Jeigu trokšti rizikos, išsirink romaną, kurio siužetas vyksta egzotiškoje, vargu ir draudimais apipintoje šalyje, kur žmonės, paveikti religijos ir tradicijų, pasmerkia save likimui, o ne savo pačių pasirinkimams. Puikiai tiks Iranas, kokios nors vargingos Afrikos šalys, gal net Turkija, kuri, nors vietomis gali būti labai išsivysčiusi, žmogaus teisių klausimu ne tik neina į priekį, bet ir kai kada slenka žemyn. Na ir kaipgi be Indijos.

Kastų sistema, skurdas, kolonizacijos istorija Indiją paverčia patrauklia šalimi įvairaus plauko rašytojams. Ir nors gerų knygų, kur veiksmas sukasi Indijoje tikrai yra, rizika pataikyti į bobišką meilės romaną – didžiulė.

Nedelsdami išsiaiškinkime, ką turiu galvoje, vadindama knygas bobiškomis – čia ne apie moteriškąją giminę. Kaip ir valkata ar klipata, boba gali būti ir vyras, ir moteris. Na, o bobiškas knygas gal dažniau ir skaito moterys, bet normalios moterys, kaip ir normalūs vyrai, paprastai siekia, kad skaitant smegeninėje kažkas judėtų, o ne kraunasi į galvas kažkokias seilėmis varvančias banalybes, kurios, negana to, dažnai neatitinka faktų ir būna paremtos vien tik intelekto nesužalotomis fantazijomis. Beje, ne visi meilės romanai yra tokie – jų yra ir labai puikių. Colleen McCullough, jei tik būtų gyva, galėtų pamokyti, kaip parašyti meilės romaną, paprasčiausia to žodžio prasme, kurį surysite per vieną popietę prie baseino, bet savame žanre jis bus suręstas be priekaištų.

Autorės Sejal Badani knygą „Istorijų pasakotojos paslaptis“ išsirinkau kaip platformos GoodReads gerai įvertintą – virš keturių žvaigždučių iš penkių. Surizikavau pasirinkti knygą, kurioje paraleliai pasakojamos šiuolaikinės indų kilmės amerikietės, patyrusios tris persileidimus ir išvykusios į Indiją atrasti savęs bei savo šaknų, bei jos močiutės, gyvenusios Indijoje Britų kolonizacijos laikais, istorijos.

Rašydama galvoju, kaip galėjau pasimauti, kai vienu sakiniu nupasakota knyga skamba šitaip banaliai, bet galvą tikriausiai susuko tas geras įvertinimas ir tikrai gražus viršelis, ant kurio sakoma, jog tai – The Washington Post bestseleris.

Pasirodo, pataikiau ant pačios banaliausios istorijos, kuri, negana to, parašyta tokia banalia, mokykline, neišmania kalba, kad kai kada skauda skaityti. Istorija stereotipiškai labiausiai rėmėsi į tai, apie ką autorė galbūt svajoja (ar įsivaizduoja, kad svajoja jos skaitytojai), bet su realybe vis pasikartojančiai prasilenkia. Knygoje daug neaiškumų – močiutė įsimyli Britų kareivį, kalbasi su juo angliškai ir pakankamai giliomis temomis, tačiau visiškai nemoka rašyti anglų kalba, vis dėlto, įsidarbina mokytoja į britų mokyklą ir jau netrukus pamokose mokiniams rašo angliškai ir skaito jų angliškus tekstus. Rikšos pradeda turėti langus, per kuriuos galima pasukus galvą žiūrėti į pravažiuojamus kaimus, nors šiaip jau jos langų šonuose neturi.

Sunku pasakyti, kiek kaltės yra vertėjos ir redaktorių darbe, o kiek – tiesiog autorės asmeniniame stiliuje, bet mano nuojauta kužda, kad ir jos čia bus prikišusios nagus. Skaitant vėl ir vėl kankina nemalonus jausmas, kad tai labai neskoninga. Ant banalybės dar dviem sluoksniais užkrauta banalybės. Sviestas sviestuotas.

Jei reiktų pasakyti kažką gero, sakyčiau, kad močiutės istorija buvo per plauką geriau parašyta nei jos anūkės, tačiau sliekų ieškoti čia nereikia – pats laikotarpis buvo egzotiškesnis, dramatiškesnis, todėl ir įdomumo kiek daugiau. Galima šį tą sužinoti apie kolonizacijos laikus, šventes, bet vis dėlto labai mažai – tiek mažai, kad aš viską jau žinojau.

Įvertinimas: 2 žvaigždutės iš 5. Kodėl ne 1? Nes skaitėsi labai lengvai – daugiau nei 400 puslapių per pusdienį. Tam, kad būtų 1, tikriausiai knyga dar turėtų būti ir nesuskaitoma.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt