– Su kiek žmonių tenka bendrauti dėl patiriamo smurto artimoje aplinkoje?
– 2011 m. priėmus Lietuvos Respublikos Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, visoje Lietuvoje buvo sukurtas specializuotos pagalbos centrų tinklas, kuriuose teikiama specializuota kompleksinė pagalba asmenims, nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje. Šiuo metu visoje Lietuvoje tokių Specializuotos kompleksinės pagalbos centrų (SKPC) yra 16. Informaciją apie nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusius asmenis centrams perduoda policija. Kiekvieną darbo dieną vien tik mūsų centro SKPC konsultantai susisiekia telefonu ir pasiūlo pagalbą iki dešimties asmenų, nukentėjusių nuo smurto artimoje.
Į centrą pagalbos gali kreiptis bet kuris Lietuvos Respublikos pilietis, nukentėjęs nuo smurto artimoje aplinkoje, ir asmeniškai. Toks žmogus turi teisę išlikti anonimu. Deja, žmonės vis dar vengia pasinaudoti šia valstybės siūloma pagalba. Asmeniškai besikreipiančių žmonių skambučių sulaukiame ne tiek ir daug, viso labo kelių per savaitę.
– Kiek būna vyrų, o kiek moterų?
– 2020 metų duomenimis didžioji dauguma nukentėjusiųjų nuo smurto artimoje aplinkoje buvo moterys – apie 81 proc., 89 proc. smurtautojų yra vyrai. Akivaizdu, kad vyrauja smurtas lyties pagrindu.
– Kaip vyksta bendravimas su smurtą patyrusiu asmeniu? Nuo ko prasideda pokalbis? Kaip atvirai pasakoja savo istoriją?
– Smurtinė patirtis – tai krizinis išgyvenimas. Todėl labai svarbu pirmiausia pasidomėti, kaip žmogus jaučiasi. Labai retai sumuštas vietas skauda labiau nei sužeistą širdį (nors būna ir labai sunkių fizinės jėgos panaudojimo atvejų). Galios ir jėgos demonstravimas pažeidžia pamatinį žmogaus poreikį jaustis saugiam. Kur kitur žmogus turėtų jaustis saugiausiai, jei ne namų aplinkoje? O, pasirodo, namai ne vienam tampa pačia pavojingiausia vieta. Ne kartą girdėjau moteris sakant, kad „išeinu į darbą, užsimirštu, pasiilsiu“, „jei ne darbas, vargu ar ištverčiau“. Atrodo, o kam gi tada kentėti?
Jei kentėti nebesinori, tada žmogus įsitveria net menkiausios pagalbos galimybės. Pirmiausia, tai emocinė parama. Išsikalbėti, išsipasakoti, išlieti širdį, pasiguosti, juk tai taip svarbu. Kartais tai gal pirmą kartą gyvenime atskleista ilgai slėpta tiesa apie tai, kas iš tiesų slypi už uždarų namų durų. Tada jau aptariama esama situacija. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas pagaliau išgujo iš mūsų gyvenimo taip vadinamus buitinius konfliktus. Jei vyras muša žmoną, partnerę, tai tikrai nėra meilės demonstravimas ar tik šeiminis konfliktas. Tai nusikaltimas. Ir valstybė tą aiškiai įvardijo palaikydama valstybinį kaltinimą smurto artimoje aplinkoje atvejais. Nustačius tokį faktą smurtautojas yra laikinai sulaikomas (iki 48 val.), pradedamas ikiteisminis tyrimas, su nukentėjusiuoju susisiekia pagalbą teikiančios organizacijos, domimasi, kokia pagalba jam būtų reikalinga, kokiu būdu ir kur ją būtų galima gauti.
– Kaip dažnai tai būna tik vienkartinis pokalbis, o kaip dažnai išsivysto į ilgalaikę pagalbą?
– Labai įvairiai. Kiekvieno žmogaus reakcija į smurtą visiškai individuali. Tai ir neigimas – „nieko čia nebuvo, tiesiog konfliktas, žinote, visiems taip būna“ arba „nieko čia baisaus, susinervino žmogus, na, pastūmė (pakratė, metė daiktą ar pan.) ir viskas“, ignoravimas – „jis gi geras žmogus, tik jam tiesiog kažkas užėjo“, „na, išgėrė truputį, nesusivaldė, šiaip tai viskas gerai“, kaltės prisiėmimas – „aš pati kalta, išprovokavau“ arba „ir aš buvau išgėrusi, pati prisiprašiau“. Jei smurtas nepripažįstamas, atmetama bet kokia pagalbos galimybė. Moteris tiki (ar nori tikėti), kad ji kontroliuoja situaciją, kad gali pakeisti smurtautojo elgesį, kad čia jau tikrai paskutinis kartas, kad jis tikrai daugiau taip nesielgs. Kol pati moteris neįsisąmonina, kad prieš ją yra smurtaujama ir tai negali būti pateisinama, tol padėti praktiškai yra neįmanoma. Bet jei moteris labai aiškiai įvardija, jog tai, kad prieš ją buvo pakelta ranka yra absoliučiai netoleruotina, tada noriai priima ir pagalbą. Kartais tai gali būti paprasčiausia emocinė parama, išklausymas, informavimas, konsultavimas. Kartais reikalinga ir specializuota psichologinė, teisinė pagalba, kuri gali tęstis ir ne vienerius metus.
– Kas būna tas paskutinis lašas, kai moteris supranta, kad jau peržengtos visos ribos?
– Ir vėlgi – labai įvairiai, priklausomai nuo individualių patirčių. Yra moterų, kurios jau po pirmo smurtinio atvejo labai aiškiai pasako: „Man tokio gyvenimo nereikia, man su tokiu žmogumi ne pakeliui“. Kartais tai būna stiprus kūno sužalojimas, kai moteris pagaliau pajunta, kad čia jau riba, kitą kartą gali ir užmušti, o būna, kad ir po 37-erių santuokos metų moteris vis dar bando save įtikinti, kad viskas bus kitaip ir vyras pasikeis. O būna, deja, kad moteris jau nieko nebesitiki, niekuo nebetiki ir nieko nebenori. Tiesiog pavargo. Arba labai bijo.
– Ko dažniausiai bijo? Dėl ko nerimauja?
– Bijo, kad jei kreipsis pagalbos, smurtautojas dar labiau smurtaus, pasiims ir nebegrąžins vaikų, bijo, kad jei paliks smurtautoją, jis ją vis tiek susiras ir atkeršys, bijo, nes nežino, kur išeiti, bijo, nes nežino, kad yra kas gali padėti. Moteris dažnai neramina finansiniai klausimai. Neretai moterys gyvena vyrui priklausančiame būste, nedirba, nes prižiūri vaikus (karantino metu tai buvo ypač aktualu, nepaliksi juk vienų vaikų namuose). Įsivaizduokite, kaip turi būti baisu moteriai išeiti su vaikais į nežinią – be namų, be pinigų, be artimųjų, be paramos. Tam reikia ir drąsos, ir palaikymo, ir realios pagalbos.
– Kokios pagalbos dažniausiai tikisi besikreipiantys asmenys?
– Jei asmuo yra pasiruošęs priimti pagalbą, jis dažniausiai labai konkrečiai žino, kokios pagalbos jam reikia. Specializuotos kompleksinės pagalbos centras suteikia specializuotą psichologo, teisininko pagalbą. Po smurtinio įvykio žmogaus būklė gali būti tokia, kad jam sunku suprasti, kas įvyko, kaip elgtis toliau, su kokiomis institucijomis dabar teks bendrauti, kokios yra jo, kaip nukentėjusio nuo smurto artimoje aplinkoje, teisės ir pareigos. SKPC konsultantas ir yra tas specialistas, kuris atsako į kylančius klausimus, paaiškina žmogui, kaip veikia Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, kokios yra svarbiausios jo nuostatos, kokia galima ikiteisminio tyrimo eiga, kokios institucijos žmogui gali padėti, kokiu būdu žmogus gali padėti pats sau.
– Ką patartumėte moterims, patiriančioms smurtą artimoje aplinkoje?
– Pirmiausia, įvardinti sau, kad tai, kas vyksta artimoje aplinkoje, nėra normalu. Ir net jei šiandien sako, kad myli, rytoj gali bet kokia dingstimi, o gal ir be jokios dingsties, pagrasinti, iškoneveikti, sumušti. Tai smurtiniai santykiai. Tai tikrai nėra gerai nei fizinei, nei emocinei sveikatai. Moterys turi ieškoti pagalbos sau ir, jei augina, savo vaikams. Noriu, kad kiekviena moteris išgirstų: neuždaryk smurto tarp keturių sienų, neleisk jam ten suvešėti. Tai ne tavo kaltė, o smurtaujančio žmogaus atsakomybė. Atverk langus ir atidaryk duris, drąsiai kalbėk apie patiriamą smurtą ir savo išgyvenimus, tada baimei, kančiai ir nerimui tiesiog nebebus namuose vietos.
