Daugiau nei 70-yje šalių savo patirtimi besidalijusi specialistė nusprendė viešai pradėti kalbėti apie jos gerai pažįstamos srities iššūkius ir pavojus.
Viena populiariausių grožio procedūrų pasaulyje sulaukia vis daugiau mokslininkų dėmesio, todėl, remdamasi savo patirtimi bei „Journal of Experimental Medicine“ straipsnyje paskelbtais tyrimais E. Sakalauskienė paruošė pigmento išėmimo vadovėlį, rašoma atsiųstame pranešime spaudai.
Tarsi Marsas
„Noriu pasakyti, kad ilgalaikis makiažas arba kitaip – PMU yra viena iš labiausiai neištirtų grožio sričių. Tai tarsi Marsas, kurį žinome egzistuojant, bet tik spėliojame, kokia tai iš tikrųjų planeta. Pirmieji duomenys liudija, kad PMU procedūras naujoms klientėms meistrės atlikti išmoko, bet kai jos nebe pirmą kartą grįžta korekcijai, retai išvengiama šiurkščių klaidų“, – įsitikinusi E. Sakalauskienė.
Anot jos, pigmentą į odą visada buvo gana lengva įvesti, tačiau, esant reikalui, jį kokybiškai išvalyti iš odos buvo iššūkis.
„Trumpai tariant, iki šiol egzistuoja lengvabūdiškas meistrų požiūris į įvesto pigmento gyvavimo odoje peripetijas ir sukeltas pasekmes. Pigmentų transformacijas, spalvų inversijas, bandymus maskuoti seniau atliktus PMU darbus, pigmento šalinimo procedūras – visa tai tenka patirti ir išgyventi klientui, kuris, deja, dažnai atsiduria ar paliekamas nežinioje dėl atitinkamų specialistų stygio. Ir kas tikrai liūdina – PMU specialistų abejingumas kliento problemoms, susijusioms su nepageidaujamu pigmentu odoje“, – pastebi 15 metų ne lazerinio pigmento išėmimo srityje dirbanti profesionalė.
Jai šią sritį teko studijuoti savarankiškai ir pačiai sukurti standartus, kurie padėtų specialistams sėkmingai siekti profesinės sėkmės. Todėl lietuvės vedamų mokymų geografija yra plati – su savo sukurta metodika ji yra supažindinusi beveik 70-ies šalių meistres
„Sėkmingas pigmento išvalymas suteikia galimybę moterims vėl būti natūralioms arba turėti galimybę atsinaujinti. Pašalinus pigmentą daugeliu atveju išsprendžiamos skaudžios estetinės problemos, išsilaisvinama iš spalvos ar nevykusio dizaino nelaisvės“, – sako E. Sakalauskienė.
Anot jos, nors gamintojai teigia, kad pigmentas iš kliento odos išnyksta per 3–5 metus, tačiau jo deponavimasis odoje priklauso nuo žmogaus organizmo savybių, ilgalaikio makiažo atlikimo technikos ir pigmento savitumo arba šių faktorių visumos.
„Ar daug matėme iki galo išnykusių antakių? Nublukusių – taip, bet be pėdsako pranykusių – vienetai. Ypač, jei kalbame apie senos kartos PMU“, – pastebi pašnekovė.
Jos nuomone, daugelis klienčių ilgalaikį makiažą atnaujina ne vieną kartą; kas vienerius–trejus metus. Dažnai jis atliekamas ant dar pakankamai ryškaus ankstesniojo darbo. Pigmento sluoksnis klojamas vienas ant kito. Oda dar kurį laiką turi pigmentui erdvės, tačiau po daugybinių pigmento įvedimų ateina momentas, kai atnaujinimas nebeatlieka savo funkcijos – odoje naujam pigmentui tiesiog nebėra vietos.
„Oda naują pigmentą tiesiog išstumia į paviršių. Kitaip tariant, pati odos fiziologija byloja, kad antakių, akių pravedimų, lūpų tūris jų pirminio dizaino ribose pilnai užsipildė. Vietos pigmentui atsiras tik už pirminio dizaino užribio. Tas pats procesas vyksta ir su tatuiruotėmis: jei spalva itin koncentruota (juoda ar titano baltalo pagrindu), naują piešinį įterpti yra sunku arba visai neįmanoma“, – konstatuoja E. Sakalauskienė.
Bando užmaskuoti
Ji atkreipia dėmesį į meistro atsakomybes ir galimybes, ypač veido srityje, nes žinios, kurios naudojamos estetikai kurti, yra neatsiejamos nuo žinių apie pigmentus ir žmogaus fiziologiją bei odos struktūrą.
„Jau po metų kitų darbo ilgalaikio makiažo srityje pas jus pradeda grįžti klientai, trokšdami ir ieškodami pokyčių. Puiku, jei jie tik nori pasiryškinti savo veido bruožus, jei juos tenkina ankstesnio dizaino ribos ir jei pastarasis pilnai pasidengia nauju dizainu. Viskas einasi sklandžiai, jei ankstesnis dizainas neturi spalvinių dėmių ir netolygių įrėžimų, likusi spalva nekliudo naujam sumanymui, o klientas nesusiruošia keisti savo įvaizdžio, – sako E. Sakalauskienė, – Tačiau atsiranda daugybė jei... Jei su tais visais „jei“ meistrui pavyksta susitvarkyti, puiku! Tačiau patirtis ir matytos situacijos byloja ką kita: pavyksta ne visiems meistrams ir ne visada.“
Anot pašnekovės, kai kurie griebiasi kamufliažinių/maskuojančių pigmentų nepageidaujamiems dizaino fragmentams paslėpti. Dažniausiai tai būna antakių galai ar priekiai, nes tai labiausiai mados tendencijų veikiamos antakių dalys. Taip pat gali būti akių pravedimai, kurių ankstesnis sprendimas nesuderinamas su šiandienėmis mados tendencijomis. Sprendimas maskuoti nebetarnaujančius dizainus, procedūrų klaidas E. Sakalauskienė vertina itin blogai. Ji pastebi, kad prireiks tik trumpo laikotarpio, per kurį pasireikš naujos problemos, kaip antai: užmaskavus savo klaidą ar seną PMU, regis, parenkant patį tinkamiausią pigmento atspalvį kliento odai ir… titano dioksidas parodys savo tikrąjį veidą.
„Sudėtinės kamufliažinio pigmento dalys išnyks, liks tik gelsva ar balsva dėmė, kuri taps papildoma estetine problema klientei. Vieta, kurioje implantuotas titano baltalas, suformuoja reljefą – jis tampa neelastingas ir nejudrus. Šio darinio neįveikia lazeris. Kurį laiką klientė maitinama pažadais, kad pigmentas išnyks, bet to neįvyksta“, – sako lektorė.
Pašalinti pigmentą – būtina
Kita didele klaida ji vadina senos mikropigmentacijos dengimą naujo pigmento sluoksniais bandant suteikti kitą formą ir atspalvį. Pavyzdžius E. Sakalauskienė siūlo pradėti nagrinėti nuo antakių. Situacija: ganėtinai ploni, juodi, melsvą atspalvį įgavę antakiai perdaromi į plačius ar platesnius šiltos spalvos antakius. Šių antakių prototipas dažniausiai dar turi ir griežtai nukirstus antakių priekius.
„Iliuzija, kad šiuolaikinės šešėliavimo technikos (net neminiu plaukelinių technikų) užmaskuos praėjusio amžiaus „šedevrus“, žlugs jau bešešėliuojant. Sugijus bus antakis antakyje. Susierzinimas su procedūrų skaičiumi tik didės, nes vienalytiškumo vis vien nepavyks pasiekti. Nebent ... vėl padaryti mikropigmentaciją sujungiant seną ir naują į viena, bet ar tai bus šiuolaikinis sprendimas? Kodėl nepradėjus nuo to, kad pirmiausia reikia sumažinti senos spalvos intensyvumą iki minimumo ir tik tada užsiimti rekonstrukcija?“ – pataria lektorė.
Dar viena situacija: antakiuose jau yra keli sluoksniai skirtingų gamintojų pigmentų. Antakiai keliskart perdaryti, įskaitant formą ir spalvą. Matosi raudonos spalvos (geležies oksido), žalsvos spalvos (chromo) ir juodos spalvos (karbono) plotai viename antakyje.
„Absoliučiai aišku, kad meistras stengėsi įvairiomis spalvomis neutralizuoti stipriai dominuojančias spalvas, kad sujungtų į visumą. Tačiau to padaryti nepavyko arba problemą į šoną nustumti pavyko laikinai. Jei tokį klientą nusiųsite lazerio procedūrai, atsiimsite labai nejaukių spalvų komplektacijoje: spalvų intensyvumas išbluks, tačiau pačios spalvos liks, nes lazeris neskaito“ žalios, geltonos, melsvos, daugeliu atvejų raudonos arba transformuoja ją į pilką“, – neabejoja E. Sakalauskienė.
Trečioji situacija, anot jos, susijusi su akių pravedimais, kurie daugeliu atvejų išlieka visam gyvenimui.
„Atėjus metui daugelis klienčių ryžtasi vokų pakėlimo operacijai. Plastikos chirurgas atlieka savo darbą – jis sutvarko perteklinius audinius, bet nesaugo akių pravedimo piešinio, nes tai ne jo prioritetas. Sugijus pooperaciniams randams dažniausiai matome labai sukeltus ir išlenktus pravedimų išorinius kampučius, asimetrijos atsiradimą. Kai kurie dizainai pasikeitę neatpažįstamai. Klientas sugrįžta pas savo meistrą ir ieško pagalbos – tokiais riestais kampais niekas nenori vaikščioti. Netikėdamas savimi, bet vis vien darydamas paslaugą, meistras imasi rekonstrukcijos – pravedimas tampa griozdiškas ir neatpažįstamai sudarkytas“, – pasakoja specialistė.
Aptarti, anot jos, būtina ir dar vieną situaciją – pigmento migraciją. Išsiliejęs pigmentas dažniausiai aptinkamas akių srityje, retsykiais – lūpų. Tai tikrai labai didelis estetinis diskomfortas pirmiausia klientui, nes su subjaurotu veidu, jei nebus ieškoma išeities, teks nugyventi visą likusį gyvenimą.
„Išsiliejęs į kraujagysles pigmentas niekada neblunka – tai situacija visam laikui. Gilaus troškimo padėti tokiam klientui neužtenka. Visi maskavimai kamufliažinėmis spalvomis baigiasi odos inkliuzais – papildomų svetimkūnių kolonijų formavimu odoje. Lazeris šiose delikačioje situacijoje neturi ką veikti“, – neabejoja pašnekovė.
Tipinių ir netipinių situacijų, jos teigimu, galima įvardinti daug: tai ilgalaikio makiažo meistrų virtuvė, kurioje yra daug receptų spręsti vienai ar kitai situacijai, tačiau viena yra aišku, kad ant seno pigmento, ypač jei jo yra keletas sluoksnių odoje, šedevro nesukursi.
„Tai tarsi savaitės senumo valgių likučių patiekalas – apkaišytas prieskoniais, bet praradęs maistinę vertę. Todėl konfliktinė situacija: klientą būtina išvaduoti iš pigmento nelaisvės, tačiau priemonės, kurios taikomos – yra netinkamos, mažai veiksmingos – verčia pigmento šalinimo sritį vystytis milžinišku greičiu“, – sako E. Sakalauskienė.
