Kad ir kaip norėtume visą laiką puikiai jaustis, pozityviai mąstyti, tai yra neįmanoma ir net gali būti pražūtinga. Žmogus yra gamtos dalis, o gamtoje, kaip ir žmoguje, vyksta labai sudėtingi ir įvairūs procesai, kurių pagrindinis tikslas – padėti mums išlikti kaip rūšiai ir evoliucionuoti.
Išgyvenamos emocijos padeda mums susiorientuoti mūsų kasdienybėje. Jos signalizuoja, kada ir kokie mūsų poreikiai yra nepatenkinti. Jei nuolat ignoruotume savo poreikius, negalėtume suteikti sau svarbiausių, reikalingų dalykų taip trukdytume sau bręsti.
Kai kuriais atvejais iškiltų net reali grėsmė mūsų išlikimui. Nemalonios emocijos skatina mus kažką keisti, prisitaikyti, tuo tarpu malonūs išgyvenimai signalizuoja, kad esame saugūs, mylimi, galime atsipalaiduoti ir mėgautis gyvenimo malonumais.
Pažiūrėkime į tai konkrečiau.
Baimė padeda mums sprukti nuo pavojaus, kuris gali mus pražudyti arba pakenkti. Nerimaudami išliekame budrūs galimoms grėsmėms ateityje, galime jas numatyti ir joms pasiruošti. Pyktis atkreipia mūsų dėmesį, jei kas nors peržengia mūsų asmenines ribas. Adrenalino pliūpsnis suteikia energijos pastovėti už save ir nubrėžti reikalingas ribas. Pyktis signalizuoja taip pat ir apie kliūtį, su kuria susidūrėme pakeliui link mums svarbaus tikslo ar poreikio patenkinimo.
Atsiradusi didelė energija padeda pašalinti kliūtį ir gauti tai, ko norime, ko reikia. Pavydas yra aiškus ženklas, kad kitas žmogus turi tai, kas mums asmeniškai yra svarbu ir reikalinga, ko esame verti, tačiau neturime galimybių to pasiekti.
Paprastai pavydas pažadina mūsų ambicijas ir padeda siekti trokštamų dalykų. Kaltė skatina mus prisitaikyti visuomenėje. Jeigu sužalojome kitą žmogų arba įžeidėme, o gal klaidingai apkaltinome ar kitaip nusižengėme socialinėms normoms, išgyvenama kaltė padės atitaisyti padarytą žalą ir keisti savo elgesį ateityje.
Be to apgailestaudami parodome kitam žmogui, jog mums rūpi, todėl galime tikėtis atleidimo. Liūdesys paprastai kyla, kai tenka atsisveikinti su mums svarbiais žmonėmis, tikslais ar net iliuzijomis, kurios suteikė viltį, kad gyvensime taip kaip trokštame.
Liūdėdami ir gedėdami galime įvertinti kas mums yra iš tikrųjų svarbu, tai, ko netekome, prisitaikyti prie pasikeitusios padėties ir vėliau matyti save, kitus žmones ir aplinką jau kiek realistiškiau. Nusivylimas padeda suvokti, kad tikslas yra nepasiekimas, todėl nėra prasmės beviltiškai eikvoti energijos, o laikas jį pakeisti kitu. Vienišumas yra skambutis, jog ilgimės tikro, autentiško ryšio su kitu žmogumi. Tai yra puiki proga priartėti prie kito, paskambinti, susitikti, pakalbėti, o gal net atkurti nutrūkusius santykius. Kai kada tai signalas, kad esame neužmezgę artimo ryšio su savimi.
Aš suprantu, kodėl mes vis dar bijome šių emocijų. Manome, kad įpykęs žmogus gali sužeisti, o pavydas yra žmogaus menkavertiškumo patvirtinimas. Prisipažinti kaltu gali būti sunku, lyg tai reikštų savęs pažeminimą kito žmogaus akyse. Liūdesį painiojame su depresija. O pabūti pažeidžiamu ir pasakyti kitam žmogui – „man trūksta tavęs ir mūsų atviro bendravimo“ yra tas pats, lyg savanoriškai pasmerktumėme save visa apimančiai gėdai ir garantuotam atstūmimui. Tačiau tai yra tik klaidingos mūsų pačių susikurtos interpretacijos.
Nemalonios emocijos nėra problema. Net ir tada, kai klaidingai suvokiame save ar konkrečias situacijas – jaučiame baimę, kai realaus pavojaus nėra, pyktį – kai kliūtis yra tik įsivaizduojama, pavydą – kai nematome savo turimų resursų ir talentų, kurie jau yra ir laukia kada bus panaudoti, net ir tuomet kenkia mums ne išgyvenamos emocijos, o mūsų destruktyvus elgesys, kuriuo bandome išlaisvinti save nuo vidinio diskomforto.
Kai nelabai aiškiai suvokiame, ką jaučiame, iš kur tai kyla, kodėl taip jaučiamės, kaip adekvačiai į tai reaguoti, paprastai bandome atsikratyti nemalonių pojūčių elgdamiesi impulsyviai ir nekontroliuojamai. Ne pyktis žeidžia, o tai, kaip mes jį išreiškiame.
Galime smurtauti, kai išgyvename didžiulį emocinį skausmą ir naudodami prievartą siekiame gauti tai, ko desperatiškai norime. O kartais pyktį nukreipiame į save (autoagresija). Pavydas gali paskatinti mus žeminti kitą žmogų, ypač komentarų pavidalu viešoje erdvėje, kai veido niekas nemato arba apkalbame draugus, kaimynus, jeigu neatkreipiame dėmesio į galbūt žemą savo pačių savivertę ir išgyvenamą infantilų bejėgiškumą.
Maskuojamas liūdesys, kurio neleidžiame sau jausti gali peraugti į depresiją. Iš baimės parodyti savo šiltus jausmus kitam žmogui, kad tik neprarastume orumo, vienišumą malšiname besaikiu naršymu internete, raminamaisiais vaistais, darboholizmu. O nejausdami kaltės be gailesčio ir sąžinės graužaties griautume kitų žmonių gyvenimus ar net kartotume nusikaltimus.
Jeigu norime geriau rūpintis savo psichine sveikata, augti kaip asmenybės, kurti artimesnius tarpusavio santykius, turime nustoti matyti priešus ten, kur jų nėra.
Nemalonių emocijų maskavimas nėra išeitis. Mokykimės gerbti tai, kas esame, ką turime savyje. Supraskime, jog visos emocijos yra normalios ir reikalingos. Mokykimės jas atpažinti, nebijokime nors šiek tiek paanalizuoti apie ką jos „kalba“, pasikalbėkime apie tai su žmogumi, kuriuo pasitikime ar psichologu, kad geriau suprastume savo poreikius, įsitikinimus. Tik įsisąmoninę vidinius procesus galime imtis tokių priemonių, kurios padės mums ir bus ekologiškos kitų atžvilgiu.
Emocinis intelektas – įgūdžiai, kuriuos visi galime lavinti. Juokimės ir džiaukimės, mėgaukimės gyvenimu, tikėkime ir nepasiduokime, krapštykime lauk atgyvenusius ir ribojančius įsitikinimus apie save ir pasaulį. Tačiau kitomis dienomis leiskime ašaroms apvalyti sielą nuo skausmo, kuris yra neišvengiama mūsų gyvenimo dalis.
