
– Šios sąvokos labai glaudžiai susijusios su stereotipais, kurie sukuria lūkesčius, ko mes tikimės iš vyro ir ko – iš moters. Svarbu pradėti, tik taip bus įgyvendinti pokyčiai.
