Chirurgas sutiko papasakoti apie šiuolaikinius gydymo būdus. Gera naujiena – kad šiais laikais, priešingai nei praeityje, galima gydytis be narkozės, be gulėjimo ligoninėje, be pjūvių, be siūlių ir be ilgo pooperacinio periodo. „Labai greitai grįšite į gyvenimą“, – tikina dr. Rolandas Dagilaitis.
– Kuo blogiausiu atveju gali baigtis uždelstos ir suvešėjusios išsiplėtusių kojų venų problemos? Kokie baisiausi scenarijai?
– Venų varikozė turi tam tikras savo vystymosi stadijas. Pirmoji – tik matomi simptomai, kaip išsiplėtę kapiliarai, smulkios venutės. Antroji stadija – kai subyra vožtuvėliai, bet kitos venos sugeba kompensuoti tą sutrikusią kraujotaką. Žmogus dar gali ir nežinoti apie savo ligą. Trečiojoje stadijoje atsiranda tinimas, o ketvirtojoje labiausiai kenčia blauzdų apačios, sutrinka trofika, gali patamsėti oda. O kadangi sutrinka trofika, nuo menkiausio įbrėžimo gali susiformuoti trofinė opa, kuri yra negyjanti, šlapliuojanti žaizda, galinti sukelti labai daug nepatogumų. Ir skauda, ir negražu, ir infekcijų rizika didelė. Tai tokia loginė seka, kas jūsų lauks nieko nedarant.
O taip pat yra komplikacijos. Išsiplėtusiose venose tas kraujas telkšo labai lėtai, kaip baloje. Aš sakau, kad stovintis vanduo kažkur balose rūgsta, o stovintis kraujas mėgsta krešėti. Gali formuotis krešulys, o šis gali augti, yra rizika, kad jis pateks kažkur į giliąją sistemą, gabaliukas kažkur atitrūks. Komplikacijos gali būti pakankamai rimtos.
Bet tai nėra ta liga, kur rytą prabudau ir nustebau. Tai yra lėtai, bet labai nuosekliai progresuojanti liga. Ji gera tuo, kad duoda laiko susiplanuoti gydymą, susidėlioti darbus ir taip toliau. Blogai yra tai, kad ji nepraeis. Nėra stebuklingos tabletės, kojinės ar užkalbėjimo. Vaistai, skirti šiai problemai, yra venotonikai, ne venogydytojai. Jie sprendžia problemą tol, kol jūs juos vartojate. Bet visą gyvenimą valgyti tabletes nėra labai racionalu, bent aš taip manyčiau.
– Kaip lengvai galima žmogui pagelbėti ankstyvose ligos stadijose? Kokie ligos gydymo būdai egzistuoja?
– Visada sakau: nebijokite ateiti pas gydytoją. Skirtingos ligos stadijos ir gydomos skirtingai.
Auksinis standartas pasaulyje ir Lietuvoje jau ilgą laiką yra ultragarsinis kojų venų tyrimas. Atliekant jį matai, kokioje stadijoje yra problema ir kaip ji gydoma. Pirmojoje stadijoje – tai daugiau estetiniai klausimai. Ten galima daryti, o galima ir nieko nedaryti – tiesiog užsiimti profilaktika. Dėvėti kompresines kojines, vasarą, kai karšta, naudoti įvairius venotonikus. Nes kai karšta, storą kojinę nešioti gal nelabai patogu. Jei liga pažengusi iki trečiosios stadijos, kai atsiranda jutiminių simptomų, yra daugybė metodų, kaip galima ligą gydyti.
Pats seniausias, šiais laikais mažai naudojamas metodas, yra klasikinė chirurginė operacija, kur vena ištraukiama – mechaniškai pašalinama. Yra vaistų suleidimo metodikos, galima suleisti biologinių klijų. Yra radiodažnuminiai metodai. Populiariausias pasaulyje ir Lietuvoje yra lazerinis gydymas, kai vena ne ištraukiama, o per adatos dūrį įkišamas šviesolaidis ir ta vena suardoma. Iš jos susiformuoja minkštas randelis, kuris per 4–6 mėnesius visiškai ištirpsta.
Kuo šis metodas geresnis už chirurgiją, tai tuo, kad jis atliekamas be narkozės, be gulėjimo ligoninėje, be pjūvių, automatiškai – be siūlių, be ilgo pooperacinio periodo. Tai reiškia, kad žmogus į gyvenimą grįžta labai greitai. Savo pacientėms po lazerinės operacijos jau po savaitės leidžiu eiti į sporto klubą. Po chirurginės operacijos žmogus yra šlubas.
Aš pats visus tuos metodus esu pabandęs, man lazeris patinka labiausiai. Jis duoda šimtaprocentinius rezultatus po pirmos procedūros. Pavyzdžiui, skleroterapijos atveju per penkerius metus atsikemša trečdalis to, kas suklijuota. Bioklijai atsikemša mažiau, bet nežiūrint to, ką deklaruoja gamintojai, kad per pusę metų jie ištirpsta, tai aš po dviejų metų tuos klijus vis dar matau kojoje. Taigi, tai svetimkūnis, kuris visame pasaulyje jau traktuojamas kaip implantas. Bet yra tam tikrų indikacijų, kada tie klijai yra gerai. Po klijų nereikia dėvėti kompresinių kojinių, jei žmogus gyvena karštuose kraštuose, tai patogu.
Bet kokiu atveju gydymo variantus jums parinks gydytojas, aptars ir argumentuos, kodėl jis konkrečiai jums siūlo viena ar kita. Svarbiausia – žmogus neturėtų gydytis pats.
Anksčiau būdavo, kad ta chirurginė operacija pakankamai drastiška. Žmogus realiai mėnesiui iškrisdavo išgyvenimo. Nedarbingumai ir visa kita. Tada prasidėdavo tos kalbos, kad dar pas mane nedaug, tai gal dar palaukime. Juokdavausi, kad tai palaukite dar penkerius metus, kai jau bus daug, tai bent žinosite, už ką kenčiate.
Lazerinis gydymas yra toks, kad žmogus gydymo įstaigoje praleidžia pusantros valandos. Atėjo, persirengė, padarėm, persirengė atgal, savomis kojomis atsikėlė, kitą dieną atėjo persirišti, po savaitės nuėmėme pleistrus. O kai jau liga užleista, tai ir operacija ilgesnė, ir daugiau tų dūrių.
Ankstyvose stadijose ne tik pacientui, bet ir gydytojui lengviau. Komplikacijų rizika mažesnė, operacija trumpesnė.
– Ar tai – brangu, o gal valstybės kompensuojama?
– Kompensuojamos tose gydymosi įstaigose, kurios turi sutartis su ligonių kasomis. Žinoma, jei žmogus nėra draustas, tai nekompensuojama.
Bet noriu pabrėžti, kad žmonės neturėtų ateiti su nusiteikimu „einu operuotis“. Nebūtinai. Pirmiausia yra diagnostika. Esu turėjęs atvejų, kai žmogus pas mane ateina atseit su giliųjų venų tromboze, pabėgęs iš ligoninės, su kabančia lašeline. Klausiu „ką jūs čia veikiat“, sako: „Sužinojome, kad jūs čia konsultuojate, giminės pavogė iš ligoninės ir atvežė į konsultaciją.“ Pasižiūriu ultragarsu, o ten – plyšusi kelio sąnario išvarža. Visai ne ta liga. Koja sutino kaip kaladė, skausminga ir jie iškart „ajajajai, giliųjų venų trombozė, ką dabar daryti“.
Gal pas jus su kelio sąnariu problemos, gal todėl ta koja tinsta. Gal sąnarių uždegimas. Gal stuburo problemos. Ateikite pas gydytoją apsižiūrėti, apsitarti, kas yra. Tai pagrindinė mano mintis. Nes žmonės dažnai galvoja, kad jei jau ateis pas gydytoją, o ypač – chirurgą, tai jis jau stovi tarpduryje, galanda peilį ir šypsosi: „Gulkis, pjausim.“ Tikrai taip nėra. Svarbu, kad žmonės nebijotų ateiti pasitarti, gal ten net visai ne ta liga. Aš 20 proc. pacientų nusiunčiu pas neurologą, nes esu įsitikinęs, kad ten stuburo problemos. Arba pas ortopedus.
Taip, gal tos problemos dažniausiai nuo venų. Bet nebūtinai tik nuo jų.
– Ar esama kažkokių namudinių, liaudiškų metodų, kurie galėtų nors šiek tiek palengvinti ligos simptomus?
– Seniau žmonės elastinius tvarsčius naudodavo. Sutavrstydavo ir vaikščiodavo sutvarstyti. Daug namudinių gydymosi atvejų pasitaiko prie užleistų stadijų, kai atsiranda trofinės žaizdos. Žmonės tepa visokiais tepalais, viskas blogėja, opa didėja. Pagal naujausias pasaulines metodikas negalima opos tepti jokiais tepalais. Jai svarbu nedžiūti – bet užtenka paprasto vandens. Opą tu gali užgydyti, bet jei tu nešalinsi priežasties, kodėl ji atsirado, ji anksčiau ar vėliau vėl atsivers.
Kažkada būdavo tokie „višnevskio“ tepalai – tai visiškai tragedija opai. Nuo tokių ji tik didėja. Žmonės nori stebuklingos tabletės. Labai juokinga matyti reklamas, kur panaudojus kažkokį tepaliuką koja vaizduojama kaip sveika. O šalia užražas – „chirurgai šokiruoti!“. Tai tiek apie tuos namudinius būdus.
