Norėtųsi galvoti, kad stereotipas apie tai, jog vyrai namų ūkyje – bejėgiai, jau nebėra gajus. Gyventi įsikibus į pasenusius stereotipus niekam, nė pačioms moterims nenaudinga. Pietų Hampstedo vidurinės mokyklos vyriausiosios mokytojos Vicky Bingham teigimu, infantilizuojant vyrus, ne tik propaguojamas mitas, kad vyrai namie nieko nesugeba, bet ir dukterims siunčiama žinia, kad jos visose srityse turi būti tobulos. Tiesa, pedagogė pridūrė žinanti – dalis draugių šeimų gyvena būtent taip, tačiau neprivalome propaguoti tokio gyvenimo būdo. Vieni namuose likę mūsų partneriai tikrai nesudegins namų ir nepames vaikų, prieš tai pamiršę juos pamaitinti ir aprengti.
Manau, giliai širdyje visa tai žinome. Tad kodėl ir toliau elgiamės automatiškai? Išskiriamos trys priežastys:
1. Įpročio galia
Vis daugėja vyrų, imančių tėvystės atostogas, ir vis tik dažniausiai moterys ima motinystės atostogas, pagimdžiusios kūdikį, o vyras greitai grįžta į darbą. Būtent todėl tampame ekspertėmis visais vaikų auginimo klausimais ir manome, kad niekas kitas nesugebės jais pasirūpinti geriau už mus. Labai lengva pamiršti, kad pasaulis nesugrius, jei kažkas vyks truputį kitaip, šiek tiek kitokiu laiku.
2. Kaltė
Išvažiavusi iš namų, kai vaikai maži, moteris dažnai jaučia kaltę, stresą. Kaltės jausmą stengiamės nuslopinti, mėgindamos kontroliuoti situaciją namuose, net kai esame labai toli. Todėl duodamos instrukcijos, sudaromi sąrašai, pastoviai skambinama. Jei tiesiog atsisveikinsite ir išeisite pro duris, tikrai netapsite neatsakinga mama.
3. Iš pavyzdžio išmoktas elgesys
Gana dažnai užaugome, matydamos, kad taip elgėsi mūsų mamos. Mano mama sudarydavo ištisus puslapius instrukcijų ne tik tėčiui (kuris buvo labai patikimas ir kompetentingas), bet ir vyriausiam vaikui šeimoje. Vieną kartą ji paliko rekomenduotinų pasiskaityti straipsnių, iškirptų iš laikraščių (jei neklystų, straipsnių apie narkotikų žalą). Mes taip įpratome kliautis jos begaline išmintimi, kad net dabar skambiname jai ir klausiame, kaip pagaminti vištienos krūtinėlę ar kiek laiko vienas ar kitas produktas gali būti šaldytuve.
4. Perdėta kontrolė
Pripažinkime – kartais norime absoliučiai viską kontroliuoti. „Nesijaudink, aš padarysiu“, – maniakiškai kartojame kas kartą, kai tik kas nors pasisiūlo padėti, o vėliau skundžiamės, kad viską tenka daryti pačioms. Lyg valgytume pyragą, tačiau ne tik jį valgome, bet ir nuperkame visus produktus, kepame, patiekiame, o pavalgę suplauname indus. Kartais tiek įsisukame į visą procesą, kad nė nelieka laiko paragauti pyrago.
5. Susireikšminimas
Kai išvykstame, pateikusios daugybę instrukcijų, jaučiamės svarbios ir galime žmonėms sakyti, kad privalome pateikti instrukcijų ir nurodymų. „Jei to nedarytume, kiltų tikras chaosas, – sakome dūsaudamos ir vartydamos akis. Dūsaujame ir vartome akis, kai grįžusios pamatome, kad sutuoktinis įdėjo į sriubą ne tą sultinio kubelį. Negi negalime bent kartą išvykti iš namų, nesijaudindamos, kad sutuoktinis įmes jautienos sultinio kubelį į vištienos troškinį, kol mūsų nebus.
6. Kartais tiesiog negalime susivaldyti
Jei mano vyras dirba iš namų, turiu sąmoningai susivaldyti, kad nepasiūlyčiau, ko jis galėtų suvalgyti pietus, kol manęs nėra. Jis – suaugęs žmogus. Jis žino, kur padėtas maistas. Tikiu, kad jis tai sugebės.
